Valstybė – tai aš?
Septynerius metus Lenkijoje gyvenanti Y.Krivich savo kūriniuose pateiks tris skirtingas prieigas prie to, ką reiškia (ne)priklausyti kuriai nors valstybei.
Seniausias eksponuojamas jos darbas – videoinstaliacija, pavadinimu „Mano pasaulis – ne ten, kur esu“ (angl. „My World Is Not Where I Am“). 2013 m. menininkė baiginėjo magistrantūros studijas Varšuvoje. Kartą grįžusi į gimtąjį miestą ji pradėjo kreipti dėmesį į sovietinių lyderių monumentus. Y.Krivich kilo klausimas, kas tarp šių praeities reliktų yra jaunoji Ukrainos karta, kuriai tokia aplinka – praeities, bet ne dabarties atributai. Trijų dalių darbas (šalia buvo skurti jaunų žmonių fotoportretai ir interviu knyga) pasirodė prieš pat Maidano revoliuciją. Y.Krivich primena, kad į gatves pirmiausia išėjo būtent jauni žmonės, nepatenkinti kryptimi, kuria šalį vedė buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Y.Krivich primena, kad į gatves pirmiausia išėjo būtent jauni žmonės, nepatenkinti kryptimi, kuria šalį vedė buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Antrasis kūrinys – ant tekstilės atspausdintas Y.Krivich paso puslapis. 2017 m. menininkė privalėjo atnaujinti šį savo tapatybės dokumentą. Ilgą laiką gyvendama Lenkijoje, ji pradėjo svarstyti galimybę įgyti šios šalies pilietybę – taip daug praktiškiau, be to, nereiškia, kad atsisakai savo tautybės. Bet ką iš tiesų reiškia būti ukrainiete ir gyventi užsienyje? Kokią svarbą turi įrašai pase?
Šiuo darbu Y.Krivich savotiškai dekonstruoja ukrainietiškąją tapatybę. Pasirinkdama simbolį, kuris pasauliui akivaizdžiai siejasi su Ukraina, ji žaidžia jo prasmėmis. Pozuodama naujai nuotraukai savo plaukus ji susišukavo taip, kaip juos ilgai šukuodavosi buvusi šalies premjerė Yulia Tymoshenko. It lankelis pritvirtinta kasa – tradicinė šukuosena, stipriai susieta su nacionaliniu identitetu.
„Šį paso puslapį parodai planuoju atspausdinti ant medžiagos, iš kurios siuvamos nacionalinės vėliavos. Tai tarsi mano pačios valstybės simbolis“, – sako menininkė.
Trečioji dalis – Lenkijoje gyvenančių merginų, kilusių iš Ukrainos ir Baltarusijos, fotoportretų ciklas „Perbraižant sienas“ (angl. „Remapping“). „Norėjau papasakoti jų istorijas. Tai nėra portretai tiesiogine prasme, nes merginų veidai dažniausiai paslėpti. Taip nusprendžiau todėl, kad juose norėjau pavaizduoti-rasti save. Tačiau man pasisekė, kad, priešingai nei jos, nesusidūriau su smurtu ir segregacija“, – bandymą suvokti imigrantės tapatybę aiškina Y.Krivich.
Maidano karta?
Pati paroda kviečia apmąstyti, kokia karta yra žmonės, užaugę jau po Sovietų Sąjungos griūties. Pirmasis Y.Krivich darbas atspindi kontrastą, kuriame gyvena nemažai jaunų Ukrainos žmonių. Jie kūrybiški, laisvi, bandantys realizuoti save, tačiau, kartu, įstrigę sovietinėje aplinkoje, kuri tarsi įsikibusi realybės, kurios nebėra.
Pasak menininkės, panašus jausmas turėtų lydėti jaunus žmones ir kitose šalyse. „Jaunimui apskritai būdinga bandyti patirti daugiau, nei galėjo jų tėvai. Ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje sovietmečiu daugybė žmonių visą laiką gyveno šalyje, kurioje gimė. Persikraustyti buvo nelengva, o Europos valstybės iš viso neprieinamos. Pagaliau dabar nebėra sienų ar įsipareigojimų, galime laisvai rinktis, kur gyventi“, – įsitikinusi Y.Krivich.
Paklausta, ar ją ir jos bendraamžius galėtume apibendrintai vadinti vieninga karta, kūrėja atsakė, kad tai parodys laikas. Anot jos, šiuolaikinę Ukrainą galima apibrėžti dviem periodais – prieš ir po Maidano. Revoliucija įjungė kitą režimą. „Griaunami komunistiniai monumentai, keičiami gatvių pavadinimai. Sovietinė praeitis pagaliau tapo praeitimi. Žmonės, ypač jaunimas, pradėjo žaisti su šia praeitimi siūlydami naujas ir šviežias idėjas. Šis procesas dar nesibaigė, bet, manau, po kokių dvidešimties metų galėsime tą kartą kažkaip įvardyti“, – pokalbį pabaigia Y.Krivich.
Paroda „+26: Am I My Generation?“ užbaigs queer festivalį „Kreivės“. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos projektų erdvėje „Sodų 4“ ją bus galima aplankyti rugsėjo 16–28 dienomis, trečiadieniais–penktadieniais 15–19 val. Kartu su Y. Krivich kūriniais bus eksponuojami ir menininkų grupės „Gorsad“, Antono Karyuko bei Olenos Siyatovskos darbai.
