Mane spektaklis nepaprastai įkvėpė – tikrai stiprus, įspūdingas klasikinis teatro kūrinys, kaip reta puikiai suvaldyti keli laikai. Tiesa, pastaruoju metu man šlykštu girdėti rusų kalbą, bet čia jau ne režisieriaus problema.
Pasirodo, man K.Serebrenikovas yra vienas atvejų, į kuriuos nesuprantu, kaip reaguoti.
O tada daug laiko praleidau klausydama puikaus interviu, kuriame režisierius papasakoja apie savo kūrybą, vertybes, ryšius su įtakingais Rusijos žmonėmis, patirtis šeimoje, šlovę ir t.t. Labai daug informacijos, iš kurios kiekvienas žiūrintis gali pasidaryti išvadas, nes niekas čia neprimetama.
Pasirodo, man K.Serebrenikovas yra vienas atvejų, į kuriuos nesuprantu, kaip reaguoti. Meną jis kuria gerai, o vertybiškai atrodo absoliučiai tolimas. Dviejų valandų trukmės pokalbyje, žinoma, atsirado deklaracijų, kurioms nuoširdžiai pritariu. O bendras vaizdas atvedė prie dviejų išvadų: tai – genijų kultūros žmogus ir dar vienas kūrėjas, pernelyg sureikšminantis savo opozicionieriaus vaidmenį.
Vienintelis dalykas, apie kurį nežinojau iki šio interviu, tai kad prie Gogolio centro įkūrimo prisidėjo Vladimirą Putiną ir jo politiką palaikantys žmonės. Beveik visa kita buvo žinoma anksčiau ir čia tik pasitvirtino:
- žmonės puikiai geba nematyti to, ką tuo metu matyti nenaudinga. Kai politika kelia tavo žinomumą, tada ji svarbi, o kai ji trukdo tavo darbui, nušvinti: čia viskas dėl kultūros, man nerūpi, kas yra Putino draugai;
- apdovanojimai, perskaitytos knygos, pažintys ir t.t. automatiškai nepadaro tavęs nei inteligentu, nei moraliai teisingu;
- gali būti sulaukęs vidutinio amžiaus, labai daug pradirbęs su žmonėmis, bet vis tiek taip nepažinti savęs, kad tvirtintum, jog pas tave vaidinančio aktoriaus pripažinimas tau yra svarbesnis nei asmeninė šlovė;
- rusiška teatro mokykla lieka rusiška teatro mokykla, kad ir kur važiuotum ar dirbtum. Tai, ką K.Serebrenikovas čia kalba apie teatrą, iki kaulų smegenų atpažįstama ir Lietuvos labiausiai pripažintame teatre;
- labai lengva patronuoti kitus, kurie nėra tavo srities profesionalai. Ir tai nedaro jokios garbės;
- neįmanomai sunku pripažinti, kad kažką darydamas anksčiau buvai neteisus ar sąmoningai ignoravai. Dėl visko kaltos aplinkybės, o ne bandymas prisitaikyti.
Prisitaikymas nėra blogis savaime – tai būdas išgyventi, visi mes tai darom. Todėl labai įdomu matyti, kai žmonės iš paskutiniųjų išsisukinėja bandydami palaikyti įspūdį teisingo žmogaus, kuriam vertybės visuomet aukščiau išlikimo instinkto. Viskas gerai! Čia skaitytojų, žiūrovų, kitų vartotojų reikalas atsirinkti, kuo tikėti, o kieno pozicijas ignoruoti.
K.Serebrenikovas tradiciškai pasakė, kad teatras – tai dialogas su žiūrovu, su visuomene. Ir aš pirmą kartą taip stipriai nepritariu šiam teiginiui.
Betgi nemaišykim meno su politika???
Kažkur interviu pradžioje K.Serebrenikovas tradiciškai pasakė, kad teatras – tai dialogas su žiūrovu, su visuomene. Ir aš pirmą kartą taip stipriai nepritariu šiam teiginiui. Teatras – bent jau toks klasikinis, kokį kuria K.Serebrenikovas ir daugybė kitų – yra monologas, kuriame kūrėjai pristato savo poziciją, savo supratimą, savo norus. Žiūrovas čia nėra lygiavertis pokalbio dalyvis, jis patiria dialogą nebent savyje – su savo ankstesnėse patirtyse įgytomis vertybėmis ir įpročiais. Bet teatrui atsakymas neįdomus, jam iš principo jo net nereikia, nes jis veikia ne taip. Energijos mainai vyksta, bet idėjų mainai – nemanau. Kad nevirčiau savo pamąstymuose, štai klausimas!
Tekstas pirmą kartą publikuotas scenos menų kritikės Aušros Kaminskaitės feisbuko paskyroje.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
