Naujas administravimo modelis
Pagrindinis naujosios valdžios kultūros politikos tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą ir jį aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą. Taip pat žadama puoselėti profesionalųjį meną, skatinti kūrybą ir piliečių saviraišką, stiprinti kultūros sklaidą, dalyvauti pasauliniuose kultūrinių ryšių ir meno mainų procesuose.
Programoje apgailestaujama, kad per 26 atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvos kultūros politikai ne tik nepavyko tapti lygiaverte valstybės politikos sritimi, bet šioji net tapo marginalizuota: per šį laiką, remiantis programoje pateikta informacija, nei viena kultūros paslaugų infrastruktūros sritis nebuvo iš esmės atnaujinta, muziejų, bibliotekų ir kultūros modernizavimo programos įgyvendintos tik trečdaliu, o iš ES finansinės paramos 2014–2020 m. numatyta tik ketvirtadalis lėšų, reikalingų kultūros paslaugų infrastruktūrai atnaujinti.
Programoje apgailestaujama, kad per 26 atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvos kultūros politikai ne tik nepavyko tapti lygiaverte valstybės politikos sritimi, bet šioji net tapo marginalizuota.
Šią praktiką žadama keisti imantis realių veiksmų, kuriuos įgyvendinant įsipareigojama remtis 2010 m. priimtomis Lietuvos kultūros politikos gairėmis bei priimti naują kultūros politikos pagrindų įstatymą.
Vyriausybės programoje kalbama apie naują administravimo modelį, kurio įgyvendinimas prasidėtų nuo Kultūros ministerijos struktūros ir funkcijų peržiūrėjimo, taip siekiant sumažinti išsiplėtojusį biurokratinį aparatą. Kartu siekiama stiprinti kultūros savireguliaciją, padidinsiančią meno kūrėjų organizacijų ir kultūros įstaigų įtraukimą į kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą.
Kultūros savireguliacijos principas ypač aktualus Kultūros tarybai – jai, Mokslo tarybos pavyzdžiu, žadama suteikti daugiau galimybių spręsti dėl finansuojamų programų struktūros, finansavimo apimčių ir ekspertų atrankos. Pastarasis klausimas kėlė vis daugiau nerimo kultūros bendruomenei, abejojusiai ekspertų atranka per viešuosius pirkimus, bei pačiai Kultūros tarybai, kurios nariai kaltino Kultūros ministeriją nesilaikant pagarbaus atstumo principo.
Programoje numatoma įkurti ir naujų institucinių darinių – Kultūros raidos analizės ir tendencijų prognozės centrą bei Lietuvos kultūros ir meno informacijos nacionalinį centrą, kurių tikslu turėtų tapti kultūros procesų stebėsena bei kultūrinių projektų ir menininkų kūrybos pristatymas informacinėje sistemoje.
Tarp kitų programos tikslų minimas paramos programos jauniesiems menininkams parengimas ir įgyvendinimas (tiesa, nedetalizuojant, kokiomis priemonėmis parama bus teikiama), neįgaliųjų ir kitų socialiai jautrių grupių įtraukimas, vaikų ir jaunimo saviraiškos skatinimas.
Kultūra ir kultūros paveldas minimas daugelyje programos skirsnių: kultūrinių paslaugų plėtra įvardijama kaip viena priemonių mažinti atskirtį tarp miestų ir periferijų, ugdyti tautiškumą ir patriotiškumą.
Regioninė plėtra
Kultūra ir kultūros paveldas minimas daugelyje programos skirsnių: kultūrinių paslaugų plėtra įvardijama kaip viena priemonių mažinti atskirtį tarp miestų ir periferijų, ugdyti tautiškumą ir patriotiškumą.
Itin daug dėmesio skiriama kaimo kultūriniam gyvenimui: žadama gerinti čia esančią kultūros infrastruktūrą, prioritetizuoti kultūros finansavimą regionuose, stiprinti kultūros centrų (bibliotekų, jaunimo centrų ir kt.) veiklą, į ją įtraukti daugiau vaikų ir jaunimo.
Planuojamas ir naujas Kultūros tarybos regioninės plėtros modelis, kurio bandomoji versija bus sukurta viename šalies regionų – taip bus įvertintos visuomenės, vietos organizacijų ir valdžios galimybės finansiniams, administraciniams ir kt. kultūros sklaidos tikslams įgyvendinti.
Programoje taip pat siekiama įgyvendinti atskirą ES paramos priemonę – subsidijų schemą kultūros įveiklinimui per socialinės įtraukties ir regioninių inovacijų didinimą. Drauge su kultūros savivaldos institucijų asociacijomis žadama parengti naują Lietuvos istorinių regionų kultūros programą, kurioje akcentuojamas baltiškasis paveldas ir etninių kultūrinių tradicijų puoselėjimas.
Finansavimo mechanizmas ir infrastruktūra
Programoje didelis dėmesys skiriamas kultūros finansavimo mechanizmui, kurį žadama iš pagrindų reformuoti: naujoji valdžia įsipareigoja finansuoti biudžetines įstaigas (šiandien dalis jų turi teikti paraiškas projektų įgyvendinimui), didinti kultūros darbuotojų atlyginimus, siekiant juos prilyginti švietimo darbuotojų algoms. Programoje minima ir kultūros darbuotojų bei meno kūrėjų socialinės apsaugos užtikrinimo būtinybė.
Žiniasklaidoje nuskambėjęs Seimo Kultūros komiteto pirmininko ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Ramūno Karbauskio raginimas atleisti menininkus nuo mokesčių Vyriausybės programoje neminimas, tačiau žadama supaprastinti viešuosius pirkimus, šalinti trukdžius dalyvauti tarptautinėse paramos ir bendradarbiavimo programose bei skatinti mokesčių reformos pokyčius, stiprinančius paramą kultūrai bei mecenatystės tradicijas.
Pokyčiai infrastruktūroje sietini su kultūros, švietimo, socialinių paslaugų ir kitų viešųjų sistemų paslaugų integracija, skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimu. Prieš rinkimus radęsi siūlymai jungti Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijas programoje neakcentuojami, apsiribojama tarpinstitucinio bendradarbiavimo skatinimu.
Svarbus programos punktas – pasenusių, nesaugių ir visuomenės poreikių nebeatitinkančių kultūros objektų modernizavimas iki 2025 m. Iki Vilniaus miesto 700 metų jubiliejaus 2023 m. sostinėje žadama pastatyti modernią koncertų salę, atitinkančią pasaulinius nacionalinių muzikos salių standartus. Idėją buvusį Profsąjungų rūmų pastatą Vilniuje paversti koncertų sale aktyviai palaikė ir buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis.
