Knygą 2010 metais išleido VšĮ „Tautos paveldo tyrimai“. Renginyje dalyvaus knygos autorė dr. Marija Matušakaitė, menotyrininkė dr. Dalia Vasiliūnienė, knygos fotografas Klaudijus Driskius, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, vakarą ves Lietuvos dailės muziejaus direktorius menotyrininkas Romualdas Budrys.
Marija Matušakaitė – dailėtyrininkė, architektė, drabužių dizainerė, humanitarinių mokslų daktarė, 2009 m. apdovanota Nacionaline premija už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas. Šiuo metu ji pripažinta viena žymiausių LDK dailės istorijos tyrinėtojų.
Beveik prieš tris dešimtmečius Lietuvoje sensaciją sukėlė ir iškart bibliografine retenybe tapo anuomet tik siauram specialistų ratui žinomos dailėtyrininkės Marijos Matušakaitės monografija „Portretas XVI-XVIII a. Lietuvoje“ (1984 m.).
Po ilgų kruopštaus darbo metų garsiausia lietuvių dailės tyrėja vėl grįžo prie tos pačios temos. Iš Lietuvos ir kaimyninių kraštų dailės lobynuose saugomų, daugeliu atvejų jos naujai aptiktų ir pirmąsyk skelbiamų XV-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveikslų, freskų ir raižinių prieš skaitytojų akis kaip gyvi iškyla garsūs arba primiršti mūsų krašto praeities veikėjai ir girdėti arba visiškai nežinomi portretų kūrėjų vardai.
„Visi jie, vienaip ar kitaip dalyvavę tėvynės gyvenime, aukoję jai savo talentus ir darbus, o neretai ir gyvybę, neatskiriamai susijo su mūsų kultūra ir neabejotinai nusipelnė, kad būtų žinomi kiekvienam šiandienės Lietuvos žmogui“, – Marija Matušakaitė.
Pasak menotyrininkės D. Vasiliūnienės, „skaitant knygą, galima pajusti ypatingą autorės dėmesį kiekvienam dailės kūriniui, jos sugebėjimą perskaityti net menkiausią jame užfiksuotą informaciją apie autorių, portretuojamąjį, jo aprangos ypatybes, veiklą, socialinį statusą. Kartu su autore galime didžiuotis tokiais mūsų kultūros paveldo šedevrais kaip tobulai impozantišku dailininko Davido Bailly’o apie 1630 m. nutapytu Jonušo Radvilos visafigūriu portretu ir po kelerių metų tą patį asmenį įamžinusiu, giliu psichologizmu pasižyminčiu tapytojo Danielio Schultzo kūriniu. XVIII a. rinkinyje išsiskiria du puikūs LDK kanclerio kunigaikščio Jono Fridriko Sapiegos portretai, Simono Čechavičiaus 1763 m. sukurtas LDK didžiojo etmono Mykolo Juozapo Masalskio atvaizdas, kuriuose užfiksuota ne tik asmenybės taurumas, aukštas socialinis statusas, bet ir tam tikras dvasinis nuovargis ar nerimo kupina epochos atmosfera.
Knygoje esama nemažai vertingų, ilgametės profesionalios patirties padiktuotų įžvalgų ir vertinimų. Labai įdomus, daug klausimų keliantis dailėtyrininkės pastebėjimas, kad „sugretinus ano meto vyrų ir moterų portretus, išryškėja polinkis vyrus sutaurinti, o moteris dažnai palikti nė kiek nepadailintas. Tai ypač akivaizdu poriniuose tuo pačiu metu ir to paties dailininko tapytuose vyro bei žmonos portretuose...“.
Ši pastaba taikyta XVIII a. antrosios pusės kūriniams, bet panašią tendenciją galima įžvelgti ir ankstesniojo laikotarpio vietos dailininkų sukurtuose darbuose. Jeigu net primityvokai nutapytuose vyrų atvaizduose užfiksuotas portretuojamojo tvirtumas, prakilnumas, išmintis, valios jėga ar elegancija, tai moterų portretuose tiek dvasinio, tiek ir fizinio patrauklumo stoka dažnai akivaizdi. Lieka tik spėlioti, ar tai sietina su mums nebesuvokiama grožio idealų samprata, ar lyčių vertės prioritetų diferenciacija, ar tiesiog su LDK tapybos mokyklos specifika. Vien nesugebėjimu perteikti išorinį ir vidinį moters grožį dailininkų negalėtume apkaltinti – pakylėtų, idealizuotų Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų atvaizdų turime užtektinai.
M. Matušakaitė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos portreto istorija nuo Vakarų Europos skiriasi svarbia ypatybe: miestiečių luomas LDK buvo per menkas, kad padarytų įtaką šio žanro raidai – kitaip nei italų, nyderlandų ar net lenkų dailėje. Didžiausią ir iškiliausią mūsų paveldo dalį sudaro didikų giminių (Radvilų, Sapiegų, Pacų, Vainų) portretai, tik su retomis išimtimis jiems prilygsta smulkesnių bajorų atvaizdų meninė vertė. Vien pavartę knygą galime įsitikinti, kad įspūdingiausius šio žanro pavyzdžius paliko aristokratų užsakymus vykdę garsūs Vakarų Europos meistrai: Ticiano mokinys tapytojas Janas Stevenas van Calcaras, tapytojas ir raižytojas Mikalojus Flensburgietis, tapytojai Mykolas Arkangelas Palonis, Davidas Bailly’s, Danielius Šulcas, Josephas Maria Grassi ir kiti.
Ši knyga aktuali ne vien besidomintiesiems dailės istorija ir portreto žanro raida Lietuvoje. Galima drąsiai teigti, kad tai – vertinga LDK istorijos šaltinių publikacija, talpinanti ištisus klodus vaizdinės ir net rašytinės informacijos apie iškilias mūsų šalies didikų gimines, žymius dvasininkus, garsias asmenybes ir netgi tuos, apie kuriuos kiti istoriniai šaltiniai nutyli ir vien kuklus atvaizdas teprimena, kad istoriją dažnai kuria ne tik „didieji“.“
