G.Latvėnaitė sako, kad prasmingas virtualus turinys laiką namuose leidžiančioms šeimoms suteikia daug naudos, o jai pačiai tokio turinio kūrimas pasiūlo nemažai naujų atradimų. Konkrečioms amžiaus grupėms specialiai pritaikyto virtualaus edukacinio turinio naudą pabrėžia ir psichologai, pripažįstantys, jog technologijų šiuolaikiniame pasaulyje išvengti sudėtinga, tačiau svarbu skirti kokybišką laiką prie ekranų nuo perteklinio jų vartojimo. Jų teigimu, technologijos gali pasiūlyti labai gerų sprendimų karantino metu, o net ir virtualus teatras padeda vaikui lavinti vaizduotę, spręsti įvairius probleminius klausimus.
Su G.Latvėnaite kalbamės apie tai, kas šiuo laikotarpiu ją įkvepia kurti vaikams, o namuose padeda išlaikyti balansą tarp buvimo mama ir aktore.
– Gintare, šiomis dienomis klausimas toks klausimas – tiesiog neišvengiamas: kaip jums sekasi išgyventi karantiną ir kaip mamai, ir, čia pat – kaip kūrėjai?
– Mano gyvenime viskas šiuo metu yra planuojama – dėl to tiek mano šeimos nariai padaro daugiau, tiek ir aš pati viską suspėju. Tiesą pasakius, darbų dabar – dar dagiau, nei buvo iki karantino!
– Ar pasikeitęs gyvenimo ritmas jus vargina, ar visgi pavyksta darbus išsidėlioti taip, kad atrastumėte laiko ne tik įvairiausioms veikloms, bet ir sau pačiai?
– Aš labai mėgstu vandens procedūras, mineralinių vandenų terapijas, SPA, o dabar kūnas jau beveik visus metus šių malonumų nėra patyręs ir labai to ilgiuosi. Tikrai pasiilgau Birštono, tai – mūsų šeimos pamiltas kurortinis miestas, tad nekantrauju, kol vėl atsiras galimybė ten pailsinti kūną.
Kalbant apie kasdienius dalykus, aiškios dienotvarkės dėka man tikrai pavyksta pailsėti. Manau, jog svarbiausia – išmokti pailsinti savo mintis ir dvasią, nes kiekvieno iš mūsų galvoje karaliauja tikra minčių košė. Pastarieji karantino metai buvo puikus laikas išmokti su ta minčių koše tvarkytis. Aš šiuo laikotarpiu labai džiaugiuosi ir jį vertinu, jo dėka pajutau, kaip į savo vietas stojo visos vertybės. Manau, kad pasauliui kažkuria prasme jau kurį laiką reikėjo sustoti.
Kalbant apie kasdienius dalykus, aiškios dienotvarkės dėka man tikrai pavyksta pailsėti.
– Pasidalinkite, kaip jūsų šeimai pavyko pereiti prie tokios naujo gyvenimo ritmo ? Ko gero, suaugusiesiems kiek lengviau adaptuotis kasdienybės tvarkoje, kuri griežtai apribota tiek erdvėje, tiek laike, tačiau vaikams tai turėtų būti nemenkas iššūkis.
– Mes gyvename toliau nuo miesto centro, tai vaikai turi galimybę bet kada išbėgti į kiemą, būti gamtoje. O kaip mums pavyko priprasti prie struktūros? Jokio kito recepto nėra – reikia tiesiog imti ir daryti. Tiesiog imti ir viską planuoti.
– Jūsų dienotvarkėje yra vienas svarbus elementas – kiekvieną savaitę jūs filmuojate videoįrašus, kuriuos stebi teatro vaikams „Pradžia“ žiūrovai. Su vaikais dirbate jau ilgus metus, tad pirmiausia norisi paklausti, kas pastūmėjo žengti ir šiuo profesiniu keliu?
– Tai yra darbas, glaudžiai susijęs su malonumu. Entuziazmas kurti vaikams, dirbti su jaunomis šeimomis ir jų kūdikiais, ar, tiksliau, mažaisiais žmonėmis – lydi mane jau seniai. Su vaikais dirbu jau dvidešimt metų, o pirmieji mano teatro mokiniai šiuo metu jau yra studentai. Žinoma, per tą laiką buvo ir pertraukų, bet ratas apsisuka ir vis grįžtu prie to paties.
Darbe su vaikais matau labai didelę prasmę ir suprantu jo būtinybę, ypač po to, kai pati tris kartus tapau mama. Tai man suteikė naujų jėgų ir noro kurti šeimoms, auginančioms mažuosius. Tikiu, kad būtina auginti sveiką, gražią, jauną ir sąmoningą šeimą, kuri rūpinasi savo vaikų ugdymu, nori kurti su jais ryšį. Buvimas kartu teatre šiuos dalykus sustiprina, o tai yra mano profesijos varomoji jėga.
– Ryšys svarbus ne tik šeimoje, bet ir jūsų profesijoje – juk gyvas, betarpiškas kontaktas su žiūrovais aktoriui yra turbūt reikšmingiausias dalykas. Tuo tarpu vaikai šiuo atžvilgiu – ypatinga publika, pasižyminti dideliu imlumu, reakcingumu, tad, ko gero, turėtų būti nelengva jiems kurti turinį nepatiriant tiesioginio ryšio. Kas padeda įsijausti, neturint galimybės gyvai bendrauti su mažaisiais?
– Prasidėjus karantinui edukacinius užsiėmimus „Tarp debesų“ filmuodavome teatro erdvėse, bet galiausiai, dėl karantino, studiją persikėlė į mano namus. Kūryba vaikams man yra nenutrūkstamas procesas – kasdien skiriu bent šiek tiek laiko šiai veikla pavyzdžiui, perskaitau kokią naują pasaką ar eilėraštį. Taip įkvėpimas niekada nesibaigia.
Suprantu, kad nemažai tėvų susiduria su situacija, kai atrodo, kad visi žaidimai išžaisti, visos knygutės perskaitytos, o pagal PSO rekomendacijas vaikams iki 2 metų išvis negalima rodyti planšečių ir ekranų. Tuomet tenka pasitelkti visą įmanomą fantaziją, kad sugalvotum, kaip suteikti vaikui galimybę lavintis, vystytis, daug ką sužinoti. Mano nuotolinė programa „Pradžios“ teatre skirta kiek paaugusiems, 3-4 metų amžiaus vaikams, kurie mielai praleidžia visą pusvalandį kartu su manimi ekrane darydami įvairiausius pratimus; tuo tarpu mamoms, turinčioms mažesnius vaikus, šios laidelės gali tapti įkvėpimo šaltiniu, kaip pajudinti smulkiąją kūdikio motoriką, kokius įdomius žaidimus galime žaisti su puodais, šaukštais ir įvairiais namuose esančiais daiktais... Vien glamžant ir plėšant popierių galima rasti užsiėmimą visai valandai! Kūrybinės užduotys mažam žmogui padeda vystytis, jis pradeda greičiau kalbėti, sparčiau vyksta ir augimo procesai. Šiuo atveju su savo vaizdo įrašais galiu tėvams tapti pasiūlymų ir idėjų skrynele.
– O iš kur įkvėpimo semiatės pati?
– Ne veltui šį pokalbį pradėjome nuo dienotvarkės – jos dėka – minčių yra labai daug, tereikia tik kiekvieną dieną skirti laiko ramiai prisėsti ir tas mintis užsirašyti. Taip pat kurdama visuomet atkreipiu dėmesį į savo aplinką, pavyzdžiui, dabar jau atėjo pavasaris, tad su vaikais galima kalbėti apie parskrendančius paukščius, apie tai, kaip tokiu metu gyvuoja gamta... Daug įkvėpimo pasisemiu ir iš savo atžalų.Jaučiu, kad man dabar yra puikus metas susirinkti daugybę idėjų, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko, kaip kartu augti sveikiems, laimingiems ir protingiems.
– Neabejoju, kad tarp tų idėjų, kurias kasdien užsirašinėjate – ir planai ateičiai, gyvenimui po pandemijos. Gal sutiktumėte atskleisti, ko pirmiausiai imsitės, kai galėsite sugrįžti į įprastą darbo ritmą?
– Be jokios abejonės, pirmiausia su teatru „Pradžia“ sugrįšime prie gyvų užsiėmimų „Tarp debesų“. Su šia programa mes buvome trumpam įšokę tarp dviejų pandemijos bangų, tad tikiuosi, kad pasibaigus antrajai jau galėsime pilnu tempu užsiėmimus tęsti gyvai. Neatmetame ir galimybės, kad prasidėjus kultūros sektoriaus atlaisvinimams su „Tarp debesų“ dalyviais gyvai susitiksime ypač mažomis grupėmis – po vieną ar po du.
Taip pat turiu planų ir vasarai: birželio mėnesį planuoju spektaklio kūdikiams premjerą Alytaus miesto teatre.
Taip pat turiu planų ir vasarai: birželio mėnesį planuoju spektaklio kūdikiams premjerą Alytaus miesto teatre, o netrukus po to – ir naują judesio bei garsų spektaklį patiems mažiausiems teatre „Pradžia“. Iki tol, pradinukams grįžtant į mokyklas, ketiname atnaujinti mano inicijuoto spektaklio „Penkios tetos“ apie vaistažoles rodymą – pirmiausiai spektaklis apsigyvens Zoom platformoje, o vėliau jo kelionę taip pat tęsime teatre „Pradžia“, kur vaikai galės čia pat liesti ir ragauti skirtingas vaistažoles, su mūsų pagalba po spektaklio išsivirti arbatos.
Turiu tikrai daug planų ateičiai, tačiau dabar visų dar nesinori atskleisti. Labai tikiuosi, kad nebeturėsime jokios trečios pandemijos bangos – kai pagaliau atsidarysime, norisi žengti pilna koja. Esu už tai, kad to laiko kantriai išlauktume, kas kenčiame – iškentėtume.
– Galbūt turite patarimą, kurio, jūsų manymu, svarbu nepamiršti tiems tėvams, kuriems ši karantininė realybė kartais atrodo atimanti ir kantrybę, ir sveiką protą?
– Manau, kad bendras planavimas gali tapti puikia priemone mums visiems iš naujo pasimokyti bendrauti tarpusavyje. Dabar – puikus metas išmokti kalbėti, susikalbėti ir reikšti savo jausmus. Šis karantinas man pačiai parodė, kad tai nėra paprasta. Aiškus planas ir atviras kalbėjimas gali padėti susikurti namuose tokią harmoniją, su kuria gyvenimas kiekvienam taps kur kas lengvesnis.
