Pelniusi ne vieną apdovanojimą bei pripažinimą tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame konkurse atlikėja išlieka kukli ir savęs netapatina su žvaigždės terminu. Anot atlikėjos, ji tiesiog daro tai, ką mėgsta, o žvaigždėmis laiko scenos grandus. Koks buvo jaunos atlikėjos kelias pripažinimo link? Ar pergalės skonis neapakino ir dar yra noro tobulėti? Kokios baimės lydi dainininkę? Į šiuos ir daugiau klausimų interviu su Vilija.
– Vilija, pirmasis klausimas – tradicinis. Scenoje esate jau ne vienerius metus, jūsų vardą žino dažnas lietuviškos muzikos mylėtojas. Kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias? Juk iš pradžių studijavote ne muzikos srities mokslus. Kada nusprendėte, kad be scenos gyventi negalite?
– Muzikinė pradžių pradžia buvo trečioje klasėje. Kažkada mano pradinių klasių draugai man mestelėjo mintį, kad man dainuoti tikriausiai buvo lemta, nes iš visos klasės mokytojai dainuoti dažniausiai pasirinkdavo mane. Pepė Ilgakojinė ar „Telebimbam‘iški“ pasirodymai klasėje įvairių švenčių metu, kiti konkursai, pasirodymai – į juos visada eidavau kaip atstovė.
Būdama aštuonerių svajojau tapti pianiste, tačiau anuomet tėvai manęs neleido į muzikos mokyklą, bet, vietoje to, jų paskatinta, lankiau „Artūro Noviko džiazo mokyklą“. Man ten labai nesisekė, mane vis „mėtė“ iš sopranų į altus ir atrodė, jog esu niekur netinkama. Kadangi egzamino, nepaisant to, jog solfedžiavau tikrai gerai, neišlaikiau, mane išmetė iš šios muzikos mokyklos, buvau labai nusiminusi, tačiau tai manęs nesustabdė.
Man ten labai nesisekė, mane vis „mėtė“ iš sopranų į altus ir atrodė, jog esu niekur netinkama.
Kitoje mokykloje vieną dieną sugalvojau, kad noriu padainuoti prieš visą klasę, tiesiog šovė tokia mintis. Padainavau ir muzikos mokytojas mane ėmė ruošti įvairiems pasirodymams. Tada pradėjau lankyti chorą, mokykloje subūrėme muzikinę grupę, su kuria nuolat pasirodydavome, net įrašėme dainų, turėjome atskirą repeticijų kambarį mokyklos rūsyje. Kino prodiuseris Kęstutis Drazdauskas mums suteikė galimybę naktimis filmuotis reklamose, kad užsidirbtume ir galėtume susimokėti už įrašus.
O po to, dar mokyklos laikais, pirmąkart sudalyvavau „Eurovizijoje“, patekau į finalą ir buvo toks „wooow“, kažkokia mergaitė iš kažkokios mokyklos sudalyvavo Eurovizijoje ir pateko į finalą. Tuomet iš 20 dalyvių užėmiau 7-ąją vietą ir man tai buvo kažkas nerealaus. Aplink mane buvo visos žvaigždės, tai mane labai žavėjo. Aš visada dainavau, tačiau greta dainavimo dariau ir kitus savo darbus. Po mokyklos įstojau į nekilnojamo turto vadybą. Mano tėvai kažkiek užsiiminėjo statybomis, pagalvojau, kad jiems reikės pagalbininko su žinių bagažu. Įstojau ir mano kolega choreografas Gintaras Tubelis iš karto pasiūlė sudalyvauti atrankoje į realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Taip viskas prasidėjo ir tęsiasi iki šiol.
– Šiuo metu drauge su „Auksiniais Renginiais“ rengiate projektą „Vilija in Jazz“. Dažnas klausytojas jus pažįsta kaip populiariosios muziko atlikėją. Kodėl nutarėte gilintis į džiazo muzikos subtilybes? Ar pirmą karta pasirodysite su Valerijumi Ramoška ir Andrejumi Polevikovu?
– Studijų metais džiazo mano gyvenime buvo pakankamai daug. Nors studijų programa vadinosi populiarioji muzika, mes visada dainuodavome džiazo standartus, gilinomės į džiazo harmoniją. Man tai buvo labai aktualu ir įdomu, tikėjau, jog taip galėsiu plėsti savo pop muzikos kūrybinę pusę bei gi atlikimą. Po studijų viskas kiek nurimo, kartais nueidavo į „jam sessions“, taip nedrąsiai, nors visi mano, kad esu labai drąsi. Prisipažįstu, kad taip nėra. Taip nutrūko mano ryšys su džiazo muzika ir jos turėjau tiek, kiek norėjau klausyti.
Taip nedrąsiai, nors visi mano, kad esu labai drąsi.
Su Valerijumu susipažinome „Auksiniame balse“. Viskas labai paprasta. Su Andrejumi Polevikovu susipažinau dar studijų laikais, kadangi jis buvo mano džiazo istorijos dėstytojas. Pamenu, jog eidavau į Giedrės Kilčiauskienės ir Andrejaus koncertus ir galvodavau: „Kaip ir aš norėčiau taip dainuoti“. Mano svajonė buvo su Andrejumi kada nors pagroti. Mes kartu, kaip tyčia, pabandėme groti vienoje laidoje, kurioje reikėjo gyvo atlikimo, aš pianistų pažįstu gal ne tiek daug, bet ir svajonės nepamiršau, tad paprašiau jo pagalbos. Atlikome mažytę džiazo improvizaciją ir jis pasiūlė, kad galėtume sukurti ką nors daugiau. Iš pradžių rimtai dvejojau, radau ne vieną priežastį, kodėl negaliu to imtis, bet galiausiai noras save išbandyti nugalėjo. Džiaugiuosi, jog galėsiu koncertuoti su tokiais profesionalais, smalsauju jau dabar, ar žmonėms patiks, ar bus įdomu. Labai laukiu šio koncerto ir tuo pačiu nerimauju. Jaučiuosi kaip vaikas, kuris niekada nėra valgęs saldainių ir kurio klausia, ar nori jų paragauti. Aišku, kad noriu, o kas tai yra?
– Būdama populiari Lietuvoje, vieną dieną nusprendėte pakelti sparnus ir išvykote laimės, o gal iššūkių ieškoti į Londoną. Kas lėmė tokį sprendimą? Ar kelionė davė naudos, ko nors išmokė, pakeitė požiūrį į tam tikrus dalykus?
– Nutiko taip, kad baigėsi mano projektai, filmavimasis seriale, baigiau populiariosios muzikos studijas ir nebežinojau ką daryti, ko aš noriu iš gyvenimo, pačios savęs. Taip pat tiesiog norėjau pabūti paprastu žmogumi, dirbti paprastą darbą, nes aš visada gyvenau ir studijavau Vilniuje, nebuvo jokių pokyčių, aš negyvenau bendrabutyje, nedirbau padavėja. Man labai pasisekė, nes iš karto po mokyklos baigimo dirbau antrąja režisieriaus asistente Igno Miškinio filme „Diringas“, visada dirbau tai, ko labiausiai norėjau ir pagalvojau, kad negaliu sau leisti būti tokia išpuikusia, išlepusia.
Tuomet nuvažiavau į Los Andželą, JAV, nes viena iš svajonių buvo gyvai pamatyti tą Hollywood‘o ženklą, ten pabuvau pora savaičių ir supratau, kad gana klajoti ir reikia kažką veikti. Nuvykau į Londoną, dirbau paprastame darbe, nors net ir jame man beveik iš karto pasiūlė eiti į aukštesnes pareigas, nes manyje matė potencialą. Po poros mėnesių man pasiūlė būti padalinio vadove, tačiau aš iš karto atsisakiau ir paaiškinau, kad tai nėra mano svajonė ir sritis, kurioje norėčiau užsilikti. Buvau naujokė, o tada labai staigiai pakilau. Dirbau iki savo pačios nusimatyto termino ir dirbau nuoširdžiai, po 60 ir daugiau valandų per savaitę. Pamenu, jog vis sakydavau: „Duokite, duokite darbo, juk man reikia pajusti darbo krūvį“. Pabaigusi darbus kiek paatostogavau Lietuvoje, Kipre ir vėl grįžau į Londoną.
Kas yra tas dainininkės darbas? Susigalvojau sau ir sėdėjau mėnesį, antrą, ieškodama, kam reikia atlikėjos. Ir ką sau manote? Vieną dieną randu dainininkės darbą.
Tuomet sau išsikėliau sudėtingą tikslą. Nutariau ieškoti darbo muzikos srityje. Kai dabar prisimenu, kokią užduotį sau daviau, man atrodo, kad nepaisant amžiaus esu užkietėjusi naivuolė ir optimistė. Ieškoti dainininkės darbo. Kas yra tas dainininkės darbas? Susigalvojau sau ir sėdėjau mėnesį, antrą, ieškodama, kam reikia atlikėjos. Ir ką sau manote? Vieną dieną randu dainininkės darbą. Įsidarbinau naktiniame klube, kurio savininkai ir didžioji dalis publikos buvo rusakalbiai. Taigi, rusų kalbą ištobulinau geriau nei anglų. 2–3 kartus per savaitę koncertuodavau atlikdama džiazą, dainuodama karaokė, kad padrąsinčiau dainuoti pačius lankytojus. Taigi, pagrindinis tikslas buvo padirbti ne muzikinius, ne kūrybinius, o žemiškesnius darbus, pabūti kaip bet kuris žmogus. Ir po šio bandymo supratau, kad aš tikrai noriu muzikuoti.
– Ir dar būdama Londone gavote pasiūlymą dalyvauti projekte „Auksinis balsas“?
– Tuomet per Kalėdas grįžau į Lietuvą ir man kolega – amžinas ir nuolat laikinas mano vadybininkas Modestas juokais pasiūlė dalyvauti „Auksiniame balse“. Aš juk Londone gyvenau ir dirbau, bet jis neatlyžo. Juokauti reikia atsargiai. Mano gyvenime viskas prasideda nuo juokų. Galvojau, kad nepriskraidysiu į filmavimus, o ir turėjau gerą darbą, kuris man leido būti muzikinėje aplinkoje, kuriame nepersidirbau ir dar galėjau lankytis jam session‘uose, kas teikė daug džiaugsmo.
Visgi, ta mintis mane užkabino, viską suderinau su darbu ir skraidžiau kas porą savaičių į projekto filmavimus. Iš pradžių viskas ėjosi sklandžiai, projektą laimėjau, darbe irgi visi patenkinti, labai džiaugėsi ir didžiavosi manimi. Vasarą dirbau ramiai, per atostogas Lietuvoje man pasiūlė vesti naują muzikinį projektą. Aš, be abejo, sutikau, ir atrodė, lyg ir vėl galėsiu viską suderinti su darbdaviais, tačiau viduryje projekto mano darbdaviai pasiūlė, kad rinkčiausi darbą Anglijoje arba „Romeo ir Džiuljetos“ vedėjos vaidmenį. Nesunku suprasti, ką aš pasirinkau. Tada Lietuvoje dar vedant laidą jos prodiuseriai vėl juokaudami pasiūlė sudalyvauti „Eurovizijoje“. Vėlgi juokais ir aš sutikau. Iš pradžių į viską žiūrėjau nerimtai, bet kai rimtai paklausė apie dalyvavimą susizgribau ir su kolega kompozitoriumi Viktoru Vaupšu įrašėme dainą, kuri padėjo laimėti Lietuvoje.
– Ar galėtumėte įžvelgti ryškesnių skirtumų tarp Lietuvos ir užsienio publikos, kuri lankosi jūsų pasirodymuose?
– Londone teko koncertuoti klube, kuriame vykdavo džiazo koncertai ir ten atlikau savo autorinę kūrybą. Man buvo įdomu, juk pirma, aš lietuvė ir koncertavau publikai, kurioje buvo susirinkę vieni britai, o antra, atlikau savo autorinę muziką, kuri skambėjo tik balso ir akustinės gitaros duete. Bijojau, kaip žmonės į tai reaguos, bet, kai po pirmos dainos pasigirdo ovacijos, o salės gale vienas vyras garsiai plojo ir šaukė, supratau, kad viską darau gerai ir klausytojai mane vertina palankiai.
Apskritai, kai Londone dainuodavau savo kūrybą ar ką nors pagal savo aranžuotę, publika tai priimdavo labai teigiamai. Bet ten būdavo visiškai kitokia koncertų stilistika. Lietuvoje tokių dainų nedainuočiau, nes jos, sako man kai kurie, neįdomios. Tiesa, kažkada Lietuvos publikai pristačiau savo autorinę kūrybą. Atsivežiau savo gitaristą ir pajūryje surengėme kelis koncertus. Palangoje vietoje vienos valandos koncertas truko beveik dvi, nes aš labai norėjau su visais pašnekėti, pabendrauti. Tai buvo tartum muzikinis-komedinis, bet labai šiltas ir smagus vakaras. Susirinko daug žmonių, tačiau nežinau, ar jiems tiesiog buvo smalsu, įdomu ir svarbiausia, nežinau, ar jie ateitų dar kartą. Dažnai nutinka taip, kad padarau programą, surengiu vieną koncertą ir tuo viskas pasibaigia, pabijau, kad tai nepatiks platesnei publikai.
Manau, kad ateityje kitokią mano kūrybą išgirs maža dalis Lietuvos, kadangi aš dažnai kuriu anglų kalba ir suprantu, kad maloniau girdėti muziką savo kalba, aš tai vertinu ir pati stengiuosi rašyti lietuviškus tekstus, bet kol kas einasi lėtai.
Laukite interviu II dalies.
