„Šįvakar – mano natos!“ – atsiprašydamas už sumaišytus akordus, savo kūrybos dainomis ir iškalbingais jų tekstais žiūrovams atsivėrė V.Bagdonas. Aktorius neslėpė jaudulio ir prašė publiką jį padrąsinti: „Nesijaudink, Bagdonai, nesijaudink...“
Antrą kartą į sceną V.Bagdonas išėjo jau kaip aktorius ir pristatomos knygos „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“ herojus, kurį pristatydamas vakaro vedėjas Rolandas Rastauskas išvardijo daugybę jo per gyvenimą pelnytų titulų.
„Pastarieji tavo gyvenimo metai atrodo sunki alpinisto ekspedicija, pasiektos tokios viršukalnės kaip Faustas, Venička, Otelas... Kaip jautiesi būdamas ten?“ – V.Bagdono paklausė jo bičiulis R.Rastauskas.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Vladas Bagdonas |
„Manau, kiekvienam artistui yra lengviau, smagiau ir gal paprasčiau kopti į kalną – leistis visada sunkiau. Man būti ant kalno buvo labai gera, bet kiek tu ten gali būti! Žmonės apačioje stovi ir laukia, kada nusileisi ir užleisi vietą kitiems aktoriams, kurie svajoja ten užkopti, – savo išskirtiniu balsu, tapusiu viena aktoriaus vizitinių kortelių, mintimis su publika dalijosi artistas. – Vienaip ar kitaip Eimuntas Nekrošius suteikė man didžiulę prabangą stovėti ant tos viršūnės ir jaustis patogiai. Manau, kad įveiksiu šį pensijinio amžiaus sindromą ir mes toliau dirbsime ir ieškosime, kur dar galime įkopti į panašius kalnus.“
Kalbėdami apie naująją teatrologės Rūtos Oginskaitės parašytą knygą, vakaro dalyviai prisiminė V.Bagdono jaunystės metus, kai dėstytojams buvo užkliuvęs jo atsikišęs smakras, perskaitė įrašus iš asmeninės bylos, kurie grasino aktorių už įžūlų elgesį atleisti iš teatro, aptarė artisto gautą patirtį, jaunystėje dirbant su moterimis režisierėmis.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Rūtos Oginskaitės knygos „Jausmų repeticijos“ pristatymo akimirka |
Ir vis dėlto pristatyta knyga, anot R.Rastausko, nėra biografija, veikiau „nostalgijos mašina, kurioje jaučiamas saldus skausmas“, o V.Bagdono vaikystė ir jaunystė iškyla „kaip prarastos, bet prasmingos teritorijos“. Pati knygos autorė dėkojo savo herojui už tai, kad jis leido išleisti būtent tokią knygą.
„Pati savęs klausiau, kodėl prikibau prie Bagdono – taip pasiilgau scenoje, kad nutariau kalbėti gyvenime? Bet kai knyga jau buvo parašyta, man rodos, į šį klausimą sau atsakiau. Ši knyga yra nerimta, šelmiška, labai subjektyvi, gal pagarbi, gal nepagarbi... Mes tiesiog pažaidėme. Ir aš supratau, kad Bagdonas su savo tolerancija yra būtent tas menininkas, kuris leidžia apie save rašyti tokią nestandartinę ir chuliganišką knygą. Ačiū tau, Vladai“, – šypsodamasi aktoriui dėkojo R.Oginskaitė.
Menininkas prisipažino pats nesupratęs, kodėl knygos rašymo procesą stebėjo taip ramiai.
„Atrodo, dar sveikas, dar gyvas, dar vaikštau Vilniaus gatvėmis ir matau knygyne gulinčią šią knygą... Kodėl?! Iš kito pusės tai – dar ne paminklas, ne statula, kurią galima nuversti. Aš perskaičiau ją vienu kartu lyg tai būtų ne apie mane!“ – juokėsi V.Bagdonas.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Rūta Oginskaitė |
R.Oginskaitė prisipažino, kad knygoje „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“ ji neišdrįso pakalbinti aktorių apie svarbiausią jo gyvenime – Otelo – vaidmenį, nes, anot jos, „yra dalykų, kurie yra neiškalbami ir nepasakomi žodžiais – reikia žiūrėti spektaklį“.
„Esu laimingiausias žmogus, kad vaidinau Otelą. Tai buvo didžiausias gyvenimo siekis, apie kurį aš nežinojau. Otelas – svarbiausias vaidmuo mano gyvenime, kuriame galėjau jaustis gerai, o žiūrovas, žiūrėdamas spektaklį, jautė teisingą ir tikrą teatrą, – nuoširdžiai dėkodamas režisieriui Eimuntui Nekrošiui už šią dovaną, aktorius susirinkusiems pranešė, kad kitų metų kovo 23 dieną Vilniuje šis spektaklis bus parodytas paskutinį kartą. – „Otelas“ Lietuvoje buvo suvaidintas tik dvylika kartų. Tačiau yra toks reiškinys, kuris vadinasi pabaiga. Manau, šis spektaklis pasiekė tokį lygį, kurio nuleisti nevalia. Tai yra viršūnė ir aš didžiuojuosi, kad joje galėjau pabūti.“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Vladas Bagdonas |
