Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

80-asis O.Dautartaitės pavasaris: „Nesakau, kad buvau pašaukta Teatrui. Bet aš turėjau jį. Ir Teatras turėjo mane“

Aktorė Olita Dautartaitė balandžio 15 dieną švenčia 80-ąjį jubiliejinį gimtadienį. Prieš metus Aktorė sutiko leistis į itin atvarą pokalbį apie gyvenimo metus, praradimus ir meilę teatrui ir žmonėms. Apie gyvenimo kelionę su Olita Dautartaite kalbasi rašytojas ir publicistas Svajūnas Sabaliauskas.
Olita Dautartaitė. Scena iš spektaklio „Prisikėlimas“
Olita Dautartaitė. Scena iš spektaklio „Prisikėlimas“ / P.Vaičiūno/ Valstybinio Šiaulių dramos Teatro archyvo nuotr.

– Teatro ir kino aktorė, skaitovė, režisierė. Olita, koks širdžiai mieliausias žodis, kai į Tave kreipiamasi?

– Aktorė. Nelabai patinka tie visi kiti išvardijimai. Smagu, kai buvę studentai parašo, paskambina ir kreipiasi – dėstytoja. Mano aktorinio meistriškumo dėstytoja buvo legendinė aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Iki šiolei susitikusi taip ir kreipiuosi. Man tai kaip titulas visam laikui. Ir dar labai miela, kai buvę studentai vadina vardu – Olita. Toks ypatingas draugingumo ženklas.

– Žmonės, matydami Tave besišypsančią, turbūt galvoja, kad gyvenimo kelias lengvas ir rožių žiedlapiais klotas buvo. Bet sugrįžkime prisiminimais į vaikystę. Vaikystėje tapai našlaite. Mirė mama, prieš tai tėtis pabėgo į užsienį, nes būtų buvęs supūdytas sovietų sistemos lageriuose. Kiek Tau metų tuomet buvo kai likai viena? Kokią atsimeni vaikystę?

– Vaikystė? Gal ne rožėmis klota, bet ramunėmis ir vosilkomis tikrai... Nuo pusantrų metų, kai likau našlaitė, manimi rūpinosi giminės – tetos, dėdės, vyresni pusbroliai ir pusseserės..

Įdomi ir skausminga mano Tėvų istorija. Tolimame prieškaryje iš Kiemėnų kaimo nuo Pasvalio lygumų išvyksta ieškoti laimės į Kauną Klementina, Elžbieta ir Vincas Magelinskai. Vincas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, susibičiuliauja su Vladu Dautartu, dažnai atsiveda jį į Šančių 11-to kranto gatvelę, kurioje gyvena Vinco jaunos seserys. Vladas susidraugauja su Klementina, kuri devyneriais metais vyresnė, bet... graži, maloni, darbšti, daininga. Kareivėlis pakerėtas. 1942-ieji. Jungtuvės Šančių bažnyčioje. Po metų gimstu aš – kaip "iš akies traukta" į tėvą Vladą Dautartą. O dar po metų nuo sovietų okupacijos tėvas pasitraukia į Vokietiją. Be mūsų... Po kelių mėnesių miršta mama.

Nuo pusantrų metų, kai likau našlaitė, manimi rūpinosi giminės – tetos, dėdės, vyresni pusbroliai ir pusseserės... Arkliais iš Kiemėnų į Kauną atvažiuoja vyriausias Magelinskų brolis, dėdė Antanas ir per kelias paras parsiveža mane kaiman.Toliau augu Vidubalos kaime pas mamos seserį Oną, kurią vadinu mamyte, kartu su vyresniais keturiais pusbroliais ir kaimo bernų numylėta dainingąja pussesere Genovaite. Pokario gyvenimas skurdus, valgis normuotas, tik aš, kai noriu valgyti, gaunu per visą kepalą atriektos naminės duonos riekę, užteptą taukiniais spirgučiais iš didelės molinės puodynės. Skanumėlis. Valgau mažais kąsneliais, kad kuo ilgiau užtektų. Giliai atmintyje įsisėtriję ano meto kaimo ritualai ir tradicijos. Laukiame atlaidų Krinčino šv. Petro ir Povilo bažnyčioje – kadaise čia kunigavo poetas Antanas Vienažindys. Persimetę per pečius iš vakaro dantų milteliais nubalintus medžiaginius batelius, nusiplovę kojas baloje prieš miestelį, paskubom apsiavę, atskubame į bažnyčios šventorių. Šventorius, kvepiantis nubarstytais pinavijų, nasturtų žiedlapiais, talpina visus.

Nuo vargonų sklinda choristų giesmės, keliančios tavo mano mažytę širdį aukštyn! Po netrumpų mišių – atlaidų saldainiai, bandelės su lašinukais, su varške ir marmaliode. O vardadienių ąžuolų vainikai, kalami ant durų! Linksmas kaimo jaunimo klegesys, plėštinės pokario dainos, gesinančios žibalinės lempos šviesą prie alaus uzbono – žydės vosilkos mėlynai, o aš jų nematysiu... Iš ten tremtinių, partizanų dainos, visam laikui išlikę vaikiškoj galvelėj. Gyvenam trobelėje su mažyčiais langeliais, ilgu kirvarpų išgraužtu stalu ir visada švariausiai iššluojama pluktine asla prie siauruko geležinkelio. Traukiniai – prekinis ir keleivinis iš Joniškėlio į Biržus ir atgal. Pagal jį žinome kada perkelti, melžti karves, parsivesti aveles. Priverstinės sunkiai nuravimos kolūkio burokų vagos ...Ilgesingas karvių mūkimas vakarais. Takelis per rugių lauką į kaimynų šulinį – mes turėjome tik dvi balas. Prisitraukiu ant virvės įleistą kanelį pieno, šis daužosi į vaikiškus suskirdusius kulniukus, o aš pamažėle nešu namo. Saula prė laidos – kaip rašė poetas Braziūnas.

S.Parulskio/ Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr./Scena iš spektaklio „Iš gyvenimo vėlių“, aktoriai: Pranas Piaulokas, Olita Dautartaitė
S.Parulskio/ Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr./Scena iš spektaklio „Iš gyvenimo vėlių“, aktoriai: Pranas Piaulokas, Olita Dautartaitė

Einu, rugių akuotai glosto veidą, mėlynuoja rugiagėlės. Ir toks nenumaldomas gerumas, kažkokia neįvardijama paslaptis – lyg kito, niekada negyvento gyvenimo šauksmas... Nuo šešerių metų Kaune dulkėtoj Kranto alėjos gatvelėj. Nedidelio daržo kampe žydi milžiniškas kaštonas, į kurį po daugelio metų įsilipusi 3-jų metų dukra Vasarė sveikinsis su praeinančiais pro šalį kaimynais. Mokykla. Čia pat Nemunas, plaukia sieliai, stripinėjame ant jų, šokinėjame į upę. Bet visos vasaros, vos pasibaigus mokslo metams, kaime. Dar Saločiuose maudynės žuvingoje Mūšoje, „niurkos“ nuo tilto su pusbroliais, jaunimo gegužinės...Už kelių kilometrų Latvija – lai dzivuo zirgs un zvirbulis! Bauskė! Ten rūkytos strimėlės, skaniausi pasaulyje saldainiai gotina-karvutė, spalvoti guminiai kaliošai... Užteko visko, kiek buvo.

– Tėvo gyvo taip ir nepamatei... Nuvežei nuo mamos kapo žemių saujelę. O kiti tėvo vaikai? Kaip su jais susiklostė santykiai?

– 1991-ieji. Spalis. Šiaulių dramos teatro gastrolės klevų nurausvintoje Kanadoje. Garsiojo Boriso Dauguviečio dukters teatralės Elenos Kudabienės kvietimu. Stebuklas. Vežame Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, režisuotas Reginos Steponavičiūtės. Aš - Dėdienė. Spektaklis priimamas su dideliausiu entuziazmu, įvertinimu, komplimentais! Visi pakylėti. Gyvename mielųjų lietuvių išeivių namuose. Mus vežioja po muziejus, krautuves, parkus, plukdo Niagaros krioklyje!.. Vaizdai, kaip iš senovinių filmų, atvirukų... Ir čia atvažiuoja susitikti su manimi iš Amerikos mūsų bendro tėvo dukra Rita, jauniausias sūnus Ronaldas su žmona Jolanta. Tėvas, niekam neišsakęs savo gyvenimo istorijos, prieš keletą metų šią sunkią paslaptį nusinešė į kapus. Su savąja gėla gyvenau ilgai. Dabar rakštis ištraukta.

A.Sokolovos/ Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr./Scena iš spektaklio „Fariatjevo fantazijos“, Aleksandra - akt. Olita Dautartaitė, Fariatjevas - akt. E.Pauliukonis
A.Sokolovos/ Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr./Scena iš spektaklio „Fariatjevo fantazijos“, Aleksandra - akt. Olita Dautartaitė, Fariatjevas - akt. E.Pauliukonis

Rita, pamačiusi mane, sušunka – don't cry – ir prisidega kvapnią cigaretę. Ištraukiu ją iš pirmąkart pamatytos sesers rankų ir godžiai plėšiu, lyg cigaretė nuramintų...Po gastrolių Kanadoje kraujo giminė parsiveža mane iš Hamiltono į Klyvlendą. Amerikoje pasimatome dar su dviem broliais. Tik bijo susitikimo su jų motina, tad naktį praveža pro gyventus namus. Rodo susuktus filmus-dar jaunas tėvas, vaikai maži , vėliau jaunuoliai... Saujelę žemių nuvežu nuo mamos kapelio Panemunėje, paberiu į žalią žolę ant Klyvlende amžinai atgulusio tėvo Vlado Dautarto.Toks iš dviejų kraštų žemių ryšys...Rakštis ištraukta, nebe taip gelia. Liko gyvas ryšys su jauniausiuoju Ronaldu. Jis išmoko lietuvių kalbą, domėjosi Lietuvos istorija. Buvo apsilankęs kelis kartus Lietuvoj, aš – nemažai kartų Amerikoj . Nuskraidindavo į Las Vegasą palošti, ištaigingai pagyventi, apdovanodavo. Rūpi jam Vasarė, kaip gyvena anūkas Balys...Jis yra. Brolis.

– Sugrįžkime vėl į jaunystės metus. Po vidurinės mokyklos patraukei į Vilnių, kur mokeisi Kultūros technikume, bet pagal paskyrimą taip ir nedirbai. O laimingo atsitiktinumo dėka, kai Kauno lėlių teatras ieškojo aktorių, ten ir buvai priimta. Taigi. Kauno lėlių teatras.

– 1964-ieji. Baigiu Vilniaus Kultūros švietimo technikumo dramos specialybę pas Elvyrą Žebertavičiūtę ir Aleksandrą Kernagį. Paskyrimas į Žąslius, o Kauno Valstybinis Lėlių teatras skelbia konkursą dviem vakuojančioms lyrinio plano moterų aktorių vietoms užimti. Būdama itin žemo balso savininkė einu į konkursą. Būriuojasi nemažas būrelis lyrinių...Man nesvarbu. Ryžtas begalinis. Buvau drąsi. Ko prašė, tą dariau. Be jokio mandražo. Perklausa Valstybinėje filharmonijoje. Susirinkę pasiklausyti teatro žmonės, spręsti-meno taryba. Daina. Plėšiu - „Oi,laukiau, laukiau šventos dienelės, labai pasiilgau savo mergelės'“ ...Pro šalį. Antru balsu, lyg taip reiktų-iki pabaigos. Salėje prislopintai kikena. Toliau – dramatiškai skaitau novelę, su didaktiniu moralu Krylovo pasakėčią. Pertrauka. Įtampa. Ką atrinks į antrą turą ..?Patenku. Paduoda skaityti pasakas. Personažai-ragana, fėja, batuotas katinas, laumė, Buratinas... Drąsiai kaitalioju balsus ir vaidinu. Priimta.

O, Dieve, išsipildė! Lekiu į Šančius, rėkiu tetai – Priėėėėėėmė!

O, Dieve, išsipildė! Lekiu į Šančius, rėkiu tetai – Priėėėėėėmė! Prasideda lėlių teatro aktoriaus karjera įvedimais į spektaklius. Visiškas fiasko. Lėlės natūralistinės. Jas vedžioti niekaip nepavyksta, balsinė charakteristika turi atitikti lėlės išorinį vaizdą. Nepataikau. Režisierius nervinasi. Nuvyliau. Ateinu iki teatro į repeticiją ir bijau žengti pro duris. Toks tatai patekimo triumfas – kaip lengvai priėmė, taip lengvai ir išmes...Bet pamažėl įnikau. Rolės sodrios. Man tinkančios.

Pasipila tarptautiniai festivaliai-Pabaltijo ir Baltarusijos. Spektakliai Lenkijoj, Vengrijoj, Bulgarijoj. Puikūs kritikų įvertinimai, apdovanojimai, premijos. Į festivalius vis kituose miestuose suvažiuoja pasaulio lėlininkai. Ypatingas pripažinimas Rygoje St. Ratkevičiaus ir V. Mazūro spektakliui „Eglė Žalčių karalienė“. Muzika E.Balsio. Vaidinu Ąžuolą, laukdamasi dukters aštuntam mėnesyje. Dar ritmingi šokiai su itin sunkiais Jūros slibinais. Scenos darbininkai laiko rankas. Sunku, o aš laiminga. Jaučiame salėj tvyrančią tylą – žiūrima tragedija lėlių scenoje. Po spektaklio netilstantys plojimai, veržimasis žiūrovų iš salės į sceną, apkabinimai, šūksniai, liaupsės...Reikia teatralams tokios satisfakcijos , ypač lėlininkams. Birželyje gimsta dukra, pavadinta tėčio Leonardo norimu Vasarės vardu. Eina dvylikti gražūs ir kūrybingi metai Kauno lėlių teatre.

Eženo Jonesko/ Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr./Scena iš spektaklio „Karalius miršta“, aktoriai: Olita Dautartaitė ir Antanas Venckus
Eženo Jonesko/ Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr./Scena iš spektaklio „Karalius miršta“, aktoriai: Olita Dautartaitė ir Antanas Venckus

Vilniuje gastroliuoja Šiaulių drama. Putino „Valdovas“, Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“, Salomėjos Nėries „Kaip žydėjimas Vyšnios“. Režisierė Aurelija Ragauskaitė. Kažkas nepaprasto! Mintis viena – į Šiaulius! Į šį teatrą! Pėsčia nueičiau, jei priimtų... Prašausi. Režisierė užsiėmusi ,neturi man laiko. Pasako, jog po mėnesio gastrolės Kaune – ateik, pažiūrėsim. Sulaukiu. Einu. Vėl prisistatau. Garbioji Aurelija šypsosi-nugalėjo jūsų ryžtas, drąsa. Paskambinsiu.

– Pamenu kai pasakojai, kad labai norėjai vaidinti pas Aurelija Ragauskaitę, kad ratus apie Šiaulių teatrą sukai ir dar viena svajonė išsipildė!

– 1976-eji. Man trisdešimt treji. Po dvylikos metų tarnystės Kauno lėlių teatre atsisveikinu su pirmąja scena ir iškeliauju į Šiaulius repetuoti pirmojo dramos vaidmens. Nykštukas V. Palčinskaitės pjesėj „Septynios snieguolės ir Nykštukas77“.

Režisierė A.Ragauskaitė. Žavi kerinti asmenybė. Didžiulė gėlėta skara ant pečių. Cigaretė. Įtaigi žodžiu, gestu, žvilgsniu,kūrybine ištarme. Puolu į pirmąjį vaidmenį, kaip į vilnijančias vandenyno bangas. Režisierė ramiai stabdo: – Palik kitiems vaidmenims energijos ir emocijų. Neatiduok visko. Prireiks. Pirmoji premjera. Pirmieji pagyrimai. Kolegų, žiūrovų, kritikų. Pirmasis premjeros balius. Violeta Palčinskaitė sveikina: „Visų mylimas Nykštuk, pasilik pas mus ir būk!“

Atvažiuoja iš Kauno mane auginusi teta Elžbieta su penkerių metų dukra Vasare. Šventė.Lėlės bezdžionės Agotos šaipenos, klegėjimai, dainos teatro bufete. Džiugūs teatro grandai aktoriai Paska, Tumkevičiai, Piaulokas, Venckutė...cvisi vaidinusieji. Nykštukas 77. Dar su žymiąja režisiere R.Blaumanio „Sūnus palaidūnas“, P.Vaičiūno „Prisikėlimas“, poezijos spektaklis „Lyriniai horoskopai“. Po kelerių metų Aurelija Ragauskaitė palieka teatrą ir ženkliuosius spektaklius. Pirmasis laimingas mano scenos laikotarpis baigėsi.

Piterio Šeferio/ Valstybinio Šiaulių dramos Teatro archyvo nuotr./Olita Dautartaitė. Scena iš spektaklio „Juodoji komedija“
Piterio Šeferio/ Valstybinio Šiaulių dramos Teatro archyvo nuotr./Olita Dautartaitė. Scena iš spektaklio „Juodoji komedija“

– Šiaulių dramos teatras – Tavo kūrybinis suklestėjimas. Kokius vaidmenis gali pavadinti Olitos aukso fondu. Kokie režisieriai be A.Ragauskaitės buvo svarbiausi, o scenos partneriai, be kurių nebūtų tokios Olitos Dautartaitės.

– Sauliaus Varno periodas. A. Radionovo „Kvota“. Mano herojė – nusikaltėlė Maša tardymo kameroje. Emocinga. Kupina ironijos ir užslėpto skausmo . Sodrios repeticijos. Sprogdinančios sielą, alinančios kūną. Režisieriaus vertinimas: „Arti teisybės". Ir labai retai „Arti didelės teisybės.“ Daug gastroliuojam. Atsiranda spektaklio fanai. Jie ten, kur „Kvota“ – Palangoj, Klaipėdoj, Kaune, Kelmėj... Mylėjau kvailelį Karlą iš G. Biuchnerio „Voiceko“. Vaidmuo be žodžių. Mano Karlas seka vyksmą ir išgyvena, karts nuo karto uždainuodamas – „nieko amžino pasauly, nieko amžino su saule, mirsime visi visi.“ Liko brangus įvertinimas šviesiausio atminimo Irenos Veisaitės: „Kvailelis Karlas, aktorės perteikiamas gyvu gyviausiu nervu, teikia spektakliui itin dramatinę įtampą.“

Pasiutusiai įdomus charakteringas vaidmuo – kvaitulinga Brandashlystova iš Suchovo-Kobylino „Tarelkino mirties“ su Sauliumi Bareikiu. Absurdo dramaturgas Ž.Žane. Jo „Kambarinės“ kietas riešutėlis. Kartu su kolegėmis Genovaite Vaiginyte ir Irena Liutikaite patvirtintos sudėtingiems vaidmenims. Režisierius pasikviečia iš Rygos pasaulinio lygio dailininką Andrį Freibergą. Jų teatrinis tandemas stiprus. Daug erdvės vaidybai teikianti scenografija, metaforos paveikios, tiksli šviesos partitūra. Repetuojame nelengvai. Atrodo, supranti ir autorių, ir režisieriaus sumanymą atverti juodųjų užmačių bedugnę per žaidimą, o rasti personažo formą su turiniu nesiseka ... Režisierius kantrus ir atkaklus. Dirbame iki išnaktų, ir pamažėle pasiduoda toji mano Solanž, įsipina į sumanytą spektaklio audinį. S.Varno repertuare geriausia pasaulinė dramaturgija. Spektakliai sukalti tvirtai, transformuojantys mintį. Įspūdinga scenografija. Teatro kalba savita. Nori priimk, nori-ne. Bet ji tokia – S.Varno. Tuo metu teatrologų nesuprastas, žymiai vėliau pripažintas kaip vienas įdomiausių Šiaulių teatro istorijoj.

Režisierės R. Steponavičiūtės lietuviškoji dramaturgija. Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ – prieškario kaimo neišsemiami klodai su dainom, giesmėm ir vienatiniu gyvenimu. S.Čiurlionienės „Pinigėliai.“ Kaune mus žiūri Čiurlionienės anūkė Dalia ir rašytojos žentas grafas Zubovas. Jiems patinka. Mums irgi. Mielas ir prisimintinas Šolom-Aleichemo „Tevje pienininkas“. Scenografas – A.Jacovskis. Aš – Goldė. Tevje – Sigitas Jakubauskas. Gastrolės Kaune. Po spektaklio eina per užkulisių koridorius aktorius Masiulis ir šaukia: „Puikus spektaklis. Bravo. Čia aš – Masiulis jums rėkiu“. Motušė P. Stoičevo režisuotame M.Mc.Donagho „Luošyje iš Ainišmano salos'“ kartu su Pranu Piauloku.

E.Jonesko/ Valstybinio Šiaulių dramos Teatro archyvo nuotr./Olita Dautartaitė. Scena iš spektaklio „Karalius miršta“, Karalienė Margarita
E.Jonesko/ Valstybinio Šiaulių dramos Teatro archyvo nuotr./Olita Dautartaitė. Scena iš spektaklio „Karalius miršta“, Karalienė Margarita

Jau vaidindavom užkulisiuose prieš mūsų sceną. O atsukus scenos ratą į žiūrovus vos sulaikydavom juoką, nes jis, daktaras, tikrindamas man plaučius, aukštai užkeldavo devyniasdešimtmetės Motušės suknelę. Dramatiškoji mano Elena Žymantaitė V.Jasukaitytės „Žemaitėje.“ Režisierius Gytis Padegimas. Žemaitės pasaulis įvairiasluoksnis. Autorė atskleidė mums visai kitokią Juliją Žemaitę, nei mes įpratę matyti paprastą rašančią kaimo moteriškę su languota skarele. Scenoje vienu metu keli planai. Užplaukus proto sutemoms Žemaitės dukra, manoji Elena daužosi savo grandinėse, lesina mirusius nelaimingus broliukus, sesutes lyg paukščiukus ir šaukiasi motinos. Dalį savo likimo, širdies sopulio vėriau atvirose emocijose. Kai gastroliavom Alytuj, nusivežėm iš Merkinės mielą dzūkę Onulą teatro cūdų pažiūrėti. Ji susigraudino: „Vaikel, kam tu tokių sunkių rolį pasjemei. Man tiap tavi buvo iškada, pririštos ant lanciūgo, tiap iškada“...

Svarbu nesoluoti, nevaidinti pačiam sau – tuomet susikuria bendras spektaklio laukas.

Ir man dabar iš tolių žiūrint atgalios gailu Elenos, tų dienų ir to buvimo kurs niekur neužsilieka, tik tavo neskaidrioj atminty. Daug mylimų vaidmenų. Pasisekusių ir ne. Spektaklių, maitinusių ir naikinusių. Partneris spektaklyje, kai jo žvilgsnis tave taip perveria, kad kaista kūnas, dunksi širdis – sekundės akimirka scenoje...Toks nenusakomas švytėjimas būna žiauriai retas. Jį jaučia ir žiūrovas. Ypatingai svarbi siunčiama energija, prisotinta pauzė. Svarbu nesoluoti, nevaidinti pačiam sau – tuomet susikuria bendras spektaklio laukas. Nevardinsiu partnerių, kad nepalikčiau ko nors paraštėje. Dėkoju Aukščiausiam už visus. Ypač tuos, kurie dabar Danguose... o aš juos sutikau, pažinau, kartu vaidinau. Gerbiau ir mylėjau.

– Kokie scenoje įvykę kuriozai labiausiai įsiminė. Atsimenu pasakojimus iš „Meškos trobelės“, kai Tave žiūrovas varė iš scenos, ar „Kvotą“, kai seržantas gesino cigaretę. Papasakok šiuos ir kitus nutikimus.

– Prisiminsiu kelis smagius kurioziškus scenos nutikimus. Vaidinu „Kvotoj“. Plėšiu „Primos“ cigaretę. Laidau sąmojus tardytojui Juozui Bindokui. Iš šoninės kulisos režisieriaus padėjėjas mojuoja, perkreipta burna rodo visokius ženklus, kurių aš nepermanau, bet suprantu, kad kažkas ne taip. Įeina seržantas su stiklainiu vandens, atiduoda pagarbą tardytojui bei griausmingu balsu ištaria: „Draugas tardytojau, prokuroras liepė nerūkyti“. Ir pila vandenį ant stipriai ratu svylančio drobinio „palavyko“, kur barsčiau pelenus. Gaisro padaryti nepavyko. A.Liobytės ir J.Javaičio „Meškos trobelė“. Vaidinu negerėlę Pamotės dukterį. Vaikų pilna salė. Atidžiai seka spektaklį. Ir kai aš su maišais noriu eiti į mišką ieškoti Karaliūno, motulė neleidžia, pakyla iš antros eilės jaunas vyriškis į sceną, tempia mane laiptukais žemyn į salę pro šonines duris, klykdamas: – Von iš čia, paškustva, von miškan! Aš su juo irgi klykdama ir jau ašarodama galynėjuosi, kol pribėga administratorius, nuramina ir pasodina į vietą puikiai reagavusį vyriškį. Pasikukčiodama lipu į sceną vaidinti toliau...Kokia paveiki teatro galia!

N.Kovardo ir Mirončikaitės „Išdykėlė dvasia“. Premjera. Vaidinu mediumą prancūzę Madam Arkati. Tekstą reikia mokėti kaip Tėve mūsų, su parneriais mėtytis replikom ping-pongu. Scena su Juozu Žibūda – aristokratiškos šeimos galva. Jis keičia mizansceną, ir aš staiga pamirštu tekstą. Visiškai. Žiūriu į partnerį. Jis į mane. Pauzė kilometrinė. Nežinau ką daryti. Pradedu juoktis. Juokiasi ir Juozas. Aš jau kvatoju. Ašaroju ir kvatoju. Noriu bėgti iš scenos ir iš teatro – tuomet partneris kraupiai surinka: „Madam, Arkati, ką jūs man turėjote pasakyti?“ Iškart iškrenta užmaršties kamštis. Grįžtu į spektaklį, tekstą, vaidmenį. Spektaklis eina sukauptai, tiksliai.

A.Radionovo/ Valstybinio Šiaulių dramos Teatro archyvo nuotr./Olita Dautartaitė. Scena iš spektaklio „Kvota“.
A.Radionovo/ Valstybinio Šiaulių dramos Teatro archyvo nuotr./Olita Dautartaitė. Scena iš spektaklio „Kvota“.

– Amerikoje statei ne vieną spektaklį, Lietuvoje, berods, tris. Kokios pjesės ir medžiagos Tau įdomiausios? Ką dar norėtum pastatyti. Papasakok apie savo režisūrinius užmanymus ir įgyvendintus darbus.

– Gyvenimas mestelėjo gražiausių netikėtumų, kaip Gytis Padegimas pasakytų – Dievo režisūra. Tokia režisūra buvo kelionė 1996-ais į Los Andželą su a.a.rašytoju Eugenijumi Ignatavičiumi Bernardo Brazdžionio ir jo bendražygio Juozo Kojelio kvietimu į „Fronto bičiulių“ politinę ir kultūrinę savaitę. Po mūsų literatūrinio vakaro susitinkame su „Lietuvių Dramos Sambūrio“ teatralais mėgėjais. Susidraugaujame. Po penkerių metų skrendu statyti spektaklio-impresijos M.K.Čiurlioniui „Raudokit svajonių debesys“ su dviem lagaminais dekoracijų, kostiumų, Čiurlionio tapybos reprodukcijų, plakatų... Šeši mėnesiai repeticijų.

Teatro mėgėjai repetuoja rimtai susikaupę vakare po darbo iki išnaktų. Čiurlionio vaidmenyje – buvęs kaunietis Amandas Ragauskas. Jis rūpinasi viskuo, kas reikalinga scenai. Perkami prožektoriai, montuojamos šviesos, dekoracijos. Premjera. Didžiulė salė pilna žiūrovų. Garbieji – Bern.Brazdžionis, Alė Rūta, Pr.Visvydas... Scenos išsipildymas pralenkia visus vaidintojų ir žiūrovų lūkesčius! Žiūrėjusi spektaklį garsioji Holivudo aktorė Rūta Lee, susižavėjusi pakviečia mus į premjerinį balių savo pilyje… Po ketverių metų – poetinis spektaklis pagal Juditos Vaičiūnaitės dramą ir Federiko Šopeno muziką „Emilija Pliaterytė“. Dar po penkerių – Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas.“

Mindaugas – Haroldas Mockus [baigęs Klaipėdos Universiteto režisūrinį fakultetą, karalienė Morta – buvusi Šiaulių dramos teatro aktorė Justė Grumžlytė Brazdžionis]. Scenografas-profesionalus dailininkas Sigitas Šniras. Stiprios teatrinės pajėgos. Dar po kelerių – Daivos Čepauskaitės komedija dviems „Pupos“. Ir prieš metus nutrauktos dėlei karantino įpusėję Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ repeticijos.

Ech, kad buvo iškada ir apmaudu. Aktoriai įsijausminę tekstus ant pomiatės beria, scenos pagrindinės sukaltos, Mykoliukas, nusipirkęs smuikelį, mokosi čirpinti-kai noriu linksmai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju... Dainorėliai dainas išmokę, derinam su šokiais , rateliais . Kovo 11-toji. Po pasisekusios repeticijos švenčiam. Dainas dainuojame, lietuviškus lašinukus su agurkėliais skanaujame, čerkute samanėlės užgerdami ir – viskas! Sužinome, jog toliau rinktis nebegalime. Karantinas. Užsibuvau JAV dar keturis mėnesius, nes skrydžiai atšaukti...Likusį iki išskridimo laiką gyvenome kalnuose aukštuose įspūdingoj rančoj pas mielą biržietę Rimutę su kojotais, driežiukais, sakalais, žirgais...

Vido Venslovaičio nuotr./Olita Dautartaitė ir Nerijus Gadliauskas
Vido Venslovaičio nuotr./Olita Dautartaitė ir Nerijus Gadliauskas

– Kinas ir teatras? Gal per mažai turėjai vaidmenų kine? Ar artimesnis efemerinis menas?

– Kine turėjau gražių ir įdomių antraplanių vaidmenų pas režisierių Algimantą Puipą – „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, Gyčio Lukšo „Mėnulio Lietuva“, Andriaus Šiušos – '„Ir jis pasakė jums sudie“, Alvydo Šlepiko pagal P.Vaičiūną „Patriotai“ Patiko filmuotis, susitikti su kitų teatrų aktoriais. Filmavimo aikštelė turi savitą kvapą, atmosferą. Buvo mielas vienintelis serialas „Moterų alėja“. Gavau didelę man pritinkančią rolę. Turėjo būti tęsinys, bet susipyko, ar kaip, kelios televizijos, tad ir baigėsi viskas. Rudenį dar tokį bandymą į filmą esu laimėjusi, bet neištarsiu kokiame, kol nesušaukti esame aikštelėn.

Teatras. Iš scenos skleidžiama energija apgaubia [arba ne] žiūrovą ir grįžta atgalios.Yra galimybė prisijaukinti, pagilinti vaidmenį ir po premjeros. Teatro gyvastis čia ir dabar. Visada čia ir tik šią akimirką. Nesakau, kad buvau pašaukta Teatrui. Bet aš turėjau jį. Ir Teatras turėjo mane.

Nesakau, kad buvau pašaukta Teatrui. Bet aš turėjau jį. Ir Teatras turėjo mane.

– Olita, dirbai ir dėstytoja. Teatrines disciplinas dėstei studentams buvusiame Šiaulių pedagoginiame universitete, bei pavadinimą pakeitusiame Šiaulių universitete. Kokie tai laikai ir studentai buvo?

– Po Nepriklausomybės atkūrimo buvau pakviesta į Šiaulių Pedagoginį,[vėliau-Universitetą] dėstyti lėlių teatro bei sceninio meno pagrindų. Begaliniai įdomi patirtis. Studentai smalsūs, darbštūs, puikiai improvizuojantys. Juos tik pašauk, išjudink, padrąsink! Teatro disciplinoje jungėme gerą literatūrą, muziką, dailę. Buvome draugiški, atviri. Atmintyje studentų šviesūs veidai ...

– Nedaug kas tikėjo Tavo pažadu, kad kai sulauksi pensijos, išeisi iš teatro. Teisingiau, vaidinsi, bet neturėsi etato. Pažadą garbingai ištęsėjai. Kaip manai, kodėl nemažai aktorių nori jame būti „etate“ iki mirties. Juk jaunimas dėl to kenčia, nevyksta atsinaujimas?

– Palikau teatrą ne dėl to, kad atėjus pensijos laikui užleisčiau vietą jaunimui. Mes kiekvienas turime savo vietą. Visų pirma, man jau kuris laikas netiko toks teatras, kuris buvo tuo metu. Beveik viskuo – atmosfera, spektakliais, režisūra. Todėl ir pasižadėjau. Aš atėjau į anų laikų teatrą, kai režisieriams rūpėjo aktoriai, jų kūryba, užimtumas, tobulėjimas. Antra, aš turėjau kur eiti. Kaune gyveno mano vyras fotografas Narcizas Freimanas. Kaunas mano gimtas miestas, viskas sava. Nuo seniausių laikų dalyvauju Poezijos pavasariuose, poetiniuose Druskininkų rudenyse. Su poetais ir be jų – literatūriniuose vakaruose. Prie mikrofono laukė Marijos radijas. Jokio elgesio garbingumo nebuvo.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Olita Dautartaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Olita Dautartaitė

Garbingai turėtų elgtis teatrų vadovai – mylėti ir godoti teatro šaknis. Etate vyresnis aktorius saugus, jam teatras – gimti namai. Jis turi jaustis reikalingas kol turi gyvybinių jėgų, aktorinio potencialo. Ir dėl to nekenčia jaunimas. Jis ateina ne į tuščią vietą. Yra laukiamas ir apkabinamas. Aišku, reikia teatrui, kaip ir visame kame, atsinaujinimo ir šviežumo. Teatras turtingesnis, kai jame įvairaus amžiaus ir spalvų aktorių. Tai teeinie jaunimas į sutartis, jei turi troškimą vaidinti. Beje, šiais laikais daugumas jaunų aktorių visai nenori prisirišti prie vieno teatro...Šešiasdešimtmečio jubiliejuje bičiulės iš Klaipėdos buvau pasveikinta ant stiklo šukės išrašytais žodžiais – Menas žvėris, kuris visus praris...draugus, prasmę, buitį ir visą tavo asmeninį gyvenimą.

– Gal tai bus paslaptis, bet klausimas dėl tavo niemiegos. Teisingiau, trumpo miegojimo. Sakei, kad miegi tik kelias valandas. Gal tai Dievo dovana? Turi daugiau laiko literatūrai, poezijai, režisūriniems pamąstymams, laidoms, kurias vedi?

– Nemiga yra didis blogis. Ypač chroniška. Su ja, joje gyvenu apie pusę savo amžiaus. Anksčiau skaitydavau, mokydavausi tekstus, eilėraščius. Dabar galiu tik radiją klausyti – ji mane ir gelbsti. Sau dieną turiu išplėšti gera mankšta, šaltu vandeniu ir stipria kava, jei ne per aukštas kraujo spaudimas! Tikriausiai aktoriaus gyvenimo būdas, kai viskas nusikelia į vakarą ir naktį „padovanojo“ man tą naktinį būdravimą... Rytas be jėgų, o noriu atsikelti išsimiegojus, kaip visi normalūs žmonės. Bet kiekvienas turim savo dalią. Ši – mano.

– Buvai pasukusi politikos link. Šiaulių miesto taryboje buvai. Politika pabodo, ar tiesiog per purvina ten Tau buvo?

– Politika gali ir turi būti nepurvina, jei joje nepurvini žmonės. Aš ėjau Sąjūdžio idėjų vedina Šiaulių savivaldybės tarybon dviem kadencijom. Antros gal nebereikėjo. Esu spontaniška, nediplomatiška, kalbanti daugiau emocine nei argumentų kalba. Bet tuo metu, manau, reikėjo ir tokių, na, tokių emocionalių.

Spektaklio autorių nuotr./O.Dautartaitė.
Spektaklio autorių nuotr./O.Dautartaitė.

– Sąjūdžio laikais Tave puikiai atsimenu kaip skaitovę, tuomet poezija buvo it dvasinės stiprybės ramstis. Vėliau jos reikšmingumas mažėjo... Olita, kas Tau yra poezija. Ir amžinosios poezijos meilės?

– Poezija lydi nuo vaikystės laikų. Duok, Dieve, iki mirties... Sajūdžio laikais reikėjo atiduoti poetų šauklių eilėraščius žmonėms prie keliamų trispalvių į aikštes, sales kaip gurkšnio šviežio oro. O iš tiesų, poezijai nereikia daugumos. Poezijai užtenka keleto klausančių – tai ne minios menas. Esu paruošusi dešimtis literatūrinių programų, nesuskaičiuojami vakarai drauge su poetais, muzikais...ir kiekviename Lietuvos kad ir mažiausiame kampelyje laukiamas poetinis žodis. Gera būti poezijos glėbyje. Eilėraštis gildo. Gali skaityti tyliai. Garsiai. Scenoj ir prie laužo. Uodams. Bitei...Džiaugsme ir sopulyje. Džiugus jaunų poetų vertinimas: Dautartaitė – Strielkūno balsas, kaip koks užkabintas medalis visam! Amžina poetinė meilė – taip, Jonas Strielkūnas.

Bičiulystė pusė šimtmečio. 1991-ieji. Ypatingas sutapimas – Strielkūnas Poezijos pavasario laureatas, Dautartaitė – Poezijos pavasario lauteatė skaitovė. Nežinant, nemanant...Galimybė perteikti norimus tekstus, arčiau pažinoti rašančiuosius šiam gražiame pasauly ir jau esančius Danguosna – įstabiausia Dievo duotybė. „Kaip greiti traukiniai / Metų šviesos pro šalį praskriejo. / Užkalti kaliniai-/ Mūsų mintys – vagonuos kentėjo. / Kas gi išvežė jas? / Kur dabar jos? Ar gyvos lig šiolei? / Į kokias draugijas / Išsiskirstė pavasario broliai? / Ir pravirko krauju / Tartum vasaros miškas avietėm. / Ar bereikia kam jų – / tų svečių, kur kadaise mes kvietėm ? / Kur vos gimęs verkiau / Ir numiręs raudosiu po laiko. / Nebėra jau daugiau, / Kas mane šiam pasauly prilaiko / Svetimi, svetimi / Miestai, gelžkeliai, plentai ir žmonės. / Ką už rankos imi, / Tas gyvens ir be tavo malonės. / Ir išeit privalai / Kaip atėjęs, – kai niekam nerūpi, /Kad buvai, kad kilai / Ir kritai – akmenėlis į upę...“

1998 m. J.Strielkūnas. Vienuolika metų atgulęs, o poezija liko gyva visiems laikams! Bernardo Brazdžionio, Liūnės Sutemos, Henriko Nagio, Jono Strielkūno poeziją, Liudo Dovydėno, Romualdo Granausko prozą esu įrašiusi į kompaktus. Kažkokiame susitikime su žiūrovais išsitariau, jog tai mano liksiantis geriausias pomirtinis kūrybinis palikimas.

– Po klausimo apie meilę poezijai, negaliu paklausti apie žmogiškąją meilę. Tris kartus ištekėjusi. Antrasis vyras fotografas Narcizas tiesiog nešiojo Tave ant rankų. Po jo netekties ištekėjai už Romo. Teko būti keliuose renginiuose, jo akys spinduliuoja meile Tau. Net kai batus padeda nusimauti. Kas tau yra Meilė ir mylintis žmogus?

– Apie likimą, meilę ir nemeilę. Nemigo naktimis daug peržvalgų, savigraužos, sunku nuvaikyti užplūdusias mintis...nemaža nuodėmių , klaidų, savo ir kitų skausmo. Bet eikime į antrąją gyvenimo pusę, kai, būdami abu keturiasdešimties, susiejome likimus su Narcizu Freimanu. Fotografas, išfotografavęs Lietuvos kultūros grynuolius, Kauno menininkus, partizanų buveines, kapus. Jis gyvena Kaune, aš Šiauliuose. Ir tai labai gerai. Iš tolo ir kartu. Nesunku iš tolo nešioti ant rankų, o ir nebuvau labai sunki. Jis gebėjo tai daryti.

Aristokratiško prigimimo, mokėjo rodyti subtilų dėmesį, pagerbti moteris. Romantiškas. Žuvininkas. Balandžio pabaigoj, kai aš jau kelerius metus buvau grįžusi į Kauną, jis mirė. Insultas pasigrobė per dvi savaites. Prieš dešimtį metų. Su Romu susitikome Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Aštuoneri, kai ėjome raudonu kilimu vargonams gaudžiant prie altoriaus Vytauto Didžiojo bažnyčioje Kaune. Abu našliai. Rūpestingas, ramus, darbštus, apgobiantis visokeriopa tarnyste moteriai. Kiekvieno mėnesio 17-tą altoriaus dieną visus aštuonerius metus gėlės nuo pat ryto. Meilė - kantri tarnystė varge, džiaugsme, bėdoje - toji neaistringoji jaunystės... Nežinau, už ką tokiai egocentriškai būtybei ištiko tokie vyrai. Nežinau.

– Esi minėjusi, jog norėtum turėti daugiau vaikų, ne tik dukrą Vasarę. Taip pat daugiau anūkų. Ką dar norėtum pakeisti, nors tai neįmanoma, bet...

– Tiesiog dažnokai pasvajodavau, koks galėtų būti antras vaikas. Dažniausiai būna skirtingi. Pavydėdavau aktoriams, kurie turėdavo du ar daugiau vaikų. Bet užteks ir vienos – santūriosios Vasarės, kuri baigusi anglų filologijos studijas. Džiugu, jog tai buvo atkurto Vytauto Didžiojo universiteto pirmoji absolventų laida. Yra išvertusi iš anglų kalbos kelias įdomias pjeses teatrams. O dvidešimtį metų verčia daugiausia techninę literatūrą. Anūkas Balys Vincentas baigė Škotijoje kultūrinę antropologiją, gyvena Granadoje, Kalbų mokykloje ispanus moko anglų kalbos. Ilgiuosi. Ilgiuosi to, kuris buvo mažas, ilgiuosi dabartinio trisdešimtmečio, gyvenančio toli nuo Lietuvos. Nieko keisti nereikia. Bet ne mano tezė-viską, ką išgyvenau, pakartočiau. Ne! Labiausiai norėčiau susitikti su mirusiais brangiais artimaisiais, kas kartais būna tik retuose sapnuose, ar eilėrašty.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais