1949 m. sovietų valdžia uždarė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią Vilniuje. Vilniečio vargonų meistro Juozapo Radavičiaus darbo instrumentas buvo suniokotas: alavo-švino vamzdžiai dingo, liko tik cinko skardos prospektiniai vamzdžiai, dalis medinių bei keletas kitų registrų pučiamojo instrumento pagrindinių dalių. Griežykla ir traktūra sugadinta, išliko tik oro skirstymo dėžės ir dumplės. Kažkada buvusi garsų jūra tapo tylos bokštu.
Nuotraukose atidžiu žvilgsniu kalbinami Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonai, tiksliau – tai, kas iš jų liko.
Vis tik muzika išliko įstabiose medinių vamzdžių eilėse, minkštame vitražo šviesą sugeriančiame dulkių patale, nulaužtos medinio angelo rankos moste ar aptrupėjusiuose klavišuose.
1949-aisiais – bažnyčios uždarymo metais – Olivieras Messiaenas sukūrė penkių dalių Pentekosto (Sekminių) mišias (pranc. „Messe de la Pentecôte“).
Šis kūrinys, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gal būt, galėjo būti atliktas ir vilniečio vargonų meistro Juozapo Radavičiaus vargonais.
Negalėčiau teigti, kad fotografuodamas galvojau apie Olivje Mesianą. Tiesiog buvau apimtas formų gausos, sudėtingos ritmikos, tarsi niekur nevedančių siužetų apsupties džiaugsmingos palaimos. Garsų pilnoje tyloje. Vėliau tik suvokiau, kad ta vienu metu užgriūnanti įvairovė ir gausa yra artima mano įspūdžiui klausantis Mesiaeno kūrinių vargonams. Todėl šį kamerinį 32 nuotraukų ciklą ir pavadinau „Fonografija“. Darbai atspausti klasikine sidabro želatinos technika.
Fotografijų ciklą „Fonografija” sudaro keliasdešimt, 30x40 cm formato, sidabro želatinos atspaudų. Šioje parodoje eksponuojami 28 darbai. Nuotraukose atidžiu žvilgsniu kalbinami Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonai, tiksliau – tai, kas iš jų liko.
Autorius susiduria su niekada nematytomis, tačiau iškalbingomis formomis ir netikėtais jų deriniais, unikaliu apšvietimu. Nykimo ir užmaršties, apleistumo ir nuniokojimo ženklai nesugriauna visos buvusios instrumento didybės ir formų skambesio.
Paroda veikia kovo 18-31 d.
