Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad suprasti K.Salmanio darbams reikia labai daug pastangų ir laiko, jis pats su tuo kategoriškai nesutinka. „Dažniausiai mano kūriniai tokie paprasti, kad bijau nebent to, jog žiūrovams jie gali pasirodyti pernelyg paprasti“, – teigia menininkas.
K.Salmanis dirba įvairiomis technikomis: kuria animaciją, skulptūras, instaliacijas, grafiką. Įdomu tai, kad kūrėjas nevengia kaip darbo medžiagos naudoti ir savo paties kūno. Dėl kūrybos K.Salmanis yra vašku nusidepiliavęs savo plaukus ir iš jų išdėliojęs žodžius ir formas, pasidaręs tatuiruotę ir netgi kojos odoje išpjaustęs frazę.
Aš labai nuobodus žmogus, todėl ir kuriu tokį meną – kad tai kompensuočiau.
Paklaustas apie tai, kaip jaustųsi apibūdintas kaip maištininkas ar ekscentriška asmenybė, menininkas nustemba: „Aš labai nuobodus žmogus, todėl ir kuriu tokį meną – kad tai kompensuočiau.“
– Apie ką jūsų naujoji paroda? Ar ja norėjote žiūrovui ką nors konkretaus pasakyti?
– Kai ruošiu meno kūrinį, negalvoju nei apie būsimą auditoriją, nei apie žinutę, kurią šis kūrinys jai praneš. Apie žiūrovą pradedu galvoti tik rengdamas parodą. Kaip žiūrovą paprastai įsivaizduoju save patį, galvoju, kas man patiktų.
Mano kūriniai visiškai nesusiję tarpusavyje: nedirbu su viena idėja, jos neplėtoju, manęs nežavi ir konkretus filosofas ar geometrinė figūra. Kai mąstau apie savo kūrybą, man tai kelia nerimą. Rengiant parodą vistiek tenka darbus kažkaip sujungti.
Naujoji paroda vadinasi „Eilėraščiai ir daiktai“, nes be įvairių objektų ja norėjau įamžinti eilėraščius, kurių niekada neparašiau, ypač paauglystėje. Vėliau esu sukūręs porą japoniškų haiku, juos irgi eksponuoju.
Paroda norėjau įamžinti eilėraščius, kurių niekada neparašiau, ypač paauglystėje.
– Ar savo kūriniais siekiate žiūrovą bent minimaliai šokiruoti?
– Sąvoka „šokiruoti“ man nepatinka, nes to daryti nenoriu. Nors tai ir nėra mano siekiamybė, vieną kartą mano parodoje žmogus buvo nualpęs žiūrėdamas į kūrinį. Iš tiesų savo žiūrovus stengiuosi nustebinti. Nuostaba yra teigiama reakcija, jei tik ją pavyksta sukelti. Galimybė stebinti yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl aš apskritai kuriu. Man tai yra galimybė praleisti savo laiką labai jaudinamai ir smagiai.
– Kaip jūs pats vertinate save: ar priimate savo kūrybą rimtai, o gal menas jums lyg žaidimas?
– Tikrai, kartais kūryba lyg žaidimas. Žaidimas tikriausiai yra vienintelis būdas sukurti kažką, kas dar nebuvo sukurta. Aš žaidžiu su idėjomis ar daiktais ir pasirenku tuos, kurie nusiseka. Kartais kūriniai išeina juokingi, taigi juos būtų galima pavadinti pokštais. Štai kurdamas vieną iš parodos eksponatų norėjau nutapyti kraštovaizdį, bet tapant baigėsi dažai ir galiausiai sukūriau miniatiūrinę kalno skulptūrą.
– Kas jus įkvepia kurti tokį netradicinį meną?
– Yra keletas mano darbų, kuriuos laikau išties gerais, bet negalėčiau paaiškinti, kaip juos sugalvojau. Galima sėdėti ir įkvėpimo tiesiog laukti, žinoma, visą tą laiką vis tiek reikia dirbti, kurti šlamštą ir tikėtis, kad taip gims kažkas gero.
Kitus menininkus įkvėpimas užklumpa duše ar vairuojant, bet aš nemanau, kad tai yra įkvėpimo šaltinis. Tai tėra veiksmas, kuris sukuria sąlygas išlaisvinti mintis, lyg meditacija. O kūrybingumas ir yra nuo formalumų išlaisvintas mąstymas.
Dėl to kūrybingumas svarbus ne vien mene, bet ir moksle, tai organiškiausias mąstymo būdas, nebijantis nesėkmės.
– Esate minėjęs, jog mieliausia dirbti su judančia medija: paveikslėliais, animacija. Kodėl ši technika jums taip patinka?
– Man patinka dirbti su absoliučiai visomis meninėmis technikomis. Anksčiau tvirtinau, jog nemėgstu tik tapybos, tačiau prisijaukinau ir ją. Judesys man patinka dėl jau anksčiau minėto nuostabos elemento. Net jei iš paveikslėlių padarai labai trumpą filmuką, jie atgyja, atrodo kitaip. Gal tai vaikiška, ši naujai pasirodžiusio vaizdo nuostaba mane paperka kiekvieną kartą.
– Kurdamas kartais naudojate ir savo paties kūną: odą, plaukus. Ar į kūną žvelgiate tik kaip į dar vieną darbo instrumentą?
– Kūnas juk materija, todėl taip, jis yra dar vienas įrankis. Kūryboje panaudočiau ir kitų žmonių kūnus, bet nemoku įtikinėti, prašyti, taigi man daug paprasčiau dirbant naudoti savąjį kūną. Eksperimentus su kūnu pradėjau labai jaunas, susižavėjęs atskira meno kryptimi – kūno menu.
Tačiau šioje srityje viskas, kas galėjo būti sukurta, jau padaryta, taigi man beliko linksmos variacijos kūno tema. Pavyzdžiui, turiu pasidaręs tatuiruotę, liniją ant pilvo, ir kiekvienų metų tą pačią dieną ją matuoju, stebiu, kiek dėl laiko tėkmės ji savaime prailgėjo. Sukaupęs pakankamai matavimų, parengsiu iš to meno darbą, statistinį grafiką.
Žiūrovai turi teisę savaip interpretuoti darbus. Kartą parodos lankytojas mano darbą demonstratyviai išmetė į šiukšlių dėžę.
– Ar susiduriate su žmonėmis, kurie visiškai nesupranta jūsų kūrybos? Kaip priimate kritiką ir neigiamą nuomonę?
– Kartais žmonės pamano, jog kažkuris mano darbas turėtų būti juokingas, bet taip nėra. Žiūrovai turi teisę savaip matyti ir interpretuoti darbus. Kartą parodos lankytojas mano darbą demonstratyviai išmetė į šiukšlių dėžę, nes pamanė, kad kūrinys yra įžeidžiantis. Tai atsitiko labai paviršutiniškų lankytojų auditorijoje, todėl man nėra svarbu. Galiausiai, dauguma menininkų kritiką priima lyg tam tikrą komplimentą.
Manau, kad menas, ypač konceptualus, skatina toleranciją. Aš galiu pamatyti kažką, kas man nepatinka, bet tai manęs neįžeidžia, tai man nekenkia, taigi aš leidžiu tam kūriniui toliau egzistuoti. Tai netgi objektyviai gali būti visiška šiukšlė, bet aš vis tiek nemetu to kūrinio į šiukšliadėžę. Ir šis „pratimas“, kurį atliekame nuėję į meno galeriją, gali būti sėkmingai perkeliamas į kitas mūsų gyvenimo sritis.
Krišo Salmanio paroda „Eilėraščiai ir daiktai“ veiks Vilniaus „Vartų“ galerijoje iki spalio 15 dienos.
