Nutiko tai, kas būdinga skandalams apie dar nematytus spektaklius – kūrinys „vilčių“ nepateisino. Spektaklyje Ukraina minima tik kaip veiksmo vieta, o vietiniai vaizduojami pakankamai abstrakčiai, kad galėtume juos suvokti kaip bet kurios tautos atstovus vokiečių okupacijos metu. Tiesa, VJT tinklapyje publikuotame interviu Loznica pats teigė atsisakęs „kelių pjesės vietų, kurios, atsižvelgiant į šiandienos kontekstą, galėjo suerzinti publiką“. Tad gruodžio viduryje įvykusioje premjeroje blogio analizė atskleista stipriai įsikibus į vokiečių nacių pavyzdžius.
Žymų prancūziškai rašančio Jonathano Little‘o romaną „Gero linkinčiosios“ (2006) inscenizacija (arba scenarijumi, kaip pavadinta spektaklio programėlėje) pavertė pats režisierius, įkalbėtas VJT vadovo Audronio Liugos. Teatro rengta „Erinijomis“ pavadinto spektaklio viešųjų ryšių kampanija scenoje žadėjo intelektualią diskusiją. Little‘as interviu kalbėjo apie specifinių istorijos žinių, intelektualios Georges’o Bataille’o tradicijos ir savo patirčių karuose integraciją romane. Loznica, greta pagyrų aktoriams, akcentavo išskirtinį teatro meno poveikį žiūrovams ir būtinybę vykstant karui apie reiškinį bei jo ištakas kalbėti scenoje. Greta prisimename VJT sezono pradžioje skambėjusį šūkį: „Teatras, kuriantis vertę“. Tokiame kontekste kiek netikėta buvo susidurti su spektakliu, kurio turinys vargiai išplėtė tai, ką jau anksčiau daugybę kartų matėme filmuose, girdėjome paskaitose, skaitėme knygose bei straipsniuose.
Spektaklis prasideda jau vykstant Antrajam pasauliniam karui, Vokietijos kovotojams (SS būriui ir Vermachto kariams) keliaujant per Ukrainą. Veiksmą išjudinantis įvykis – vadovybės (neaišku, kurios) įsakymas (raštiškai nepatvirtintas) žudyti vis daugiau žydų. Iš pradžių dengiamasi bausmėmis už nužudytus vokiečius, vėliau liepiama nerūšiuojant šaudyti moteris ir vaikus, o galiausiai paskelbiama, kad būtina pašalinti visą žydų kraują ir kultūrą.
