Parodoje pristatoma per 150 dailininko kūrinių. Parodą lydi Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleistas albumas apie Petro Rauduvės kūrybą. Šio albumo sudarytoja, parodos kuratorė – Regina Urbonienė, dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.
Pasak parodos kuratorės, „kuklus, švelnus žmogus, mielas, jaukus pašnekovas – toks Petras Rauduvė išliko amžininkų prisiminimuose. Jo individualybę gana taikliai nusako paties dailininko išsakytas credo, jog kūrybos tikslas – ne stebinti darbais ateities kartas, o atspindėti epochos dvasią.“
Petras Rauduvė gimė 1912 m. rugsėjo 5 d. Baukų kaime (Pasvalio r.). Gimtųjų apylinkių gamta, jį supę liaudies meistrų darbai, kaimo audėjų raštai negalėjo nelavinti jautrios prigimties jaunuolio. Pagarsėjęs kaip puikus Biržų gimnazijos piešėjas, vėliau mokęsis Kauno meno mokykloje (1932–1938), Petras Rauduvė (kartu su Vytautu Jurkūnu, Antanu Kuču, Vaclovu Ratu-Rataiskiu, Telesforu Valiumi ir kt.) buvo pirmosiose Lietuvos profesionaliosios grafikos kūrėjų gretose.
Sėkmingus pirmuosius jauno dailininko žingsnius nutraukė karas. Jo metus Rauduvė praleido Kaune: dirbo kultūros paminklų restauratoriumi ir dėstė Kauno dailiųjų amatų mokykloje. Pokariu dirbo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos dailininku, sukūrė nemaža įsimenančių Antono Čechovo, Maksimo Gorkio ir kt. knygų viršelių, o jo išraižytos Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ (1949) iliustracijos tapo iki šiol nepralenkta šio kūrinio iliustravimo klasika, įėjusi į lietuvių knygų grafikos aukso fondą. Knygų grafika sudaro bene svarbiausią Petro Rauduvės kūrybinio palikimo dalį.
Pasak kuratorės, „gausų dailininko lakštinės grafikos palikimą sudaro per 300 nemažo formato estampų, iš kurių žinomiausi: „Ganykloje“ (1943), Zodiako ženklų ciklas (1943–1944), „Prie Birutės kalno“, (1957), ciklas „Neringa“ (1971–1977) ir kt. Kurdamas jis neieškojo įmantrių motyvų – grožį mokėjo rasti kasdienybėje, paprasčiausiuose buities dalykuose, savo aplinkoje.
Pasitelkdamas grafinės išraiškos priemones – plastišką liniją, raiškų siluetą, juodų ir baltų dėmių kontrastus, – net paprastą gamtos motyvą sugebėjo sureikšminti, pakylėti iki poetizuoto, įsimenamo vaizdo. Negali nesižavėti menininko išradingumu komponuojant, įtikina jo pasitelkta begalinė faktūrų įvairovė, laisva, meistriška raižysena.“
Dailininko asmenybė ir talentas susiformavo tarpukariu, tačiau pagrindiniai jo kūrybinio darbo metai prabėgo sovietmečiu.
Tuometė politinė ir ideologinė atmosfera smarkiai veikė visas meninio gyvenimo sritis. Jaunystėje susiklosčiusi meninių vertybių sistema pamažu keitėsi, derinantis prie politinės situacijos. Grafikas aktyviai dalyvavo respublikos meniniame gyvenime ir už savo veiklumą nusipelnė pripažinimo: 1972 m. jam buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio dailininko vardas.
Petras Rauduvė mirė 1994 m. vasario 22 d., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Kuratorės R. Urbonienės mintim, „per ilgus beveik šešis kūrybinio darbo dešimtmečius susiformavo kūrėjo braižas – aiškus, vientisas, atpažįstamas, nuosekliai plėtotas. Jame susipynė išgyventa lietuvių liaudies meno tradicija bei tolimi pasaulinės dailės atgarsiai.
Plokštuminis grafikos pobūdis, raiškus, apibendrintas siluetas, dekoratyvumas liudijo liaudies grafikos įtaką. Pagarba kruopščiai atliktam darbui, tikroviškumo siekimas, dėmesys detalėms buvo auklėjimo, mokyklos ir gyvenimo išugdyti bruožai.
Geriausiuose kūriniuose Petras Rauduvė atsiskleidė kaip nuoširdus savo krašto grožio dainius, fiksavęs bėgančio laiko pėdsakus, pro romantišką šydą matęs savo šalies kasdienybės pokyčius ir stengęsis įamžinti dinamišką jų pulsą.“
Dailininko 100-sioms gimimo metinėms skirta paroda surengta iš Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bei dailininko šeimos rinkinių.
