Daugiau nei dvejus metus kurto projekto režisierius Andrius Lekavičius sakė, jog virtuali realybė suteikia galimybę persikelti į kitą laiką ir erdvę: „Visi liudininkai, pasakodami apie sausio 13 d. naktį ir sausio įvykius sako, kad reikėjo juose dalyvauti ir ten būti, kad suprastum, kodėl žmonės darė tai, ką darė. Virtuali realybė suteikia šią galimybę“, – sakė režisierius, pridūręs, jog šio projekto ėmėsi norėdamas su sausio 13 d. įvykiais bei patirtimis supažindinti jaunąją kartą.
A.Lekavičiaus teigimu, virtualios realybės patirties dalyviai susidurs su dilema – ar atlikti savo kaip žurnalisto misiją, ar padėti sužeistiesiems.
Šiuo metu pristatoma darbinė „Laisvės kodo 13“ versija. Pasak A.Lekavičiaus, projekte dar trūksta kelių scenų, o virtualios realybės patirtis kol kas pristatoma tik patiems smalsiausiems ir iš anksto užsiregistravusiems. Galutinė „Laisvės kodo 13“ versija buvo pristatyta balandžio mėnesį.
„Laisvės kode 13“ daug dėmesio skirta autentiškai garso patirčiai, surinktai LRT ir Centriniame Lietuvos archyve. Vis tik režisierius pabrėžia, jog tai nėra visiškai dokumentinė patirtis, joje yra ir fiktyvių elementų.
„Laisvės kodas 13“ jau buvo pristatytas Venecijos, Talino, Šefildo kino festivalių industrijos renginiuose. „Matosi, kad dėl technologinės, istorinės, koncepcinės, interaktyvios pusės projektas įdomus ir kino ar naujųjų technologijų žmonėms užsienyje“, – sakė A.Lekavičius.
Prodiuseris Bartošas Polonskis sakė, jog prie „Laisvės kodo 13“ gamybos dirbo apie 30 žmonių: „Procesas artimas filmo kūrimo pradžiai, bet vėliau atsiranda tokie aspektai kaip modelių optimizavimas, interakcija, žaidimo elementų pasirinkimas. Skirtumas nuo filmo gamybos yra tas, jog turime nuspėti, kaip judės žaidėjas ir ką jis darys.“
B.Polonskio teigimu, šis projektas tai pat gali atlikti ir edukacinę funkciją: „Žmonės šiandien pratę prie žaidimų. Jei turinys nėra interaktyvus, jie tą turinį ne taip stipriai priima.“
„Laisvės kodo 13“ patirtį išbandė ir LRT žurnalistė, sausio 13-osios įvykių dalyvė Eglė Bučelytė: „Pojūtis gana realistinis. Jauti tą dalyvavimo efektą. Man truputį pritrūko minios, didesnio garso, bet tai turbūt pataisoma.“
E.Bučelytė sakė dažnai besilankanti mokykloje ir pasakojanti vaikams apie sausio įvykius, tačiau pastebėjusi, jog tik kalbantis didelio susidomėjimo nejaučia. „Jei parodai dokumentinį koncentratą, jau jiems yra įdomiau. O virtuali realybė yra jaunosios kartos reikalas. Tai kartai, kuri gimė po sausio 13 d. ir jau užaugo, kaip ir jų vaikams, ši patirtis yra labai vertinga“, – kalbėjo žurnalistė.
„Istorinė atmintis yra tai, kas mes esame, ir tai, ko mes pasiekėme. Sausio 13 d., kovo 11 d., vasario 16 d. nebūtų be tos istorinės atminties, kuri perduodama iš kartos į kartą“, – teigė E.Bučelytė.
Spaudos konferencijoje dalyvavo ir rašytojas Vytaras Radzevičius, dalinęsis savo įspūdžiais po virtualios patirties projekto peržiūros: „Manau, svarbiausia, kad mūsų gyva istorinė patirtis perduodama „skaitmenizuotai“ kartai – jiems tai aiškiau, suprantamiau, nei mūsų nuolatiniai pasakojimai. Tai įtaigus dalykas. Manau, vien dėl to jis svarbus, kad leidžia jaunesniems suprasti, kaip tai vyko.“
