Ne paslaptis, jog „Keistuoliams“ svarbi ir artima knygos tematika – nepaisant to, kad spektakliai neretai kuriami remiantis įvairiomis knygomis, pasakomis, praėjusių metų dienos kūrybiškumo stovykloje vaikams taip pat susijungė teatras ir literatūra, štai ir dabar „Keistuolių teatro“ „YouTube“ kanale galima atrasti 17-os laidų ciklą „Keistoji lentyna“, kurios pagrindinė ašis – knyga bei mažasis jos skaitytojas.
Apie šį „Keistuolių“ projektą, skaitymo svarbą teatre ir kasdieniame gyvenime bei mėgstamiausias vaikystės knygas, tapusias slėptuvėmis, pasakoja viena iš „Keistosios lentynos“ kūrėjų, aktorė Judita Urnikytė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Gal galėtum papasakoti plačiau apie laidų ciklą „Keistoji lentyna“. Kodėl pasirinkote būtent knygos tematiką?
– „Keistoji lentyna“ gimė iš noro sužinoti, ką gi skaito ir kuo domisi mūsų mažasis žiūrovas. Mes, kaip kūrėjai vaikams, turime smalsauti ir neatsilikti nuo augančios kartos. Jeigu norime sudominti juos, domimės ir mes. Tad pirmiausia, norėjosi su jais artimiau susipažinti, pabendrauti, išgirsti jų svajones, norus ir požiūrį į šių dienų pasaulį.
Laidos turinys susideda iš dviejų dalių – interviu su vaiku ir knygos pristatymo. Pirmoje dalyje siekiame žiūrovus supažindinti su laidos herojumi, o antrojoje – suteikiame įdomios ir naudingos informacijos apie vaiko atsineštą knygą, jos autorių, iliustratorių ar knygos sukūrimo aplinkybes. Todėl šį laidų ciklą galėčiau pavadinti ne tik susipažinimu su įdomiomis asmenybėmis, bet ir virtualia biblioteka, kurioje galima puikiausiai išsirinkti, kokią knygą paskaityti.
– Į laidos filmavimus kvietėte visus norinčius mažuosius žiūrovus, kaip jiems sekėsi dalyvauti laidose? Kokie momentai pačiai buvo įsimintiniausi?
– Labai drąsūs ir atviri vaikai. Jų jaudulys buvo susijęs ne tiesiog su baime, o su atsakingumu. Kai kurių tėvai pasakojo, kaip vaikai jau iš vakaro ruošėsi ir net repetavo, ką papasakos apie savo knygą, kaip sunkiai ir atsakingai rinkosi, kurią knygą atsinešti į studiją bei kaip puošėsi ir laukė šio filmavimo. Nuostabu, kad jiems tai tapo įvykiu!
– Kokie buvo iššūkiai? Ko tave asmeniškai išmokė susitikimai/bendravimas su vaikais?
– Aišku, man pagrindinis iššūkis buvo, kaip per tą trumpą laiko tarpą susipažinti ir tapti draugu su nepažįstamu vaiku. Turėjau šiokių tokių baimių prieš pirmąją filmavimo dieną. Laimei, mano nuojauta nepasitvirtino. Buvo netgi atvirkščiai – vaikai buvo tokie komunikabilūs, kad su kai kuriais mes dar iki filmavimo pradžios spėdavome apie viską išsipasakoti ir išsikalbėti. Su vaikais taip jau yra, negali pasiruošti iš anksto ir susidėlioti scenarijaus. Privalai būti čia ir dabar, bendrauti su jais gyvai ir pajusti, apie ką jie šiandien linkę kalbėtis, o ko visai nenorėtų su tavimi dalintis.
– Ar tau pačiai artimas laidų vedėjos amplua? Ar visgi mieliau būtų kurti tik teatro scenoje?
– Labai pasiilgau scenos ir tos gyvos chemijos tarp aktorių ir žiūrovų. Apskritai aš, asmeniškai, per šį suvaržytą laikotarpį supratau, koks svarbus elementas teatrui yra žiūrovas. Tai teatro gyvasties dalis. Jeigu ištinka bėda teatre yra įmanoma apsieiti be daug dalykų: šviesų, muzikos, gražesnių kostiumų, patogesnių patalpų ir t.t. Bet be žiūrovo... tiesiog teatras neįvyksta.
Medijos nėra blogai. Kai kuriais atvejais, jų pagalba mes esame pasiekiami dar didesniam žiūrovų ratui nei įprastai, bet tai niekada nepakeis gyvojo teatro. Manau, kad turinio teatro „YouTube“ kanale tik daugės. Mielai prisidėsiu prie tokios kūrybos, bet dar mieliau lauksiu gyvo susitikimo su žiūrovu.
– „Keistojoje lentynoje“ įsitaisė 12 knygų. Kuri iš jų tau pačiai artimiausia?
– Galbūt mane labiausiai nustebino vienos mergaitės atsinešta knyga – Gianni Rodari „Pasakos telefonu“. Ji be galo daug knygų turinti ir skaitanti, bet į laidą atsinešė seną, šiek tiek jau apiplyšusią, iš kartos į kartą jų šeimoje keliaujančią pasakų knygą. Buvo nuostabu klausytis, su kokia pagarba ji pasakojo šios knygos istoriją. Gera išgirsti, kad vaikas vertina šeimos tradicijas ir domisi ne tik naujomis, spalvotomis, tik jam pirktomis knygelėmis, bet ir jau šeimos relikvija tapusiomis, knygomis.
– Turbūt ir suaugusiajam ne pro šalį retkarčiais paskaityti vaikiškas knygas, juk jose tiek daug priminimų apie svarbiausius dalykus. Ar pačiai tenka skaityti knygas vaikams?
– Man tenka paskaityti gana nemažai vaikams skirtų knygų. Žinoma, kuriant spektaklius vaikams tenka pasidomėti įvairiausiais kūriniais. Ir taip, aš esu dažnas lankytojas vaikų bibliotekoje (šypsosi).
Vaikiškos knygos man primena tą laisvę fantazuoti, svajoti ir kurti savo pasaulius. Mes, suaugusieji, susikuriam daug įsipareigojimų ir suvaržymų sau, tad, tikrai retkarčiais vaikams skirtos knygos gali ir mus nukelti į tą stebuklais apgaubtą laisvę.
– Teatras ir knyga. Kiek, tavo nuomone, svarbi šių sričių sąveika? Ar aktorius privalo daug skaityti?
– Žinoma, teatras susijęs su literatūra. Pjesė, romanas ar poezija – tai vienas iš įkvėpimo šaltinių. Ten tu randi įvykius, situacijas, temas, kuriomis norisi kalbėti, perkelti į sceną ir dalintis tuo su žiūrovais. Net jei neatrandi parašytuose kūriniuose sau aktualios temos, galiausiai tai įkvepia kurti savo dramaturgiją. Bet kuriuo atveju knygos plečia mūsų žinias, mūsų akiratį. Aktorius įkūnydamas vis kitą personažą, kitą žmogų, privalo turėti sukaupęs nemažai gyvenimo patirčių, žinių. Kiekvienas savo vidinį gylį „treniruoja“ gana individualiai, savomis priemonėmis. Visi mes skirtingi. Vienam įsikvėpti labiau padeda muzika, kitam – meditacija, o trečiam – knygos.
– Ką tau reiškia knygos skaitymas?
– Man knygos skaitymas yra lyg savitas ritualas. Tu privalai patogiai įsitaisyti, turėti rankose tik knygą, nurimti, negalvoti apie kitus darbus ar reikalus, pasinerti pilnai į skaitomą tekstą. Šiame greitame gyvenimo tempe, tai virsta meditacija.
Skaitmeninis pasaulis irgi diktuoja greitą ritmą. Tokiu būdu mes nuveikiame daug darbų, spėjame sugerti į save žymiai daugiau informacijos, bet kartais tai taip mus užsuka, kad reikia lyg iš naujo mokytis nurimti, atsiriboti nuo kompiuterio, telefono ir tiesiog ramiai paskaityti knygą.
Beje, „Keistosios lentynos“ svečiai, visi kaip susitarę, taip pat dalinosi savo „receptais“, kiek laiko skirti prie planšetinio kompiuterio ir kiek skaitymui. Žinoma, tai tėvų auklėjimas ir įpročių formavimas, bet gražu, kad vaikai noriai priima šias taisykles ir supranta jų reikalingumą.
– Kokia buvo mėgstamiausia tavo vaikystės knyga ar rašytojas? Ar galėtum parekomenduoti tris knygas įvairaus amžiaus skaitytojams?
– Mano vaikystės knygos liko Telšiuose, bet keletą turiu atsivežusi ir į Vilnių. Viena jų – Antano Vaičiulaičio pasakų knyga. Kaip tik tarp „Keistosios lentynos“ filmavimų ją išsitraukiau pavartyti ir knygos puslapiuose radau vaikystėje rinktus sudžiuvusius medžio lapus. Prisiminiau, kad man knygos būdavo dar ir savotiška slėptuvė. Tarp knygų lapų dėdavau savo mėgstamus paveikslėlius, laiškus, medžio lapus ar gražiausius kramtomosios gumos popierėlius. O pačios pasakos, pamenu, kad būdavo šiek tiek baugokos, bet mane vis tiek tas jų mistiškumas labai traukdavo.
Dar viena iš mėgstamų knygų buvo mitologinės sakmės „Sužeistas vėjas“. Linksmiausia knygelė – Jono Avyžiaus „Melagėlio pasakėlės“. O gražiausia buvo mano babos dovanota Biblija vaikams.
Šiek tiek vyresniems ir paaugliams labai rekomenduoju paskaityti Edmondo De Amičio „Širdis“. O suaugusiems José Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“. Žinoma, knygos kaip ir filmai, spektakliai jaudina ir paliečia kiekvieną savaip bei skirtingai. Tad reiktų atrasti kiekvienam savo, stiliumi ir temomis paliečiančias, knygas.
