2010 metais režisierė ir dramaturgė A.Dilytė sulaukė ypatingo įvertinimo: už dramaturgijos ir režisūros jungtį spektaklyje „Lauros kosmosas“ ji buvo apdovanota Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus „Fortūnos 2010“ statulėle bei diplomu.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Pernai už spektaklį „Lauros kosmosas“ Agnei Dilytei įteikta „Fortūnos“ statulėlė |
Jau lankęsi spektaklyje žino, kad jame analizuojamas šiuolaikinės moters vidinis pasaulis, jos jausmai ir tikrieji sielos poreikiai, troškimas išsaugoti savas vertybes, nepasiduoti laikmečio diktuojamoms taisyklėms. Visas moters kosmosas.
Žaismingai, šaržuojant kasdienybėje atpažįstamus tipažus, pasakojamos kelios istorijos, kurias vienija pati pagrindinė tema – meilės ilgesys, bodėjimasis vyro ir moters tarpusavio santykių „kiču“, paviršutiniškumu ir trapumu.
„Lauros kosmose“ vaidinantys aktoriai Simona Bladženauskaitė, Gabrielė Aničaitė, Remigijus Endriukaitis, Asta Steponavičiūtė – žinomi Kauno teatruose. Sukurti savitą moters pasaulį padeda scenografiniai Artūro Šimono sprendimai ir Antano Jasenkos muzika.
Pagrindinė spektaklio veikėja Laura meta iššūkį pati sau, atsisako ankstesnio gyvenimo ir kuria savo „kosmosą“ iš naujo, atmesdama viską, kas jame netikra, laužydama visuomenės primestus stereotipus apie šiuolaikinę „jauną, žavią, veiklią“ moterį, kuri paprastai neišdrįsta prisipažinti, jog yra nelaiminga. Tai – dvasinės transformacijos istorijos. Keturi personažai patiria skaudžius sukrėtimus, kurie sugriauna iliuzijas apie jų kruopščiai puoselėtą gyvenimą, tačiau atveria tikrąją sąvastį ir atveda į sukrečiantį susitikimą su pačiu savimi, savimi – nesumeluotu.
Spektaklyje ironizuojami šiuo metu madingi reiškiniai: žmogaus troškimas tapti matomu ir žymiu; moters atsisakymas gimdyti, norint išsaugoti karjerą ir išorinį grožį.
Pasak spektaklio autorės A.Dilytės, vienas pagrindinių uždavinių, kuriuos ji kėlė kurdama „Lauros kosmosą“, kad istorija kuo giliau įsiskverbtų į intymiausius personažų išgyvenimus, mintis, jausmus.
Todėl spektaklyje nėra siužetiškumo, kuriama savita logika, naudojamas fragmentiškas pasakojimo dėstymo būdas – chronologiniai įvykiai persipina su herojų sapnais, neišsiųstais laiškais, komiškomis fantazijomis, dainomis, citatomis iš populiarių žurnalų moterims, interviu.
Visa tai atspindi šių dienų žmogų, kuris skuba, lekia ir paviršutiniškai mąsto, nors to galbūt visai nenori.
