Vilniuje pristatomi trys litografijų ciklai: 13 spalvotų litografijų ciklas Keturios pasakos iš „Arabiškųjų naktų“ (1948); 16 spalvotų litografijų ciklas Dafnis ir Chlojė (1956–1961); 16 spalvotų litografijų iš skirtingų M.Chagallo kūrybos laikotarpių.
„Šį kartą tai yra plati, 45 darbų, paroda. Jūs susipažinsite su jo pagrindinėmis temomis. M.Chagallas pabuvojo ir Vilniuje, ir Kaune. M.Chagallo pėdsakai yra Vilniuje – tą atsimena žmonės savo pasakojimuose“, – parodą atidarė muziejaus direktorė Regina Lopienė.
Savo paveiksluose M.Chagallas naudojo aliejinius dažus, akvarelės ir guašo technikas, taip pat išbandė keramiką, kūrė mozaikas ir vitražus.
Apie 1920-uosius M.Chagallas pirmą kartą ėmėsi litografijos. Jo susidomėjimą litografija paaiškina jo noras pristatyti savo darbus platesnei publikai, be to, akmens graviravimo technikos specifika puikiai derėjo su menine M.Chagallo kalba.
Jo sukurtos litografijos buvo itin „paveiksliškos“: čia puikiai atsiskleidė dailininko talentas valdyti spalvas, o nelygūs objektų kontūrai priminė veržlius, laisvus ir energingus teptuko potėpius.
Rusijoje buvo atsilikęs, Vakaruose – neprilygstamas
„Matome labai spalvingas litografijas, jis tikrai spalvų meistras – jos tokios gaivios, ryškios, šviesios. Bet grafikos srityje ne mažiau įdomūs yra jo žydiška tematika sukurti kūriniai, kurie yra juodai balti“, – parodos atidarymo metu kalbėjo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Ji atkreipė dėmesį į kelis M.Chagallo biografijos momentus, kurie, pasak menotyrininkės, verčia susimąstyti.
„Jis tikrai entuziastingai sutiko bolševikų valdžią 1917 metais. Bet tai atsitiko todėl, kad carinėje Rusijoje buvo tikrai daug žydų pogromų ir žydai turėjo įvairius apribojimus gyventi miestuose, užsiimti tam tikromis profesijomis. Jis patikėjo, kad nauja valdžia, nauja visuomenė tiesiog sudarys sąlygas žydiškai kultūrai skleistis“, – pasakojo menotyrininkė.
Tačiau M.Chagallas labai greitai suprato, kad į bolševikų valdžią viltis jis dėjo veltui – geresnės visuomenės vizija tebuvo tik pažadas.
R.Rachlevičiūtė pasakojo, kad M.Chagallas 1921 metais buvo tiesiog priverstas išvykti iš Vitebsko – jį užgožė Malevičius ir Liciskis.
„Jis šalia atrodė nelabai ko vertas ir turėjo išvažiuoti. Ir, turiu pasakyti, tai buvo labai didelė laimė ir sėkmė jo gyvenime, nes jis galėjo atsiskleisti Prancūzijoje“, – kalbėjo menotyrininkė.
Ji pabrėžė, kad M.Chagallas siurrealistinius darbus tapė dar 1912–1914 metais, nors pats siurrealizmas Prancūzijoje gimė tik apie 1924–1925 metus.
„Žymiai svarbesnis nei rusų avangardo istorijoje M.Chagallas yra Vakarų modernizmo istorijoje. Jis pasidarė toks vakarietis, kosmopolitas, kurį priėmė Vakarų Europą ir įvertino jo indėlį“, – pasakojo R.Rachlevičiūtė.
Nuo Vitebsko iki Paryžiaus
LTMKM pateikia trumpą dailininko biografiją. M.Chagallas gimė ortodoksiškoje Vitebsko žydų bendruomenėje 1887 m. liepos 7 d. ir gavo Moišos Segalo vardą. Būtent Vitebske, nepaisydamas griežtų tėvo prieštaravimų, jis pradėjo lankyti piešimo pamokas, kur jo mokytoju tapo vienintelis akademinį dailininko išsilavinimą įgijęs miesto gyventojas Jehuda Penas (1854–1937).
Ir būtent Vitebske pradedantysis menininkas išplėtojo intuityvų spalvų ir jų derinių pojūtį, kuris vėliau išgarsino jo pavardę visame pasaulyje.
1907 m. M.Chagallas išvyko į Sankt Peterburgą, tuometinę Rusijos Imperijos sostinę ir visos šalies kultūros centrą. Nepavykus įstoti į Aleksandro fon Štiglico centrinę techninio piešimo mokyklą, M.Chagallas ėmė lankyti pamokas privačioje Jelizavetos Zvancevos (1864–1921) piešimo ir tapybos mokykloje, kurioje jam dėstė tokie išskirtiniai menininkai, kaip žymus žydų kilmės dailininkas iš Baltarusijos Leonas Bakstas (1866–1924) ir rusų dailininkas bei grafikas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957).
Nuo 1910 iki 1914 m. M.Chagallas gyveno ir mokėsi Paryžiuje. Atvykęs į meno pasaulio sostine vadinamą miestą, jaunasis Markas nusprendė susikurti prancūzišką pseudonimą „Marc Chagall“. Paryžiuje menininkas aktyviai lankė parodas, salonus ir galerijas, susipažino su svarbiausiomis kubizmo, siurrealizmo ir fovizmo meistrų idėjomis. Šie stiliai ilgainiui organiškai įsiliejo į M.Chagallo kūrybą, neužgoždami jo paties, kaip ypatingo ir nepriklausomo kūrėjo individualybės.
Ypatingas nuostabaus naivumo meistras M.Chagallas mūsų pasaulį paliko 1985 m. kovo 28 d. Simboliška tai, kad menininkas mirė keliaudamas dangaus link, – jo širdis sustojo kylant liftu aukštyn į savo studiją.
Skrydžio tematika M.Chagallo darbuose itin svarbi – juose matome žmones, gyvūnus ir įvairius objektus, sklendžiančius dangumi. Šis menininkas buvo paskutinysis pirmosios Europos modernistų kartos atstovas.
