Mohammedas Salemas, „Palestinietė apkabina savo dukterėčios kūną“
Įvertinimas: „World Press Photo“ metų kadras, 2024 m.
2023 m. spalio 17 d. naujienų agentūros „Reuters“ fotografas Mohammedas Salemas buvo Chan Juniso mieste Gazos Ruožo pietuose, Nasero ligoninės morge, į kurį plūdo vietos gyventojai ieškoti dingusių giminaičių.
Tada M.Salemas pamatė moterį, kuri tupėjo ant žemės morge, verkė ir stipriai prie savęs glaudė vaiko kūną.
Tai – 36-erių Inas Abu Maamar. Ji dėvi paprastą mėlyną drabužį ir garstyčių spalvos galvos apdangalą, papuoštą iškilių mazgelių raštu. Jos rankos supa ant kelių gulintį mažą, susmukusį kūną dengiamą paklodės. Moteris susigūžusi, tarsi norėtų, kad jos penkiametės dukterėčios Sally kūnas atgytų ir ji dar kartą galėtų pasėdėti tetai ant kelių.
Ją kartu su kitais keturiais šeimos nariais pražudė į jų namus smogusi Izraelio pajėgų raketa.
-
Šie kadrai pakeitė pasaulį: dešimt įtakingiausių visų laikų „World Press Photo“ nuotraukų
-
Penkios „World Press Photo“ metų nuotraukos: kokias istorijas fotografai paliko už kadro?
-
„World Press Photo“ nepaliks abejingų: kuo šiemet ypatinga paroda ir ką būtina išvysti?
-
Geriausi pasaulio fotožurnalistikos kadrai – naujoje „World Press Photo“ parodoje Vilniuje
-
Žurnalistai karo akivaizdoje: stebėtojai ar teisingumo ieškotojai?
-
Demencija sergančiųjų nuotraukos: istorijų pasakotoja iš Pietų Afrikos sako, kad fotografija yra „supergalia“
-
Areštai, baimė ir cenzūra: „World Press Photo“ žurnalistai atskleidė darbo kare užkulisius
-
Į Lietuvą atvyksta pasaulinio garso fotografas Thomas Dworzakas
„Tai buvo stiprus ir liūdnas momentas, ir man atrodė, kad ši nuotrauka atspindi tai, kas vyksta Gazos Ruože, – kadrą komentavo fotografas. – Žmonės buvo sutrikę, bėgiojo iš vienos vietos į kitą, norėdami sužinoti savo artimųjų likimą, o ši moteris patraukė mano dėmesį, nes ji laikė mažos mergaitės kūną ir nenorėjo jo paleisti.“
Ši akimirka M.Salemą ypač skaudino, nes vos prieš kelias dienas fotografas pats buvo tapęs tėvu.
Nuotraukoje užfiksuota moteris su šeima gyveno Chan Juniso mieste, į kurį pirmosiomis karo dienomis Izraelio vadovybė dėl saugumo nurodė evakuotis anklavo gyventojams. Tačiau, tokie leidiniai kaip „The Guardian“ ir „Al Jazeera“, spalio viduryje jau skelbė, kad Izraelio pajėgos smūgiais iš oro smarkiai atakuoja pietinį Chan Juniso miestą.
Dauguma iš žuvusiųjų buvo tie, kurie, sekdami nurodymu evakuotis, paliko Gazą vos prieš kelias dienas.
Konkurso komisija pažymėjo, kad svarbiausią konkurso apdovanojimą laimėjusi nuotrauka buvo „sukurta rūpestingai ir pagarbiai, kartu metaforiškai ir tiesiogine prasme atskleidžiant neįsivaizduojamą netektį“.
Šiuo metu fotografas tebėra Gazos Ruože, kur toliau agentūrai „Reuters“ rengia reportažus iš tebesitęsiančio karo ir istorijas apie vietinių žmonių gyvenimus.
Parodos bilietus galite įsigyti čia.
Tadas Kazakevičius
2020 m. „World Press Photo“ konkurso laimėtojas, dokumentikos fotografas, fotografijų albumo „Tai, ko nebebus“ autorius
„Natūralu, kad praeitais metais ypatingos svarbos sulaukė Izraelio ir Gazos tema. Šių metų kadras laimėtojas puikiai tai atspindi – kadre matome kasdienybe alsuojančią aplinką, kurioje be galo skaudus momentas – gedinti Maamar, apglėbusi savo dukterėčią.
Ši nuotrauka stulbina savo paprastumu, kasdieniškumu, neturinti jokių fotografinių vizualinių sprendimų, triukų, jos fonas – eilinės ligoninės plytelės. Nors kaip fotografas-dokumentalistas aš nuolatos ieškau kadruose tobulos šviesos, paveikaus rakurso, čia jo tarsi pasigendu, tačiau tuo pačiu esu įsitikinęs – šis kadras neabejotinai pribloškia savo jausmu. Žiūrovas kaipmat pajaučia empatiją gedinčiam fotografijos herojui.“
Jamesas Nachtwey
Įvertinimas: „World Press Photo“ metų kadras, 1995 m.
„Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad ne vienas mūsų, svajojantis apie aktyvaus fotografo ateitį, vis dar lygiuojamės į Jamesą Nachtwey kaip fotografą idealistą. Jis tobulas ne tik savo sugebėjimu būti ten, kur reikia, tačiau ir nepriekaištingu kadro suvaldymu.
Mane visada stebino šio žmogaus kompoziciniai sprendimai tiek reportažiniuose kadruose, tiek portrete. Štai ir šis kadras, rodos, tai tiesiog fotografijos herojaus nespalvotas portretas... Tačiau savyje jis talpina visą 1994 metais Ruandoje vykusio civilinio karo konfliktinių pusių istoriją. Nedaugžodžiausiu apie kadro vizualinį sprendimą. Šviesa, kompozicija, išraiškos momentas… Tai – aukščiausio lygio darbas.“
Benas Gerdžiūnas
2021 m. „World Press Photo“ konkurso laimėtojas, dokumentinio filmo „Belarus Zhyve. Baltarusių karas Ukrainoje“ autorius, karo žurnalistas
„Šis kadras puikiai atspindi žiniasklaidos naratyvą, kuris dominuoja kalbant apie Gazą – aukos yra beveidės.
Kaip teigė ir komisija, „geografiškai tolimoje medicininėje aplinkoje, [ši nuotrauka] ragina mus atkreipti dėmesį į savo pačių nujautrėjimą dėl konfliktų pasekmių žmonėms“.
Warrenas Richardsonas, „Naujojo gyvenimo viltis“
Įvertinimas: „World Press Photo“ metų kadras, 2016 m.
„Ypač gilų įspūdį man paliko ši Warreno Richardsono nuotrauka. Ji yra labai „netobula“ – susiliejusi, joje daug „triukšmo“, priimtas sprendimas pateikti ją juodai-baltą. Tačiau kaip jokiai kitai jai pavyksta pagauti jausmą, kurį ne visada pasiseka pasiekti su techniškai tvarkingais, tobulai išvalytais kadrais.
Manau, tai buvo ir labai stiprus ženklas visiems fotrografams bei auditorijai, kad turinys yra kur kas svarbiau nei tai, ką žmonės galbūt įsivaizduoja kaip gerą-blogą fotografiją. Svarbiausia, ne tik ką ir kaip ji rodo, bet ir ką priverčia tave pajusti.
Šioje nuotraukoje būtent ir matome visus elementus kurie susipynė 2015-ųjų pabėgėlių krizės metu: pasienį, spygliuotą vielą, baimę ir adrenaliną akyse, verkiantį ir tėvo besigriebiantį vaiką, iš tamsos išnyrančią ranką perimančią kūdikį kitoje pusėje... Kiek vien tame simbolizmo!
Nors konkurso komisija akcentavo nuotraukoje matomos spygliuotos vielos simbolizmą, man svarbūs buvo ir kiti elementai. Nutolimas nuo nesibaigiančių diskusijų apie techninę nuotraukos kokybę bei tos nuogos emocijos, kurias pavyko užfiksuoti – baimė, viltis, ilgesys. Tačiau ar kadras tikrai buvo labai įtakingas? Nemanau.
Nesibaigiančiame naujienų vaizdų sraute įsitvirtino politizuoti migracijos naratyvai – sugrėsminimo, kai į Europą keliauja nesibaigiančios minios, arba gailesčio dėl šimtais jūroje skęstančių žmonių.“
Artūras Morozovas
Lietuvos spaudos fotografijos 2022 m. „auksinis kadras“ „Naujienų“ ir „Portreto“ kategorijose, dokumentikos fotografas. Jo darbai publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „The Guardian“, „The New York Times“, „Der Spiegel“, „Paris Match“, „Al Jazeera“
„Šių metų konkursą laimėjusi fotografija man primena klasikinį dailės ar skulptūros siužetą. Šis nepakeliamas sielvartas mirties akivaizdoje mene sutinkamas jau šimtmečius.
Išvydęs šį kadrą, regiu Caravaggio siužetus ar Ketės Kolwitz skulptūrą „Motina su žuvusiu sūnumi“, išlietą po Pirmojo pasaulinio karo. Nors Mohammedo Salemo užfiksuotoje akimirkoje nematome žmonių veidų, nesunku suprasti, kad tai skaudžiausia mamos ir vaiko drama. Moters rankos, apglėbusios žuvusį vaiko kūną išduoda nepakeliamą sielvartą.
Tai, jog nematome veikėjų veidų, leidžia dar labiau su jais susitapatinti – o kas jei šios medžiagos dengtų mūsų artimųjų veidus? Tai nėra mama ir jos vaikas (o teta ir dukterėčia, kurios mama žuvo), tačiau tai nieko nekeičia. Ši fotografija man primena žmonijos žiaurumą, trunkantį nuo pat jo atsiradimo žemėje iki šių dienų.“
Timas Hetheringtonas
Įvertinimas: „World Press Photo“ metų kadras, 2008 m.
„Nuo 2007-ųjų ilgą laiką važinėjau į „World Press Photo“ apdovanojimų ceremoniją Amsterdame. Pati ceremonija ten užima tik nedidelę dalį viso renginio. Svarbiausia ir įdomiausia man, tuomet dar jaunam, besiformuojančiam fotografui, buvo fotografų darbų pristatymai bei galimybė neformaliai pabendrauti su savo autoritetais. Tai savaitgalis, kuomet daugybė fotožurnalistų susiburia į vieną vietą, suskrenda iš įvairių pasaulio kampelių, grįžta iš įvairių istorijų, kurias tuo metu kuria. Visos šios pažintys, galimybė pabendrauti su senosios kartos kūrėjais man davė labai daug. Taip pat ir jų pasakojimai, kaip viena ar kita mums gerai žinoma nuotrauka buvo sukurta.
Pamenu šviesaus atminimo britų fotografo Timo Hetheringtono pasakojimą apie jo sukurtą nuotraukų seriją vienos karinės operacijos Korengalo slėnyje, Afganistane, metu. Tada jis sekė amerikiečių karių grupę, kurie ėjo į eilinį karinį patruliavimą. Tačiau misija virto kruvinais susirėmimais su talibais: žuvo ar buvo sužeisti keli kariai.
Timas turėjo talentą pasakoti istorijas ne technišku žvilgsniu, nušviečiant vien įvykusius faktus, tačiau matyti žmones jų charakterius bei asmeninius išgyvenimus. Vienoje iš jo fotografijų matome karį, grįžusį po mūšio. Pasiekęs savus įtvirtinimus, jis krenta ant žemės.
Ši fotografija neryški, susiliejusi, todėl leidinio redaktorių buvo ištrinta kaip nekokybiška. Tačiau būtent ši nuotrauka ir laimėjo pagrindinį „World Press Photo“ prizą kaip geriausias 2008-ųjų metų kadras. Kodėl?
Anot komisijos pirmininko, visai nesvarbus techninis kokybės aspektas. Jis sakė, kad ši paveiki fotografija, įsitempęs kario veidas simbolizuoja žmonijos nuovargį karui.
Timas Hetheringtonas žuvo nušviesdamas karinį konfliktą Libijoje 2011 m.“
Vilma Samulionytė
Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkė, fotografė, socialinių fotografijos projektų „60 monumentų“, „Liebe Oma, Guten Tag!“ autorė
„Šiai fotografijai netinka žodis patinka ar nepatinka. Tai yra skaudaus fakto fiksavimas. Man asmeniškai įsijungia empatijos jausmas. Aš net nenoriu įsivaizduoti, ką reiškia laikyti negyvą savo vaiką (šiuo atveju dukterėčią) ant rankų. Ir tai, manau, yra šio kadro užtaisas.
Kalbant apie tokią nuotrauką, niekas nesvarsto ar čia gera, ar bloga nuotrauka. Tai yra fotografo gebėjimas būti toje vietoje ir fiksuoti, kas vyksta ten, neprarandant žmogiškumo, atjautos ir empatijos.“
„Sunku išsirinkti vieną fotografiją. Čia ne tokio tipo fotografijos, kad tiesiog išsirinktum vieną, nes ji tau patinka. Tai graži fotografija apie baisų pasaulį, kaip pasakė vienas mano kolega.
Nuo pat 1955 m. jos visos žymi daugiau ar mažiau sudėtingas mūsų visuomenės situacijas ar virsmus. Ir jos visos yra labai svarbios, nes atspindi skaudulius: ar tai būtų badas, ar pabėgėlių krizė, ar protestai, ar karai. Tokia yra fotožurnalisto misija nuo pradžių – rodyti, kas negerai (ar gerai), atskleisti tai, ko galbūt nematome.
Visuomenės bėda ta, kad mes išsiugdėme imunitetą kitų bėdoms ir tampame vis aklesni skausmui vaizduose. Ir jo reikia vis efektingesnio, kad būtų kažkoks poveikis. Visi čia patekę fotografai su savo darbais yra fantastiški profesionalai, įėję į fotografijos istoriją.“
Paulius Peleckis
Lietuvos spaudos fotografijos 2023 m. „auksinis kadras“ „Naujienų“ kategorijoje, tarptautinio konkurso „Life Press Photo 2024“ finalistas, BNS naujienų agentūros fotografas. Jo darbai publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „The New York Times“, „TIME“, „The
Guardian“, „Financial Times“, „The Washington Post“, „Politico“, BBC, „Bloomberg“ ir kt.
„Nors šiame kadre nesimato nė vieno veido ir pati nuotrauka iš pirmo žvilgsnio atrodo labai statiška, bet kuo ilgiau žiūriu – tuo man darosi liūdniau.
Ir tas veidų nebuvimas tampa aiškus. Gaza mums yra toli, mes ten nieko nepažįstame, viskas mums svetima. Ir tų žmonių skausmas mums nėra suprantamas. Nuotrauka neatskleidžia nieko tiesiogiai baisaus ar sukrečiančio, tačiau giliai pasąmonėje viskas aiškiau nei aišku: tai yra tikrasis siaubas.“
Sara Naomi Lewkowicz, „Smurto šeimoje portretas“
Įvertinimas: „World Press Photo“ 1-oji vieta, „Šiuolaikinių problemų“ kategorija, fotopasakojimas, 2014 m.
„Man nepavyko išsirinkti vieno, mane stipriausiai paveikusio kadro. Tad išsirinkau du. Pirmasis – fotografės Saros Naomi Lewkowicz pasakojimas apie smurtą artimoje aplinkoje. Kaip problema smurtas šeimoje yra labai paplitęs visame pasaulyje. Šis fotopasakojimas perteikia ir atskleidžia opią visuotinę problemą per vienos šeimos gyvenimą. Kitas aspektas, kuo mane taip sužavėjo ši serija – tai patvirtinimas, kad temų nereikia ieškoti kažkur toli. Kartais pakanka atkreipti dėmesį į artimiausią, tave patį supančią aplinką ir imti ieškoti būdų, kaip tai parodyti, kaip ją atskleisti.“
Remis Ochilikas, „Kova už Libiją“
Įvertinimas: „World Press Photo“ 1-oji vieta, „Naujienų“ kategorija, fotopasakojimas, 2012 m.
„Antrasis mane sužavėjęs kadras – Remio Ochliko fotopasakojimas iš 2011 metų, mūšio dėl Libijos. Tai buvo, ko gero, viena pirmųjų mano pažinčių su karo fotografija. Po jos galvoje pradėjo suktis mintys, kad norėčiau tuo užsiimti pats. Tuo metu visi pagrindiniai kariniai konfliktai tarsi vyko kažkur toli – Sirijoje, Libijoje, Irake... Tai viskas kuriam laikui liko tokiame svajonės lygyje, dorai nesuprantant, kaip visas tas darbas vyksta iš tikrųjų. Tačiau po to, kai pagaliau išvykau į Ukrainą, viskas tapo aišku.“
Mykolas Juodelė
Lietuvos spaudos fotografijos 2022 m. „auksinis kadras“ „Sveikiau“ kategorijoje, fotomenininkas, Jono Dovydėno stipendijos laimėtojas, projekto „Argentinos lietuviai – išvykimai ir sugrįžimai“ autorius
„Į šią nuotrauką žvelgiu kaip į komentarą. Matau nuasmenintą, beveik butaforinį mirties ir kentėjimo simbolį. Nematome nei aukos, nei gedinčiosios. Net priešingai, smurto ir gedulo ženklai suvynioti į paklodę, pridengti skara ir paslėpti nuo pasaulio.
Nėra ir konteksto – aplinkos detalės neišduoda, nei kur esame, nei kas įvyko. Lieka tik siurrealistinė scena su dviem žmonių figūromis šaltoje, plytelėmis išklotoje patalpoje, kuri byloja apie mirtį ir skausmą. Tačiau daro tai taip steriliai, lyg tai būtų ne mūsų pasaulio dalis.
Moteris, apkabinusi savo dukterėčios kūną, tarsi stengiasi pridengti jį nuo fotografo objektyvo. Jos dėvimos skaros tekstūra nenoromis kelia asociacijas su kažkuo robotišku, dar labiau padidindama mūsų nejautrą jų tragedijai.“
Madsas Nissenas, „Pirmasis apsikabinimas“
Įvertinimas: „World Press Photo“ metų kadras, 2021 m.
„Šis fotografo Madsp Nisseno kadras suteikė plastiškumo ir orumo temai, kurią buvo be galo sunku fotografuoti. Nuotrauka daro būtent tai, ką aukščiausio lygio fotografija ir turi daryti – ištraukti poeziją iš tarpų tarp eilučių, padėti ne tik pamatyti, bet ir pajusti, pateikti dar vieną matymo kampą, papasakoti dar vieną istorijos liniją.
O galų gale ir suteikti simbolį tam tikram įvykiui ar laikotarpiui. Izoliacijos, plastiko ir kaukių pasaulyje šis kadras sugebėjo užčiuopti trumpą žmogiškos šilumos ir prisilietimo momentą bei įsirašyti į fotografijos istoriją kaip vienas iš kūrybiškiausių ir įsimintiniausių COVID-19 laikotarpio kadrų.“
„World Press Photo“ paroda atvira lankytojams iki gruodžio 6 d. Vilniuje, „Cyber City“ technologijų miestelyje, adresu Švitrigailos g. 36, Vilnius.
Parodos darbo laikas:
Ketvirtadieniais: 18.00 – 21.00
Penktadieniais: 18.00 – 21.00
Šeštadieniais: 10.00 – 21.00
Sekmadieniais: 10.00 – 21.00
Bilietus įsigyti galite kakava.lt.
Parodos partneriai: Tesonet, Nyderlandų ambasada, kava L'OR, the Baltic Sotheby's.
