Paroda skiriama Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Parodą globoja LR Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.
Pasak LDM direktoriaus R. Budrio, „paroda „Lukas Kranachas Vyresnysis (1472-1553). Madona su Kūdikiu po obelimi“ – antrasis Valstybinio Ermitažo ir Lietuvos dailės muziejaus bendradarbiavimo projektas. 2012 m., minint Muziejų metus, Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams buvo pristatyta unikali 100 graviūrų kolekcija iš Ermitažo imperatoriškojo rinkinio. Lietuvos žiūrovai pirmą kartą pamatė pasaulinio garso dailininkų Rembranto, Harmenso van Reino, Antonijaus Van Deiko, Žako Kalo kūrinius, Albrechto Diurerio, Mikeladželo Buonaročio ir daugelio kitų žymiausių XVI-XVIII a. Europos genialiųjų dailininkų portretus, sukurtus dar jiems gyviems esant. Paroda sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo, kurio tikimės ir šįkart, pristatydami šį unikalų renesanso genijaus šedevrą.“
„Paveikslas „Madona su Kūdikiu po obelimi“ priklauso brandžiajam Luko Kranacho kūrybos periodui, jis sukurtas 1525-1530 metais“, – pasakoja parodos kuratorė Dalia Tarandaitė. – Vaizduodamas Švč. Mergelę Mariją, dailininkas perteikė tą moters grožio idealą, kuris išryškėjo XVI a. 3 dešimtmečio kūryboje ir tapo lengvai atpažįstamu jo stiliaus ženklu. Marija auksaplaukė, ovalaus veido, smulkiu smakru, mažomis lūpomis, migdolinėmis, kiek primerktomis akimis. Ji melancholiškos nuotaikos, paskendusi savo mintyse. Apglėbusi abiem rankom Marija laiko Kūdikį Jėzų, kuris stovi ant jos kelių ir žvelgia į žiūrovą. Kompozicijos iškilmingumas, sustiprintas frontalios Jėzaus kūno padėties, nuteikia rimčiai ir pabrėžia simbolinę paveikslo prasmę.“
Marija su Kūdikiu pavaizduota puikaus peizažo fone. Plati panorama su ant stačių uolų stovinčiomis viduramžiškomis pilimis, ramiu vandens paviršiumi ir kalnų grandine užsibaigiančiais melsvais toliais pasikartoja daugelyje L. Kranacho kūrinių. Kurdamas peizažus, įkvėpimo dailininkas sėmėsi iš Dunojaus pakrančių kraštovaizdžio. Jaunystėje keliaudamas palei Dunojų, jis gėrėjosi ramia ir plačia šios upės tėkme, stačiomis pakrančių uolomis su ant jų stovinčiomis pilimis ir vienuolynais, spygliuočiais apaugusiais kalnais ir kalvomis, kurių motyvus vėliau panaudojo savo kūriniuose. L. Kranachas yra laikomas Dunojaus tapybos mokyklos, didelį dėmesį skyrusios peizažui, pradininku, taip pat vienu iš peizažo žanro pradininkų Vakarų Europos tapyboje apskritai.
Ermitažo paveikslas žavi atlikimo meistriškumu, virtuozo ranka nubrėžta kiekviena linija ir potėpiu (verta atidžiau įsižiūrėti į dailininko pamėgtų baltų peršviečiamų draperijų pavaizdavimą, auksinių Marijos garbanų piešinį). Kruopšti ir detali tapysena netrukdo vaizdo monumentalumui, o prabangus raudonos, auksinės geltonos ir smaragdinės žalios derinys kuria džiugią, pakilią nuotaiką.“
Luko Kranacho Vyresniojo „Madona su Kūdikiu po obelimi“ eksponuota parodose:
1899 – Dresdene (Vokietija)
1964 – Bordo (Prancūzija)
1972 – Veimare (Vokietija)
1975–1976 – Vašingtone, Niujorke, Detroite, Los Andžele, Hjustone (JAV)
1976 – Meksike (Meksika), Vinipege, Monrealyje (Kanada)
1978 – Bonoje (Vokietija)
1991 – Frankfurte prie Maino (Vokietija)
1996 – Nagaokoje (Japonija)
Apie dailininką
Lukas Kranachas Vyresnysis (Lucas Cranach der Ältere, 1472–1553) – garsus Renesanso epochos dailininkas, viena centrinių XVI a. vokiečių meno pasaulio asmenybių. Dailininkas gimė 1472 m. Kronache (Aukštutinė Frankonija) tapytojo šeimoje. Pradines dailės žinias gavo iš tėvo. 1501 ar 1502 m. jis atvyko į Vieną. Čia dailininkas suartėjo su humanistais, susibūrusiais apie Vienos universitetą, pradėjo vadintis Luku Kranachu (pagal gimimo vietą), o darbus žymėti inicialais „LC“. 1505 m. Frydricho Išmintingojo kvietimu dailininkas persikėlė į Vitenbergą. Saksonijos kurfiurstų Frydricho Išmintingojo ir jo įpėdinių Jono Ištvermingojo bei Jono Frydricho dvaro dailininku L. Kranachas liko visą gyvenimą, bet galėjo laisvai priimti ir kitus užsakymus.
Saksonijos kurfiurstams L. Kranachas dekoravo rūmų interjerus, tapė portretus, altorių paveikslus, mitologines kompozicijas, medžioklės scenas, kūrė medžio raižinius ir vario graviūras, piešė monetų projektus ir kostiumų modelius, buvo atsakingas už vestuvių, turnyrų, švenčių apipavidalinimą ir t. t. Kad atliktų visus užsakymus, jis įkūrė dirbtuvę. Pradžioje dirbtuvė veikė Vitenbergo pilyje, vėliau, L. Kranachui įsigijus nekilnojamojo turto, – mieste. 1508 m. iš Saksonijos kurfiurstų L. Kranachas gavo bajorystę ir herbą – sparnuotą ir karūnuotą gyvatę, įsikandusią žiedą su rubinu. Nuo tada šiuo ženklu žymėjo visus savo kūrinius (taip pat ir savo dirbtuves).
Vitenberge L. Kranachas tapo vienu turtingiausių ir įtakingiausių žmonių – įsigijo daug nekilnojamojo turto, vadovavo didžiulei dailės dirbtuvei, turėjo spaustuvę, vaistinę. Dailininkas buvo Vitenbergo miesto tarybos narys, tris kartus rinktas burmistru.
L. Kranachas buvo artimas Martyno Liuterio draugas. 1522 m. dailininkas rūpinosi M. Liuterio Naujojo Testamento vertimo į vokiečių kalbą išleidimu, sukūrė iliustracijas. Šis darbas ir paskatino L. Kranachą įsteigti spaustuvę, kurioje vėliau jis atspausdino ir kitas M. Liuterio knygas, pamfletus. Dailininkas bendravo ir su M. Liuterio bendražygiu, Vitenbergo universiteto profesoriumi Pilypu Melanchtonu, iliustravo jo knygas.
L. Kranachas buvo talentingas portretistas, savo kūriniuose įamžinęs žymiausias savo meto asmenybes. Vienas pirmųjų vokiečių dailėje jis ėmė tapyti visafigūrius reprezentacinius portretus. Dailininkas yra sukūręs daug religinės tematikos kompozicijų – altorių paveikslų ir asmeniniam pamaldumui skirtų devocinių atvaizdų. Per M. Liuterį ir savo globėjus Saksonijos kurfiurstus L. Kranachas nuo pat pradžių buvo susijęs su reformacijos judėjimu, tačiau dailininkas atliko ir meną vertinusių katalikų, tarp jų – Katalikų bažnyčios Vokietijoje vadovo, pagrindinio M. Liuterio oponento Mainco ir Magdeburgo arkivyskupo kardinolo Albrechto Branderburgiečio užsakymus.
Be tradicinės ikonografijos kompozicijų, L. Kranachas nutapė paveikslų, kuriuose siekė vaizdais perteikti M. Liuterio mokymą. Ypač daug dailininkas sukūrė Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdų. Net ir prasidėjus reformacijai, Švč. Mergelės Marijos paveikslus pirko ne tik katalikai. Švč. Mergelės Marijos paveikslą savo namuose turėjo ir pats Martynas Liuteris.
Švč. Mergelės Marijos paveiksluose, kaip ir kituose religinės tematikos kūriniuose, L. Kranachas akcentavo teologinį, pamokomąjį jų turinį, naudojo simbolius, atskleidžiančius Jėzaus ir Marijos vaidmenį žmonijos Išganyme. Ypač mėgo vynuogių kekės motyvą, primenantį Evangelijoje minimą „tikrąjį vynmedį“ ir Eucharistiją. Nutapė kompozicijų ir su obuoliu – pirmųjų žmonių nuopuolio ir gimtosios nuodėmės, kurią Kristus atpirko savo mirtimi, simboliu.
