Kultūros pasas – priemonė, leidžianti moksleiviams valstybės lėšomis lankytis įvairiausiuose kultūros ir meno renginiuose: spektakliuose, koncertuose, parodose ir kitose pažintinėse bei edukacinėse kultūros veiklose.
Šiuo metu kultūros pasas siūlo per 3 000 įvairiausių kultūros renginių ir edukacinių užsiėmimų: kultūros paveldo, etninės kultūros, architektūros, cirko, baleto, kino, lėlių teatro, dramos teatro, literatūros ir kt. Moksleiviai kartu su mokytojais ar individualiai edukacinius renginius pasirenka patys, atsižvelgdami į jiems skiriamas lėšas, taip pat savarankiškai arba su grupe nusprendžia, kokios srities ar vertės paslaugas užsisakyti.
Edukacijos neatskleidžia tikrojo kinų kultūros veido
Anot G.Mažeikos, nacionalistinės daugiakultūrės šalys linkusios savo kultūrą perteikti nekritiškai, sušvelnintai, neatsikleidžiant viso kultūrinio portreto. Kinijai šiuo metu teritoriškai priklauso ne tik Honkongas, tačiau ir okupuotos Tibeto bei vadinamosios Vidinės Mongolijos žemės, ji taip pat reiškia pretenzijas ir į Taivaną.
„Tai, kas pateikiama tarp kultūros paso pasirinkimų, neatspindi tikrojo Kinijos veido. Kinija turėtų integruoti ir kitas tautas, bet štai kultūrinė sklaida vyksta kitų tautų sąskaita – iki šiandienos jos yra naikinamos. Sindziange, kur gyvena uigurai, vis dar veikia perauklėjimo stovyklos, Tibete vyksta visiškas nutautinimas, vaikai verčiami eiti į kinų mokyklas“, – komentavo R.Mažeika.
Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į kinų kultūros edukacijas vykdančią organizaciją MB „Kinų kalbos ir kultūros namai“, kuri, anot jo, yra nežinoma: „Manau, čia bandoma veikti per vietines duris, bet ne per neigiamą vaizdą turinčias institucijas, kaip pavyzdžiui, Kinijos ambasada. Tikriausiai finansavimas vis tiek ateina iš Kinijos.“
„Turime į šią situaciją žiūrėti atsargiai ir neleisti valstybei, kuri yra visiškas antipodas demokratijai, formuoti apie save teigiamą požiūrį“, – sakė R.Mažeika.
Neigia nuomonę, kad finansuoja Kinija
15min susisiekus su „Kinų kalbos ir kultūros namais“, organizacijos vadovė Ieva Nagytė teigė: „Pirmiausia noriu paneigti bet kokius gandus ir nuomones, kad mes esame kažkaip susiję ar finansuojami Kinijos liaudies respublikos ambasados ar apskritai šios valstybės. Su Kinija jokiais saitais nesame susieti. Esame kultūrinė organizacija ir vedame edukacijas ne tik apie Kinijos kultūrinius istorinius dalykus, bet ir apie Japonijos, pietų Korėjos ir atstovaujame visą Rytų Aziją. Lygiai taip pat ir Taivaną.“
„Nereikėtų mestis į visišką kraštutinumą“
Situaciją komentavęs politologas Tomas Janeliūnas sakė, kad kultūra visais laikais buvo vienas svarbiausių švelniosios galios ir patrauklumo formavimo šaltinių.
„Savaime suprantama, kad Kinija taip pat naudojasi ir dažnai labai aktyviai skleidžia kinų kultūros elementus, taip tikėdamasi sužadinti didesnį patrauklumą ir dabartinei, komunistinei Kinijai. Vis dėlto nereikėtų mestis į visišką kraštutinumą ir imti drausti bet kokį pasakojimą ar informaciją apie Kinijos kultūrą, kalbą, istoriją. Jei mes iš savo ugdymo programų visiškai išbrauktume dalis apie kinų civilizaciją, tai mūsų bendras supratimas apie pasaulį ir jo istoriją būtų skylėtas.“
Jo nuomone, nereikėtų pradėti „medžioti“ visus, kurie Lietuvoje bando pasakoti apie Kiniją ar mokyti kinų kalbos.
„Kita vertus, būtų svarbu pabrėžti ir dabartinės autoritarinės Kinijos keliamas grėsmes ir vykdomus nusikaltimus prieš mažumas, žmogaus teisių ribojimus ir kitas keliamas grėsmes pasauliui. Tik visapusiškas informavimas gali padėti moksleiviams ir suaugusiems geriau suprasti, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Slėpti galvos smėlyje tikrai nereikia. Reikia tiesiog geriau išnaudoti tą galvą, kad gebėtume atskirti propagandą ir objektyvią informaciją“, – tęsė jis.
Paklausus, ką apskritai reikėtų daryti su diktatūriškų valstybių kultūra, T.Janeliūnas teigė: „Žiūrėti ir į tai kritiškai, atsargiai ir nuolat priminti dabartinius bandymus kultūrą išnaudoti švelniosios įtakos sklaidai. Kitaip tariant, nebūti naiviems ir neignoruoti dabartinių režimų veiksmų ir politikos. Tačiau kartu ir neužstrigti primityviame blokavime – jei apsimesime, kad „Kinijos“ nėra, nuo to jos grėsmės nesumažės. Priešingai – reikia suprasti, kokia dabartinių režimų kilmė, kaip jie išnaudoja savo senąsias tradicijas, kodėl mąsto apie pasaulį būtent taip. Daugiau ir geresnis supratimas visada padeda ugdyti kritiškumą.“