Pirmąją interviu dalį skaitykite čia.
– Koks muzikos stilius jums artimiausiais? Ar yra toks, kuriam sakote griežtą „NE“?
– Neturiu vieno mylimiausio stiliaus ir apskritai, vis blaškausi nuo vieno stiliaus prie kito, nuo vieno projekto prie kito. Galbūt tai ir yra problema, dėl kurios eidama aš vis imu ir paslystu. Pasirodau su orkestru, noriu atlikti džiazą, truputį klubinės muzikos, taip pat noriu kurti ir liūdną, vadinamąją depresovą muziką.
Aš visada sakiau, kad galiu dainuoti viską, net metalą, tačiau vienintelis žanras, kurio neatliksiu, bus opera.
Manęs kartais net klausia: „Kas gi yra tavo auditorija?“. O aš sakau, kad visi, aš visko po truputį dainuoju. Ir mano albumą kritikavo dėl to, kad jis yra labai eklektiškas, nes ten nėra vienos aiškios muzikinės krypties. O taip yra todėl, kad man pačiai patinka viskas. Ta kūryba atspindi mano spalvas.
Juk žmogaus viduje gyvena daugybė įvairiausių dalykų ir emocijų, tad jas ir noriu perteikti. Juolab kad bendrauju ir bendradarbiauju su keliais skirtingais muzikos kūrėjais ir prodiuseriais. Aš visada sakiau, kad galiu dainuoti viską, net metalą, tačiau vienintelis žanras, kurio neatliksiu, bus opera. Ką gi, „Auksiniame balse“ teko nusižengti. Manau, to ir pakako. Štai tau ir „niekada nesakyk niekada“...
– Dalyvavote daugybėje muzikinių projektų ir konkursų. Kuris konkursas jums įsiminė labiausiai ir turėjo didžiausią įtaką jums kaip asmenybei?
– Tokiais laikau du paskutiniuosius projektus. Tai „Auksinis balsas“, nes leido man padainuoti, padainuoti rimtai, o ne apie visokius gyvūnėlius ir man buvo garbė pasirodyti su simfoniniu orkestru. Leido parodyti, kad aš galiu dainuoti, kad išties kažką sugebu. O vertinant iš kūrybinės pusės džiaugiuosi dalyvavimu „Eurovizijoje“. Atlikėjai gauna kūrinį, kuris yra ne jų ir tuomet atsiveria plati niša kūrybai, interpretacijoms. Kūrinius, kurie man nepatiko aš pritaikiau sau taip, kad net dabar juos noriu kur nors atlikti, įtraukti į koncertų programas.
– Papasakokite apie dalyvavimą „Eurovizijoje“. Kokie šio konkurso užkulisiai?
– Tai yra labai profesionaliai parengtas konkursas. Yra aiškus grafikas, kiekvienas žmogus žino savo tikslią funkciją. Viskas preciziška. Net pirmasis garso patikrinimas praėjo beveik tobulai, nebuvo prie ko prikibti. Visi žmonės, kurie ten dirba, visą laiką šypsosi, linki sėkmės. Tai yra šventė.
– Esate pelniusi daugybę apdovanojimų: Laimėjote muzikinį projektą „Auksinis balsas“, kuriame nurungėte tokius atlikėjus kaip Česlovas Gabalis, Vaidas Baumila, užėmėte antrąją vietą tarptautiniame konkurse „Golden Voices“ Moldovoje, 2012 m. Londone muzikantų konkurse „Melange Factor“ užėmėte pirmąją vietą rugsėjo kovoje, o metų pabaigoje tapote visų metų čempione. Koks yra pergalės jausmas ir ar mokate pralaimėti?
– Tokių kartų, jog kažkas pavyko ne taip, kaip norėta, yra buvę nemažai. Tų pergalių mano kelyje nėra tiek ir daug. Laimėjimo Londone aš nesureikšminu. Man buvo įdomu tai, kad svetimoje šalyje, būdama niekas, nurungiau tikrai gerai dainuojančius. Ten ėjau norėdama pasitikrinti, ar tikrai galiu dainuoti. Kartas nuo karto man reikia pasitikrinti, ar aš einu teisingu keliu, ar galiu dainuoti. Pirmąją vietą laimėjau „Auksiniame balse“ bei nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje.
Tad tų pergalių per 10 metų būta tiek. Dažnai būdavau antra, trečia, ketvirta. Dažnai konkursuose, kai prisigalvoju visokių dalykų, gaunu nominaciją už originalumą ir ką tai reiškia? Juk visi labai originalūs. Kartais pralaimėjimai ne visada tik skatina. Būna, pagalvoji, kiek galima ardytis, kiek galiu būti trečia, antra ar net ne finale, tačiau paskui pasvarstau, kad pačiame kelyje išmokau daug, kiek žmonių to penketuko net nepasiekė ir žengiu toliau.
– Dažnas jus geriau pažino, kai dalyvavote projekte „Kelias į žvaigždes“. Kaip vertinate šį savo gyvenimo etapą? Ar tapatinimas su šiuo projektu nekelia neigiamų emocijų?
– Anksčiau buvau gana priešiškai nusiteikusi „Kelio į žvaigždes“ atžvilgiu. Galvojau, kiek galima kalbėti apie tą patį? Buvau labai nuo to pavargusi. Telefone mano numerį visi buvo įsivedę Vilija KIŽ. Bet po kurio laiko vis tik suvokiau, jog tai buvo mano gyvenimo dalis ir tai yra puiku. Tuo metu projekte man buvo gera, o tas gerumas teikė džiaugsmą kitiems, tad kodėl turėčiau stengtis viską nubraukti?
Tuomet žmonės nesupras, kas vyksta ir kur dingo visas ryšys. Aš į savo autorinės muzikos vakarus įtraukiu kūrinius, kaip, pavyzdžiui, „Spjaudau gaudau“, visiškai kitokiame, sau artimesniame stiliuje. Savo pirmuosius kūrinius atradau iš naujo. Padariau juos tokius, kad man patiktų šiandien, o klausytojai girdėtų tai, ką žino geriausiai. Tekstas tas pats, o ritmika šiek tiek gali būti pakitusi, argi tai blogai? Gyvenimas pamokė, kad reikia ieškoti kompromisų, kad būtų win-win.
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar savo muzikiniame kelyje keistumėte kokį nors įvykį ar sprendimą?
– Prieš pora metų būčiau drąsiai atsakiusi, kad tikrai nieko nekeisčiau, dabar nesu tikra. Ką buvau užgyvenusi prieš pora metų, žinojau, kodėl taip vyksta, žinojau, ką aš išmokau, o dabar apninka dvejonės, nesuprantu, kodėl mano gyvenime įvyko taip ar kitaip. Kol kas nieko sukioti nenoriu.
– Dažnas mano, kad „žvaigždžių“ gyvenimas yra rožėmis klotas. Su kokiais rūpesčiais tenka susidurti žinomam žmogui? Ar nevargina žiniasklaidos dėmesys?
– Su žinomais žmonėmis aš mažai bendrauju ir apie juos papasakoti negaliu. Kodėl aš savęs nelaikau vienu iš tų žmonių? Mūsų scenos grandai, kaip, pavyzdžiui, Česlovas Gabalis, Povilas Meškėla, Rosita Čivilytė, mano akimis, yra žvaigždės. Sutikusi juos net dabar, praėjus tiek laiko, aš jaučiuosi kaip mažas vaikas, vienuolikametė, Nacionaliniame Dramos teatre pirmą kartą pamačiusi Andrių Mamontovą ir paprašiusi jo autografo. Man šie žmonės yra žvaigždės ir aš iki šiol esu tas vienuolikos metų vaikas, kuris į atlikėjus žiūri su sunkiai nuslepiamu susižavėjimu ir pagarba.
– Ar turite savo autoritetą, į kurį sąmoningai ar ne stengiatės lygiuotis, o galbūt tiesiog žavitės?
– Anksčiau neturėjau autoritetų, manęs niekas nežavėjo ir galvojau: „Keista, juk turėčiau į kažką lygiuotis, nes visi turi autoritetus“. Ir visai neseniai atkreipiau dėmesį į Jurgą Šeduikytę. Aš ir anksčiau klausiau jos muzikos, bet anuomet ji man buvo tiesiog dainininkė. O dabar ji man pasidarė labai įdomi, graži, įvairiapusiška ir paslaptinga. Man ji kelia smalsų susižavėjimą.
– Kas jus įkvepia kūrybai? Kam kuriate savo dainas – klausytojams, kuriam nors ypatingam žmogui ar sau?
– Kiekvienas kartas yra labai skirtingas. Kartais įkvepia mano pačios išgyvenimai. Tokie potyriai dažniausiai būna liūdni, neigiami. Kartais įkvepia kitų žmonių patirtys, bet tai nebūtinai yra meilė. Anksčiau galvodavau, jog kurti gali dėl liūdnos, nepasisekusios, vienpusės meilės, bet įsitikinau, kad taip nėra. Vėlgi, dalyvaudama „Eurovizijoje“ gaudavau daug pastabų, susinervinusi grįždavau namo, manyje susikaupdavo tiek emocijų, kurias išliedavau kažką grodama, kurdama. Kuriu ne žmogui, o apie žmogų.
– Kas jums yra didesnis prioritetas – įrašai ar koncertiniai pasirodymai?
– Visada tik gyvas atlikimas. Net įrašiusi dainą, kai jos klausau, žinau, kad gyvai dainuosiu visai kitaip. Įraše nesijaučia ekspresijos, emocijos, visada vertinu gyvą atlikimą.
– Kokie jūsų ateities karjeros planai? Galbūt dienos šviesą greitai išvys naujas albumas?
– Kol kas apie naują albumą nemąstau. Koncertas, kuriame pasirodysiu su Andrejumi Polevikovu man yra didelis iššūkis. Tam turiu skirti tikrai daug laiko. Vasario mėnesį turime projektą su „Kirstukais“, taip pat turiu programą su kitu orkestru, kurią visą reikia išmokti, surepetuoti. Bendradarbiauju su užsienio kolegomis ir ruošiame kelis bendrus kūrinius. Darbų nusimato nemažai, bet jie visi kūrybiški ir įdomūs.
