Pokalbyje dalyvauja režisierė Gabrielė Tuminaitė ir Vilniaus mažojo teatro aktoriai: Indrė Patkauskaitė („Marčioje“ atliekanti pagrindinį Katrės vaidmenį), Tomas Kliukas (Vingių Jonas) ir Tomas Stirna (Katrės tėvas Driežas).
A.Girdzijauskaitė Gabrielei Tuminaitei: Žmogui, kūrėjui augti po dideliu medžiu, Gabriele, (turiu mintyje jūsų tėvą) yra sunku. Kartais geriau, kai esi visiškai laisvas. Galbūt. Džiaugiuosi, kad Tavo „Marčioje“ gali apčiuopti režisūros ranką. Yra režisūra, yra sumanymas. Kai pirmą kartą žiūrėjau „Marčią“, spektaklis paliko nepaprastą įspūdį. Tai lyg Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ pratęsimas. Galbūt ne visai pratęsimas, bet panaši dvasia. Tik šitas spektaklis yra aštresnis.
Čia paimtas aštrus kampas su Žemaite, ir tai yra nauja, įdomu. Norėčiau pasiteirauti Gabrielės – kas paskatino tave imtis Žemaitės, Vaižganto? Galvoju, kad nesi tas žmogus, prie kurio lovos stovi lietuvių klasikos tomai. Kaip tai atėjo? Galbūt visiškai racionaliai pasirinkai, norėdama patikti tam tikrai publikos daliai? Dabar daug kas nori patikti kokiems nors sluoksniams, partijai ar draugų grupei. Šis tavo pasirinkimas mane džiugina, bet stebina, nes jūsų kartos žmonėms tai nėra duona kasdieninė. Ar ne?
G.Tuminaitė: Pirmasis impulsas man buvo spektaklis „Madagaskaras“. Jį pamačiusi supratau, kad įmanoma atsigręžti į savo praeitį, ją pristatyti žaismingai, nebijoti. Jis dovanojo daug atradimų. Nors prie mano lovos lietuvių literatūros tomai nestovėjo, bet mano senelių namuose yra komoda su Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Tumo-Vaižganto rinkiniais. Man buvo jau daugiau nei trisdešimt, kai supratau – tai mūsų kūriniai, mūsų turtas (ne mokytojų, ne ministerijų, o mūsų), kaip mūsų parkas ar bažnyčia, į kurią aš einu. Aš esu laisva šią literatūrą skaityti ir interpretuoti. Kai stačiau Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, pamačiau, koks didelis lietuviškos dramaturgijos poreikis, kaip tai veikė teatro lankomumą. Žemaitės „Marti“ buvo bandymas vėl ieškoti kažkokio kertinio kūrinio, su kuriuo būtų galima dirbti.
A.Girdzijauskaitė: Kol subrendo rimti lietuvių dramaturgai, mūsų teatras vertėsi paprastučiais lietuvių „vaizdeliais“, taip pat lenkų, kitomis kalbomis parašytais kūriniais. Su klasika visaip būna. Klasika irgi sensta. Sensta viskas: žmonės, daiktai. O klasika sensta nenaudojama. Jeigu klasika guli lentynoj ir niekas jos nebevarto, nebeskaito, nestato, vadinasi, ji jau nugyveno savo gyvenimą. O va toks grįžimas kūrinį prikelia. Kol prie jo grįžtama, kol tas kūrinys judinamas – ekranizuojamas, inscenizuojamas, skaitomas, – tol jis gyvas. Tai reiškia, jog jūs atlikote klasikos atgaivinimo funkciją. Animavote ją.
G.Tuminaitė: Smagu tai girdėti iš jūsų.
A.Girdzijauskaitė: Indre, jūs iki „Marčios“ turėjote daugybę vaidmenų, bet, mano manymu, jūsų Katrė – labai emociškai stiprus ir įdomus vaidmuo. Jį sustiprina tai, kad jūs turite scenos dvynę – Katrės alter ego, jos svajonę (aktorė Agnė Kiškytė). Ji Katrės gyvenime pasirodo dramatiškiausiais momentais su savo ilgesio daina. O jūsų Katrė jaudina šiuolaikinį žiūrovą. Aš nesutinku su režisierės nuomone, kad Katrė negali mylėti. Ji tikrai gali ir galėtų. Nes kai žmogus gali labai nuoširdžiai dirbti, tai gali ir mylėti. Bet mylėti nėra ko...
I.Patkauskaitė: „Mano išsvajotasis, mano mylimasis, štai koks tu“, – skamba Karės tekste. Bet ji ne apie Joną kalba. Ji kalba apie savo įsivaizduojamą mylimąjį, apie savo svajonę...
A.Girdzijauskaitė: Muziką interpretuoja dirigentas, paskui – solistai, kurie paklūsta dirigento valiai. O teatre, mano manymu, pagrindinius matmenis kloja režisierius. Tačiau ir aktoriai yra interpretatoriai. Juk nežinodamas, ką darai scenoje, negali vaidinti.
I.Patkauskaitė: Jeigu yra teisingas kelias, tvirtas režisūros pamatas, tas sudėtingumas tampa kartu ir lengvas. Man sunkiau, kai kažkas ne iki galo susikalbėta, kai bandai daryt kažką, ko dar nesi pajutęs. Tada yra žymiai sunkiau.
A.Girdzijauskaitė: Šiandien statyti spektaklį iliustruojant tai, ką parašė Žemaitė, būtų neįdomu todėl, kad žmonės jau gyvena visai kitokį gyvenimą. Kaip padaryti, kad spektaklis kalbėtų šiandieniniam žmogui? Svarbiausia, kas jums pavyko, – kurti atvirai modernų spektaklį ir neišpilti vaiko kartu su vandeniu... Tas šiuolaikiškumas pradžioje šokiruoja, nesvarbu, kad esu gan modernus žmogus, bet mane irgi šiek tiek šokiravo. Kai atidarė sceną, žiūrėjau į scenografiją ir galvojau – kas čia per griuvėsiai, kur aš juos mačiau? Scenografą Vytautą Narbutą pažįstu daugybę metų, mačiau, kaip jis Islandijoje su Tuminu dirbo. Šį kartą Narbutas padarė mūsų „brangaus“ stadiono griuvėsius. Kadangi apsakyme yra gyvenimo griuvėsiai, tai ir čia, scenoje, griuvėsiai. Ir tai, kad troba tampa mūsų laikų niekad nebaigiamu stadionu, rodo, kokia pas mus čia tvarkelė. Ir kartu su tais Vingiais labai nesunkiai susisiekia. Aš tikiuosi, kad ir publika tai atpažįsta ir supranta. Labai to tikiuosi.
Gabrielė Tuminaitė: Mūsų tikslas buvo, kad suprastų. Labai keista, bet pirmųjų recenzijų rašytojai nesuprato, kad ten stadionas.
Audronė Girdzijauskaitė: Daugelis žmonių eidami gatve mato tik savo takelį. Ausyse – ausinukai, akyse – ekraniukai. Gaila... Man patiko Narbuto sumanymas, nors jis labai drastiškas. Dauguma žmonių ateina į parodą, teatrą ir nori, kad būtų GRAŽU. Iš dekoracijos tikisi, kad ji būtų graži. O čia – negražu. Ir tą reikia priimti. Čia toks sumanymas, kad būtų negražu. Taip gyventi, tokiam būti yra negražu. Tai bjaurasčiai kontrastu skamba Fausto Latėno muzika. Šiame spektaklyje jo muzika yra kaip visada įtaigi ir girdima. Latėnas moka surasti vieną kurią nors melodiją, kuri virpina širdį. O širdis virpinti reikia, nes dabar širdys labai akmenėja...
Bet grįžkime prie Katrės. Vietoje to, kad skustų morkas, jai duodami tampyti sunkūs juodi maišai. Čia labai gerai sumanyta, nes juodas maišas mums asocijuojasi su šukšliadėžėm, konteineriais, netvarka. Galvoju, kad finalinė scena su kartimi galėtų būti dar įspūdingesnė.
G.Tuminaitė: Iš tikrųjų – turėjom labai gerą kartį, kurią sulaužėm prieš premjerą. Ji grubiai spyruokliuodavo ir skleidė ypatingą garsą, kai Indrė griūdavo.... Galbūt dar reikės ieškoti sprendimų...
I.Patkauskaitė: Mes neseniai turėjome labai įdomų, labai atvirą susitikimą su žiūrovais. Pasisakė trys žmonės, ir jų nuomonės buvo labai skirtingos. Buvo kelios moterys, labai jautriai atsivėrusios, ir mums pasirodė, kad tai, ką mes norėjome pasakyti, jas palietė. Vienas vyras pasakė, kad jam kaip tik trūko modernumo ir dinamikos.
A.Girdzijauskaitė: Šiam žiūrovui reikėtų eiti į Artūros Areimos, Agniaus Jankevičiaus ar Yanos Ross spektaklius...
G.Tuminaitė: Jis nesuprato, kodėl Katrė turi kankintis, kodėl ji turi tekėti, kodėl nepabėga, neišeina. Bet juk ji bandė. Tačiau nėra kur bėgti. Man asmeniškai atradimas buvo Katrės tėvai – Driežai. Dirbant su spektaklio medžiaga mums visą laiką kildavo klausimas: „O kodėl ji apskritai turi tekėti?“ Galų gale mes supratome, kad net ne Vingiai yra baisiausi šioje istorijoje, o Driežai, kurie savo vaiką savom rankom įstumia ir palieka. Ir Žemaitė rašė tai suprasdama. Ji rašė: „Ir keliavo Katrė iš šio pasaulio palikdama geruosius ir bloguosius savo tėvelius.“ Vingiai kaip Vingiai, o Driežai tai atvežė savo vaiką ir savom rankom išmetė.
T.Stirna: Su kiekvienu spektakliu suvoki – kokie baisūs yra žmonės. Kalbant apie Katrės tėvus Driežus – tenka pasakyti, jog aktorius bet kurį savo personažą turi pateisinti, bet kai išvažiuojam ant platformos nuo scenos, kai pasižiūrim atsigręžę į Katrę ir kas su ja vyksta po to, tai net patiems baisu pasidaro... Mes su aktore Rasa Jakučionyte stengiamės jų tiesas apnuoginti.
A.Girdzijauskaitė: Katrės tėvai galbūt iš viso pirmą kartą teatre taip išryškinti. Tai ir dramaturgės Paulinos Pukytės nuopelnas. Scena su tėvais – puiki ir man ji labai patiko. Tas patarlių, priežodžių rinkinys – puikus. Kai tėvai savo dukrą atstumia ir tiesiog įkiša Jono glėbin, man primena žurnalą „Žmonės“, kuriame gausu istorijų apie senius, ieškančius jaunų panelių, trokštančių prabangaus gyvenimo. O viskas baigiasi griovy. Jūsų spektaklyje yra užčiuoptas šis momentas – taip mąstant negali nieko išeiti. Šiais laikais tokios istorijos finalas galėtų būti savižudybė.
G.Tuminaitė: Dar mums skaitant pjesę paaiškėjo, jog Katrės lipimas ant šieno yra iš keršto. Ji nėščia, bet lipa. Tai lyg savižudybė.
A.Girdzijauskaitė: Dabar mes kalbam apie vaikų patyčias, o čia patyčios visą laiką, nuo pirmos ištekėjimo dienos. Labai įdomu, kai režisierė lenkia į groteską, sutirština įvaizdžius, kaip kad Eglės Gabrėnaitės Vingienės ar Tomo Kliuko Jono. Ir tie Katrės tėvai – kaip dvi dievdirbio Stanislovo Riaubos išskaptuotos figūros. Kai pirmą kartą žiūrėjau spektaklį, man pasirodė, kad Katrei galuojantis, Jonas akimirkai pajunta užuojautą. Net graudulys suima. Tas yra gerai. Tada matai, kaip galėtų būti...
Katrės lipimas ant šieno yra iš keršto. Ji nėščia, bet lipa. Tai lyg savižudybė.
T.Kliukas: Jonas galbūt ir norėtų užjausti, bet negali, nemoka...
A.Girdzijauskaitė: Labai įdomu tai, ką daro Eglė Gabrėnaitė. Man labai patinka – ji tokia atvirai ciniškai begėdiška. Per visą spektaklį ji išlaiko savo santykį su kitais personažais. Juo labiau, kad Eglė jaunystėje Marčią vaidino. Ir jos tas šuolis įspūdingas.
Būtų įdomu paklausti ir apie Daumanto Ciunio vaidmenį: koks tai personažas? Kas jis? Iš pradžių pasirodė, kad jis netgi reguliuoja spektaklio veiksmą, vėliau mačiau atjautos momentus. Ciunis yra stiprus aktorius ir turi daug gėrio savyje. Man taip atrodo ir tai yra labai svarbu. Bet jo misija spektaklyje neaiški. O kaip jūs galvojat?
I.Patkauskaitė: Aš nežinau, man pačiai šis personažas nėra aiškus.
T.Kliukas: Gal iki galo nėra aišku, ar jis yra tas, kuris padeda, ar jis yra tas, kuris sustato, atjaučia. Bet gal tas ir neturi būti aišku? Gal jis to stadiono architektas? Gal inžinierius? Aš čia pusiau juokais, aišku...
A.Girdzijauskaitė: Man tai norėtųsi, kad Ciunio personažas būtų Žemaitės ataidas. Gabriele, ką norėjai padaryti su juo?
G.Tuminaitė: Mes jį pavadinome „Praeivis“. Jo nesinorėjo labai sprausti į Katrės ir Jono liniją. Bet jis yra tas, kurį ji galėtų mylėti. Jis lyg neegzistuojanti jos antroji pusė.
A.Girdzijauskaitė: Jeigu taip, tuomet jums nepasisekė to padaryti. Bet jums pavyko atskleisti MOTERS temą, kuri šiandien ir teatre, ir literatūroje, ir gyvenime nagrinėjama visais rakursais. Pirmoji šios temos ėmėsi K.Kymantaitė, dar 1945 metais pastatydama „Marčią“. Jos spektaklis buvo buitinis, netgi natūralistinis, kaip anuomet buvo skatinama. Tačiau Katrę ji romantizavo: gražioji Lidija Kupstaitė vaidino ją visą baltą, krakmoluotą iki pat pabaigos. Ji buvo lyg šviesos spindulys tamsos karalystėje, sekant Aleksandro Ostrovskio „Audros“ Katerinos interpretacijomis Rusijos teatruose.
Taigi moters tema neišnyks, kol bus pasaulyje dvi lytys (nors darželiuose jau klausia vaikų, kokios lyties jie nori būti)... Bet grįžkime prie spektaklio. Džiaugiuosi, jog jums pavyko oriai pateikti klasiką. Čia kaip kokią sagę radai mamos dėžutėje: žiūri ir galvoji, kad ir dabar gali ją segėti. Tai štai man atrodo, jums pavyko padaryti spektaklį, neišmetant seno kūrinio šerdies.
Parengė Rūta Jakimauskienė.