Apie tai, kad traukiasi iš J.Miltinio dramos teatro meno vadovo pareigų A.Jevsejevas teatro kolektyvą informavo prieš premjerą „Mūsiškiai“, praėjusios savaitės penktadienį.
Prieš palikdamas darbą J.Miltinio dramos teatre A.Jevsejevas mielai sutiko atsakyti į kelis naujienų portalo JP klausimus.
– Dvejus metus dirbote J.Miltinio dramos teatro meno vadovu. Paliekate teatrą savo noru, ar yra kitos aplinkybės?
– Teatrą palieku ne visai savo noru. Mano tikslas buvo siekti atviro, dinamiško, aktualaus teatro modelio – į tai ir buvo sutelkta mūsų su Leonu Blėdžiu kurta perspektyvinė penkerių metų teatro veiklos programa. Tačiau dabartinėse aplinkybėse net nedrįsčiau siūlyti profesionaliems režisieriams dirbti šiame teatre, kurio administracinės, organizacinės galimybės yra faktiškai nulinės, dalis trupės – ta pati dalis, kuri buvo, yra ir bus labiausiai girdima visų teatrą krečiančių dirbtinių ir tikrų skandalų virtinėje – yra elementarūs rėksniai, tinginiai, eilę metų niekšiškai terorizuojantys kūrybingus, ambicijų turinčius ir iššūkių nebijančius savo kolegas.
Visa tai puikiai pasimatė spektaklio „Mūsiškiai“ kūrybinio proceso metu, kuomet ši kūrybinė komanda buvo faktiškai izoliuota nuo likusio teatro, buvo tyčia trukdoma gimti pastatymui: vilkinami gamybos darbai, nevykdomi prekių, reikalingų scenografijos sukūrimui, pirkimai, vilkinami mokėjimai kūrybinei komandai, kaip teroro ar cenzūros įrankis pradėjo isteriškai veikti teatro meno taryba, kurios nariai atvirai, net spaudoje, grasino stabdyti pastatymą, apie kurį jie ničnieko nežinojo ir negalėjo žinoti, nes jis buvo tik kuriamas.
Ne – atvažiavus dirbti į J.Miltinio teatrą reikės prašyti, maldauti, reikalauti, kartais net šaukti, kad viena ar kita tarnyba tiesiog atliktų savo darbą.
Tokiomis sąlygomis nelinkėčiau dirbti niekam ir jau tikrai negaliu rimtu veidu įrodinėti profesionaliems režisieriams, jog atvažiavę dirbti į J.Miltinio teatrą jie galės nerti į kūrybinius procesus. Ne – atvažiavus dirbti į J.Miltinio teatrą reikės prašyti, maldauti, reikalauti, kartais net šaukti, kad viena ar kita tarnyba tiesiog atliktų savo darbą. Ir nors mano supratimu per tuos dvejus metus labai ūgtelėjo spektaklius aptarnaujančios tarnybos, turime puikius butaforus, stalius, suvirintojus, nuostabias siuvėjas, gabių, įdomių aktorių, iš esmės teatro administracija ir jai prijaučianti dalis kūrybininkų yra nepasiruošusi jokiems kūrybiniams iššūkiams.
Dalis teatro tetrokšta permanentinių atostogų ir galimybės užsiimti „chaltūromis“.
– Kur toliau pasuks jūsų keliai?
– Visi keliai veda į Vilnių. Darbo neturiu, bet, manau, nepražūsiu.
– Dveji metai nemenkas laikotarpis. Kaip jį įvertintumėte? Kas pavyko? Ko nespėjote padaryti? Ar nusivylėte Panevėžiu, panevėžiečiais?
– Pavyko įkurti alternatyvią, į jaunąją auditoriją ir kūrybinius eksperimentus orientuotą erdvę pavadinimu „Miltinio laboratorija“. Ir ne tik įrengti pačią erdvę, tačiau ir ją apgyvendinti, sukurti šiokį šokį repertuarą. Pavyko į teatrą pritraukti nemažai jaunimo: tiek norinčio čia kurti, tiek norinčio organizuoti kitokio pobūdžio renginius, tiek norinčių stebėti teatro augimą.
Šios erdvės atsiradimas apskritai nebuvo planuotas ir leido teatrui nesustabdyti savo veiklos didžiosios scenos rekonstrukcijos metu. Deja, ir dalis teatro kolektyvo, ir dalis publikos pasipiktino pamatę, jog „laboratorijoje“ yra eksperimentuojama, ir nusprendė, jog geriau yra nieko neveikti ir tiesiog laukti remontų pabaigos, nei perlipti per savo savimeilę ir pamėginti padėti teatrui sunkiu laikotarpiu užmegzti kontaktą su atvažiuojančiais kūrėjais ir ilgą laiką į J.Miltinio teatro pusę net nežiūrėdavusia miesto jaunuomene.
Panevėžiu nenusivyliau.
Čia yra aibės kūrybingų, protingų, ambicijų nestokojančių jaunų žmonių. Tačiau visiškai nepasiilgsiu vadinamosios miesto „inteligentijos“, aibę metų veidmainiaujančios, apsimestinai raudančios dėl teatro, kuriame jie nesilankė ir nesilanko iki šiol, tariamų nesėkmių, o iš esmės tebegyvenančios savo sovietinėse fantazijose ir besipriešinančios bet kokiems pokyčiams mieste: ar tai būtų besikeičiantis teatras, ar remontuojama pagrindinė miesto aikštė, ar statomas naujas menų centras.
Šį „inteligentija“ yra didžiausias miesto inkaras.
Šį „inteligentija“ yra didžiausias miesto inkaras.
Tik jai visiškai ir galutinai sunykus, mano supratimu, įmanomas kažkoks šio miesto proveržis.
– Kuriuos spektaklius norėtumėte matyti J.Miltinio teatro kitame sezone arba kito teatro scenoje?
– „Prancūziškas skyrybas“ ir „Vyras spąstuose“. Teatras visada turi būti toks, kokio nusipelnė miestas ir jo žmonės.
– Dirbant Panevėžyje, ko daugiau buvo – pozityvo ar negatyvo?
– Dirbant Panevėžyje buvo visko. Negatyvo – stebėtinai mažai, nes darbų teatre buvo begalės, o laiko galvoti apie neigiamus dalykus nebuvo. Tik norėtųsi miesto – ir ypač teatro – jauniems (nebūtinai amžiumi) žmonėms palinkėti drąsos, įžūlumo ir stiprybės kovojant su apsimestiniais miesto autoritetais, kurie, bijodami elementarios konkurencijos, užnuodija jauną sąmonę pamokslais apie nuolankumą, kuklumą ir būtinybę laukti savo eilės.
Nelaukite! Kitaip jūsų laikas čia neateis niekada.
