Gal net kažkiek jaudinuosi. Namų šeimininkas jau miręs, tačiau prieš kelionę pusę nakties žiūrėjau jam dedikuotus dokumentinius filmus. Ausyse dar skamba monologai, kalbami nuolat pakeltu balsu, kuris lengvai pereina į riksmą, tuose epizoduose tekdavo iš ausies išsitraukti vieną ausinę. Legenda, Mokytojas, Genijus, Maestro. Pusė dievo ir pusė žvėries. Juozas Miltinis.
Juozas Miltinis ir jo teatras
Juozas Miltinis (1907–1994) – Panevėžio dramos teatro įkūrėjas, režisierius, aktorius. Vaikas iš kaimo išvyko mokytis į Kauną, pirmą kartą gyvenime pamatė teatro spektaklį ir suprato, kad tai bus jo gyvenimas. 1932 m. išvyko į Paryžių, kur mokėsi privačioje vaidybos studijoje, gaudavo nedidelių vaidmenų. Pasakojama, kad ten sudarinėjo sąrašą pjesių, kurias norės pastatyti ateityje. Suprasdamas, kad Paryžiuje to pasiekti būtų itin sunku, grįžo į Lietuvą. Bet ir čia nebuvo lengva – nelabai kam reikėjo įžūliai savimi pasitikinčio jaunikaičio iš Paryžiaus. Jis rašė apie teatrą į Naująją Romuvą, paprastų žmonių laisvalaikiui skirtoje Kauno Darbo rūmų teatro studijoje pradėjo dirbti su grupele visai jaunų ir nieko apie teatrą neišmanančių jaunuolių. Tuomet į biografiją įsiterpė politinės permainos, kurios daliai žmonių lemia skaudžias, daliai – netikėtai sėkmingas permainas.
Net ne dirbo, jis buvo Panevėžio dramos teatras. Reiškinys, fenomenas. Pranašas, diktatorius.
1940 m. su teatro mėgėjų grupele dirbęs 33-ejų metų Miltinis paskirtas naujai įsteigto Panevėžio dramos teatro „aktoriumi, su teise režisuoti“. Tokia čia ir garbė – teatras mažame mieste be jokios teatro tradicijos. Kitas gal verktų per naktis, kurdamas planus, kaip kuo greičiau iš čia ištrūkti. Bet Miltinis per daug dirbo, kad naktimis būtų laiko gailėti savęs. Čia atvažiavo ir jo Kaune pradėti auklėti būsimieji aktoriai, netrukus prisijungė naujų jaunų žmonių. Miltinis su pertraukomis šiame teatre dirbo 40 metų, iki 1980 m. Net ne dirbo, jis buvo Panevėžio dramos teatras. Reiškinys, fenomenas. Pranašas, diktatorius.
Teatro repertuaras buvo margas: šalia privalomų nuobodokų sovietinių pjesių jis ambicingai statė ir užsienio autorių kūrinius. Sąjunginiame kontekste tai buvo stebuklas: kokybiškas teatras mažame miestelyje – kiekvieno kultūros biurokrato džiaugsmas ir svajonė! Miltinį gyrė į premjeras Panevėžyje gabenami kritikai iš Maskvos, kas Lietuvoje darė įspūdį visiems, nuo paprasto žiūrovo iki aukšto valdininko. Lietuvos kontekste teatras išsiskyrė dėmesiu aktoriui: intelektualiam, galinčiam improvizuoti ant scenos. „Pervaidintas“ teatras režisieriui netiko, jis turėjo įtikinti gyvenimu.
Iš skelbiamų atsiminimų atrodo, kad nebuvo Miltinio-režisieriaus teatre ir Miltinio-bičiulio namų aplinkoje.
Miltinis niekada neleido po spektaklio skambant aplodismentams vėl pakelti uždangos tam, kad aktoriai galėtų išeiti į sceną nusilenkti žiūrovams. Pasak jo, tai sugriautų teatrinę paslaptį ir spektaklio sukurtą nuotaiką. Įtariu, jis tai taikė ir savo gyvenimui. Iš skelbiamų atsiminimų atrodo, kad nebuvo Miltinio-režisieriaus teatre ir Miltinio-bičiulio namų aplinkoje. Suprantama, jis keitė bendravimo strategijas priklausomai nuo pašnekovų, kitaip nebūtų taip sėkmingai išvairavęs savo teatro biurokratijos labirintais. Tačiau jis visada buvo tarsi ant scenos. Ar reikia dabar, jam baigus savo gyvenimo pasirodymą, mėginti tą uždangą atitraukti? Ieškoti joje persišviečiančių plyšių? Nežinau. Bet taip smalsu! Butas – viena tų vietų, kur gali tikėtis užtikti bent šiek tiek žmogaus.
Butas kaip scenografija
Pusė dievo ir pusė žvėries paskutinę savo gyvenimo dalį leido sovietinio daugiabučio antrame aukšte. Po režisieriaus mirties, nuo 1996 m. jo trijų kambarių butas yra tapęs Juozo Miltinio memorialiniu butu-muziejumi. Iš anksto susitarus dėl vizito, buto duris atidarys viena iš dviejų čia beveik nuo pat muziejaus įkūrimo besidarbuojančių damų, Angelė arba Regina. Buvusioje virtuvėje įrengtas jų darbo kambarys, lankytojams neprieinamas ir buvęs režisieriaus miegamasis. Mums atviros tik reprezentacinės buto erdvės: koridorius, svetainė ir biblioteka.
Tik įėjus – ilgas koridorius, per visą jo ilgį iš abiejų pusių į tvarkingas linijas akių lygyje vienas prie kito sukabinti paveikslai. Neįprastas butas. Visų pirma – dėl paveikslų gausos ir keistoko eksponavimo būdo. Antra – dėl tiems laikams nebūdingo interjero. Panašu, kad šeimininkas neturėjo noro kaupti nei reikalingų, nei tiesiog gražių daikčiukų. Tie, kurie atsirasdavo namuose, turėjo praeiti atranką. Tas pat pasakytina ir apie čia patekdavusius svečius.
Tai nėra jaukus butukas. Nepavadinčiau jo ir labai stilingu. Jis savitas.
Sodrus turkis, kuriuo išdažytos svetainės sienos, svečiui iš karto paaiškindavo, kad namų šeimininkas yra buvęs Paryžiuje, turi išskirtinį skonį ir galimybių gauti kokių tik nori dažų. Ant parketo – šviesus persiškas kilimas. Baldai tik keli: masyvus senas drožinėtas stalas pačiame centre, ant kurio – režisieriaus mėgstamiausių geltonų rožių puokštė, pasienyje nedidukas, taip pat senovinis konsolinis staliukas su stalčiais. Per kitą sieną tęsiasi tipinė sovietinių laikų spinta. Kitapus koridoriaus – tokia pat santūri biblioteka. Šiame kambaryje sienos – prislopintos bordinės spalvos, prie trijų iš tų sienų šliejasi aukštos medinės lentynos su trimis tūkstančiais knygų. Darbo stalas, netoliese – juodas telefonas. Kitame kambario kampe – rami supamoji kėdė ir nedidelis apvalus staliukas šviestuvui ir knygai pasidėti.
Tai nėra jaukus butukas. Nepavadinčiau jo ir labai stilingu. Jis savitas. Sakyčiau, puiki scenografija: akimirksniu daro įspūdį, tačiau niekada neužgožia pagrindinio aktoriaus – šeimininko. Atitinkamai, jis mažai ką ir papasakoja. Vaikštau po namus kaip kurtas, ieškodama dar plyšių uždangoje. Kai kuriuos informacinius plyšius puikiai pildo muziejaus darbuotojos, jos saugo ir dirba su Miltinio archyvu, bendrauja su visais čia užsukančiais svečiais, rengia ekspozicijas ir stengiasi, kad čia būtų malonu ir įdomu būti. Joms tai puikiai pavyksta, pora valandėlių pralekia nepastebimai, tačiau uždanga neatsiskleidžia.
Miltinis Paryžiuje ir Panevėžyje
Grįžusi namo nenustoju galvoti apie Miltinį. Atsinešiau geltonų rožių, pasirūpinau geru raudonu prancūzišku. Pasivaikščiojau su panevėžiečiu. Kiekvienas įspūdis, kiekvienas pletkas kaip įdomi mozaikos detalė. Bet bendro vaizdo sudėti nepavyksta. Su kuo dar galėčiau pasikalbėti? Žinoma, paveikslai!
Paveikslai nekalba, todėl neretai papasakoja daugiau nei žodžiai. Mėginu klausinėti bute esančių, režisieriui priklausiusių meno kūrinių. Visų pirma – delno dydžio Paryžiuje pieštas autoportretas. Siauras veidas, nerūpestinga garbanotų plaukų kupeta ant galvos. Aukšta kakta, ant nosies – akiniai apvaliais mėlynais rėmeliais. Išsišovę skruostikauliai, įdubę skruostai. Akys primerktos, lyg įtemptai galvojant ar kažką įdėmiai stebint. Ir lūpos! Didžiulės, išdidintos, sodriai raudonos lūpos. Nenuspėjamas ir kontrastingas personažas. Taip, griežtas, bet kartu ir jausmingas, net juslingas. Tas aistringas lūpas teko palikti meilės mieste. Sovietiniame Panevėžyje jos netiko.
Jam reikia nuveikti tiek daug svarbių ir didingų darbų, o čia – karas. Okupacijos. Besikeičiančios kalbos ir tvarkos.
Mėginu įsivaizduoti jauną ambicingą vyrą. Garderobe dar pilna rūbų iš Paryžiaus ir Londono, ant liežuvio galo – prancūziškos ar angliškos frazės ir daug pamatyto grožio akyse. Jam reikia nuveikti tiek daug svarbių ir didingų darbų, o čia – karas. Okupacijos. Besikeičiančios kalbos ir tvarkos. Baimė, nežinia, pikti niūrūs žmonės. Daug agresijos ir skurdo. Šiurkštūs karo, pokario metai – pagrindiniai jo darbo metai, laikas, kai gimė Miltinio teatras. Visos dienos skiriamos darbui, aktoriai saugomi nuo aplinkos: kuo mažiau laisvo laiko, kuo mažiau bendravimo su kitais žmonėmis. Vietoje to – ilgi Mokytojo monologai ir gana skaudūs manipuliaciniai žaidimai su jaunais, jį dievinančiais aktoriais. Muša, reiškiasi – myli.
Ir vis tik kietas, valdingas Panevėžio Miltinis mėgo prisiminti tas Paryžiaus dienas. Svetainėje visada kabojo Viktoro Petravičiaus (1906–1989) Paryžiuje sukurtas jo portretas, nuotaika panašus į autoportretą raudonomis lūpomis. Tas pats siauras veidas, tie patys garbanoti plaukai, kurių nepaklusni sruoga taip žaismingai krenta ant gražios aukštos kaktos. Paslaptingos ir viliojančios įkypos akys – tokiomis dažniau piešiamos lemtingos moterys. Pokalbiui praverta burna, tvarkinga barzda, elegantiškai atlenkus riešą laikoma cigaretė. Lengvas, grakštus portretas. Vienintelis toks iš 18 kitų. Atrodo, čia daugiau niekas tokio Miltinio nematė.
Miltinis ir menas
Miltinio bute yra 39 meno kūriniai, palikti kabėti ir stovėti taip, kaip juos buvo eksponavęs buto šeimininkas. Užklausti, jie neabejodami atsako: Juozui Miltiniui labiausiai patiko Juozas Miltinis. Iš 39 meno kūrinių net 19 – režisieriaus portretai. Antano Gudaičio, Bronės Mingilaitės-Uogintienės ir kitų, šiandien gal mažiau žinomų menininkų portretuose Miltinis rimtas ir oficialus, jokių žaidimėlių. Gal tik Leonas Strioga į skulptūrinį portretą įnešė šiek tiek gyvybės ir energijos. Tokį portretų konservatyvumą, matyt, lėmė tai, kad portretuojamasis – nusipelnęs kultūros veikėjas. Ir visi žinojo, kad eksperimentų mene jis nemėgsta.
Jis mandagiai, tačiau nedviprasmiškai atsisakė dirbti su scenografiją kuriam nors spektaklių norėjusiu sukurti Vincu Kisarausku.
„Picasso? Draikalas!“ – sako Miltinis. Ne, jo nuomone tai nėra geras menas. Ir čia pat priduria: „Jis... Jis man ranką spaudė!“ Šis pareiškimas nebuvo tik ekstravagantiškas narcisizmas Miltiniui iš tiesų buvo svetimi modernistiniai eksperimentai. Jis mandagiai, tačiau nedviprasmiškai atsisakė dirbti su scenografiją kuriam nors spektaklių norėjusiu sukurti Vincu Kisarausku. Pernelyg modernu, pernelyg nesušukuota, kaip ta jaunystėje ant kaktos kritusi sruoga. Kita vertus – nedidelis paties Kisarausko dovanotas darbelis vis tik rado vietos ant sienos koridoriuje.
Miltinis pinigų menui nešvaistė. Dauguma namų paveikslų buvo dovanoti. Kartais – pačių menininkų, kartais – draugų ir kolektyvo įvairių jubiliejų proga. Reikia pasakyti, kad draugai gėdos nedarė – dovanoti paveikslai išties geri. Yra tarp jų ir vitražiškai mirgantis Jono Švažo paveikslas, ir vynu bei paslaptingais nuotykiais kvepianti Antano Martinaičio drobė. Paveikslai memorialiniame bute kuždasi, šnabždasi, tačiau daugiau nieko nebegali papasakoti. Aš pasiduodu. Guodžiu save tuo, kad knygą apie Miltinį rašęs Tomas Sakalauskas pas jį važiavo net 77 kartus! Miltinis nemėgo atsakinėti į klausimus, jis pats rinkosi ką pasakoti. Toks pat ir jo butas.
Režisierius kaip reikiant pasistengė, kad paliktų mums ryškų, įsimenantį vaizdinį apie save, jį dar sustiprino su juo dirbusių aktorių prisiminimai bei apie režisierių jautriai ir įdomiai rašę autoriai. Bet laikui bėgant blunka net ir ryškiausi prisiminimai. Mes visi keičiamės. Su laiku vis kitaip matome (ir suprantame) savo senelius, tėvus ir mokytojus. Karvedžius, politikus, menininkus. Vienos jų savybės išryškėja, kitos nublanksta. Tie patys poelgiai vertinami vis naujai. Vieni nuo mūsų nutolsta, kiti netikėtai vėl tampa savi ir mylimi. Aš netikiu, kad Miltinio asmenybė išvengs naujų klaustukų. Kokiuose kontekstuose Miltinis buvo unikalus kaip režisierius: Lietuvos, Sovietų Sąjungos, Europos? Ar tikrai be psichologinio spaudimo neįmanoma sukurti gero teatro? Kodėl biografijoje nesimato nė vieno romantinių santykių epizodo? Kas nutiko, kad Paryžiuje ir Panevėžyje matome tarsi du skirtingus žmones?
Pačiam Miltiniui tokie klausimai nepatiktų, nes jie nei apie dievą, nei apie žvėrį – apie žmogų, kurį jis gana giliai slėpė. Daugiabriaunį ir įdomų, todėl labai intriguojantį. Tačiau klausimų kyla ir kils, atsakymų į juos reikės ieškoti tam, kad ši asmenybė liktų įdomi ir aktuali net ir tada, kai nebeliks jo teatrą ir jį patį mačiusių žmonių. Bet memorialinis butas ir neturi išrišti intrigos, gal net priešingai. Šis žavus siauras plyšelis uždangoje leidžia akims bėgioti paveikslų eilėmis, pirštų galiukais liesti knygų nugarėles, bent mintimis pasisupti supamame krėsle ir išgerti kavos svetainėje, įsitaisius buvusioje šeimininko vietoje. Spėlioti, mėginti pajausti ir suprasti. Užsukus į šį butą, iš jo išeiti su savu Miltiniu.
