Tarp jų ir trijuose pastarojo meto didžiausiuose viešinčių režisierių spektakliuose: Agatos Dudos-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, Jano Klatos „Borisas Godunovas“ bei Elmaro Senkovo „Varovai“.
– Puikiu politinio teatro pavyzdžiu vadinamas „Borisas Godunovas“ – labai vizualus. Dar jį tebekurdamas režisierius vis užsimindavo, kad Klaipėdos dramos teatro aktoriai pasižymi geru fiziniu pasirengimu. Ši jo pastaba iš pradžių skambėjo keistai, bet žiūrint spektaklį
viskas stoja į vietas – atliekate neįtikėtiną gimnastikos numerį. Iš kur tai?
– Nuo mažens labai myliu sportą, daug metų užsiimu kovos menais, vaikystėje su berniukais žaisdavau futbolą. Sportinės gimnastikos mokiausi mokykloje.
Ruošiantis spektakliui buvo sunku, kūnas greitai pamiršta lankstumą, reikėjo labai daug treniruotis. Bet man tai labai patiko, džiaugiuosi, kad režisierius pametėjo mintį. Iš profesionalios pusės – baisu, negaliu žiūrėti į savo įrašą, matau, kur netinkamai lenkiu koją ir t. t., bet suprantu, kad teatras ne apie tai. Kartais galvoju, štai, sportuoju kažkiek, bet ne profesionaliai, dainuoju, bet ne profesionaliai, kažkiek groju gitara, pianinu, mokausi violončele – nieko labai apčiuopiamo. Kas yra tie aktoriaus konkretūs įgūdžiai, kokius turi, pavyzdžiui, profesionalus muzikantas? Kita vertus, aktorystė kuria asmeninę profesionalumo iliuziją, „Borise Godunove“ prieš tą numerį ima jaudulys kaip prieš varžybas. Scenoje gauni galimybę pabūti tuo, kuo norėjai būti. Man patinka sportas ir šiame spektaklyje gavau progą teatrine kalba išreikšti šį pomėgį. Kol eis šis spektaklis, ryte ir vakare atlieku specialius tempimo pratimus, mane prižiūri trenerė. Meninės gimnastikos kaspinas man yra naujovė, jį valdyti sunku, bet supratau, kad įdėjus pakankamai darbo viskas įmanoma.
Dažnai pagalvoju, kad jei ne aktorė – būčiau sportininkė. Sporte, priešingai nei teatre, rezultatas yra akivaizdus – matai skaičius, aiškų įvertinimą. Teatre dirbi taip pat sunkiai, bet tokio apčiuopiamo rezultato nėra.
– Sportininkas dirba kūnu, bet ir aktoriaus kūnas yra jo darbinė medžiaga. Sakoma, kad žmogus laimingas, kai nejaučia savo kūno, bet jūsų santykis kuriant vaidmenis su juo turbūt kitoks, pasidalinkite, kaip apibūdintumėte aktoriaus žiūrėjimą į save?
– Man labai sunku į save žiūrėti, vis dar to mokausi. Ruošdama vaidmenį nežiūriu į veidrodį, juo yra režisierius – jis atspindi, ar teisinga linkme einu. Jei žiūrėsiu į save, atsiras pervaidinimo ir perdėjimų konstravimai. Aišku, mūsų darbe yra skirtingos technikos – jei iššauki teisingą emociją, raumenys ją perteikia, bet galima ją iššaukti ir per grimasas.
Kai dirbome su spektakliu apie Karavadžą, turėjome puikų choreografą Tomaszą Wesołowskį, jis vis kartojo, kad aktoriaus instrumentai yra trys – kūnas, balsas, emocija. Jei visus juos gebėsi valdyti ir prižiūrėti, turėsi platų arsenalą vaidmens kūrimui. Iš savo asmeninės patirties matau, kad jei nejudinu kūno – sunku dirbti. Man reikia apšilti, išsijudinti, kitaip prarasčiau formą. Žmonės mažai apie tai galvoja, bet mūsų pusė kūno juda mažiau, ji sustingsta, o mes to net nepastebime.
Kalbame apie kūną, bet pridursiu, kad man labai svarbu ir psichologinė higiena. Manau, kad iki šiol apie ją mažai kalbame ir jai skiriame nepakankamai dėmesio. Aktoriaus darbas glaudžiai susijęs su psichika, ne tik reikia psichologijos žinių kuriant savo personažus, bet naudojame ir savo vidinius resursus, tad turime būti tvirtos, geros psichinės būsenos.
– Nuo ko pradedate susitikimą su savo personažais, kai ruošiatės naujam spektakliui?
– Personažų iškvietimą diktuoja režisierius ir jo naudojami metodai. Pavyzdžiui, kai dirbome su A. Duda-Gracz, atsitraukėme nuo visų asmeninių technikų, ji turi ypatingą metodą, labai kruopščiai, giliai dirba su personažų kūrimu, ir tai daro taip, kad tu nori jai atsiduoti. Ji privertė mane ir visus mano kolegas skraidyti, padėjo nusipurti visus štampus ir skristi.
Kiekvienas režisierius kitoks, gali būti, kad jis tau nepadės ir personažo kūrimą patikės tau. Aišku, kiekviename personaže yra nemažai jį vaidinančio aktoriaus. Neturiu tokių patirčių kaip personažas, bet jų galimybę filtruoju per save. Tai yra įdomi kūrybinė kelionė, įdomu gyventi per personažą ir atskirti save nuo jo. Visada norisi, kad vaidmenyje būtų kuo mažiau manęs. Bet kaip besistengtum kai kurie dalykai lieka – balsas, kūnas.
Beje, kurdama įkvėpimo semiuosi stebėdama žmones, iš kino ir literatūros. Kitų stebėjimas yra aktorystės pradžiamokslio dalis. Kaip bebuvę, beveik visi mano personažai turi atitikmenis kino filmuose ar knygose, kurie kažką atrakino manyje.
– J. Klatos spektaklyje – gimnastika, A. Dudos-Gracz spektaklyje dainuojate. Ten pritaikėte dar vieną vaikystėje mokytąsi dalyką – sakralinį giedojimą?
– Taip, taip. Šiaip dainuoti scenoje nėra retenybė, bet A. Dudos-Gracz spektaklyje išsiskiria būdas, kaip tai reikia daryti. Būtina paminėti spektaklio kompozitorių Łukaszą Wójciką – jis buvo didžiulis mokytojas. Jis prašė atverti visai kitas nei man įprasta balso galimybes ir tai buvo beprotiškai sunku. Kompozitorius prašė improvizuoti ant jo sudėtingos, įspūdingo grožio muzikos. Įtaigiai jam aiškinau, kad tai gali tik operos solistai, profesionalūs muzikantai ir net jiems būtų sunku. Jis man sakė, kad galiu ir privalau. Kankinausi, pykau, verkiau, vaikščiojau visa raudona, bet jis buvo neįtikėtinai kantrus ir nepasidavė. Tai, ką jis sugebėjo iš manęs ištraukti tokiomis aplinkybėmis, kai pati savimi netikėjau, sukrečia. Łukaszas manimi tikėjo labiau nei aš pati – tai esminė patirtis.
Spektaklyje atrodo, kad atmosferinis muzika ir balsu kuriamas fonas atsiranda lengvai ir natūraliai.
Tai tik didžiulių su mumis dirbusių profesionalų nuopelnas. Pamačiau, ką su aktoriumi gali nuveikti profesionalai, kai dirba su meile.
– Klaipėda dabar yra jūsų namų ir darbo miestas, bet taip buvo ne visada. Gal galite nuštrichuoti savo gyvenimo geografiją?
– Gimiau ir mokiausi Kaune. Mokykloje gana dažnai eidavau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Esminis ir labiausiai įstrigęs momentas nutiko mokantis 11 klasėje. Žiūrėjau Rolando Atkočiūno spektaklį „Skėriai“ ir labai aiškiai supratau, kad noriu būti aktore. Keisčiausia, kad dabar net nepamenu, kas tuomet užkabino tame spektaklyje.
Iškart po mokyklos dar metus pasimokiau kitur, bet jutau, kad tai ne man. Galiausiai įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą studijuoti vaidybos. Prasidėjo mokslai, jaukinausi juos ir pačią Klaipėdą. Man labai patinka jūra, vanduo, patinka tyla ir tuštuma, kurių čia netrūksta. Šio miesto aplinka tinka mano asmenybei.
2017 m., dar būdama studentė, buvau pakviesta vaidinti Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ Klaipėdos dramos teatre – taip šiame teatre ir likau.
– Po studijų ateina scenos realybė, šalia jos visi kiti praktiniai darbo atributai. Kaip apibūdintumėte, kas jums yra aktorystė?
– Nepamenu, kokia buvo pirmoji premjera, bet žiūrint iš laiko perspektyvos, dirbant, požiūris į teatrą ir aktorystę kinta. Esu laiminga, kad tai kolektyvinis menas, kad visada dirbame su komanda. Teatre nesu viena ir bet kokie laurai visada tenka visam kolektyvui.
Per paskutinius pastaruosius spektaklius tiesiog neatsidžiaugiu savo kolegomis, bet ne tik aktoriais – kuriant spektaklį ties juo dirba daugybė žmonių. Net jei kartais jautiesi nesaugiai – tavo stiprybė yra komanda. Tai – didelis džiaugsmas. Šios profesijos grožis man ėmė spindėti supratus, kad aš, aktorė, esu tik maža visumos dalis.
– Esate labai bendruomeniška?
– Iš tiesų tai man labai patinka vienuma, manau, kad esu introvertė, su žmonėmis galiu būti dozuotą laiko tarpą. Greitai pavargstu nuo bendravimo. Tai ypač paryškino motinystė. Kartais pagaunu save galvojant, kad esu asociali, bet kai turi vaiką tokia didelė prabanga ramiai vienumoje išgerti dar neatvėsusios kavos. Tą supras visos mamytės.
Bendrystės jausmas man labai stipriai rezonuoja per paskutiniuosius spektaklius. Pastaruoju metu per įvairius mažus dalykus gavau dideles pamokas apie tai, kad žmogui reikalingas žmogus. Nenoriu skambėti saldžiai, bet tai tiesa. Pavyzdžiui, jei keliaudama pasitikėsiu tik savo žemėlapiu, nebus taip gerai, kaip paklausti kelio vietinių žmonių. Bendraudama su jais sutaupysiu laiko, rasiu įdomesnį maršrutą ir dar prisiliesiu prie kitos kultūros. Ženklai, per kuriuos suvokiau, kaip reikalingi esame vieni kitiems, nėra dideli, bet svarbūs. Jei užsidarysi, nusigręši nuo kitų – sustabarėsi, sugrubsi, šaltėsi ir tai niekur tavęs nenuves.
– Aktoriai labai įvairiai apibūdina savo profesiją – vieni kalba apie misiją, kiti žiūri pragmatiškiau. Kur šiuose skirtinguose poliuose matote save?
– Tvirtai atsakyti galėsiu tik nuėjusi tam tikrą kelią. Matau, kaip požiūris ir supratimas keičiasi, noriu būti atsargi su žodžiais. Dabar atrodo, kad man žodis „misija“ yra per skambus. Kiekvieno žmogaus buvimas ir išbuvimas šitoje Žemėje jau yra labai graži misija.
Šiame gyvenimo etape manau, kad aktorius įgalina emocijas – jis padeda, leidžia žiūrovui jausti. Socialiniame gyvenime kartais bijome išreikšti savo emocijas, nemokame jų įvardinti, prisitaikome prie įvairių visuomeninio gyvenimo taisyklių ir net ne visada galime sau leisti jas išreikšti. O teatre per aktorius ir su aktoriais žiūrovai gali jausti labai plačiai. Aktorystė šiuo metu man susijusi ne su istorijų pasakojimu, bet su emocijomis.
Negaliu sakyti, kad aktorystė man tik darbas, bet ir nenoriu sudievinti savo profesijos, man svarbu per daug neįsikibti į ją, nekurti stabų. Ne tik darbe, bet ir gyvenime. Man net patinka, kai spektakliai nueina – viena vertus, skaudu, kita vertus, pastato aktoriaus puikybę į vietą. Primena, kad viskas praeina. Kažką padarei gerai ar blogai – viskas praeina ir platesnėje perspektyvoje nėra taip dramatiška, kaip gali pasirodyti tą akimirką. Proceso metu stengiuosi iš visų jėgų, įdedu labai daug darbo, bet žinau, kad galiausiai tai reikės paleisti.
– Pastaruoju metu bėgote iš premjeros į premjerą, o kaip ilsitės, kas padeda neprarasti energijos?
– Klaipėda nuostabus, tarsi ilgiems pasivaikščiojimams sukurtas miestas – pasisodinu sūnų į vežimėlį ir keliamės į Smiltynę, vaikštau po miškus prie jūros. Taip pat labai mėgstu skaityti.
Būtinai, net intensyviausių darbų metu turiu rasti laiko pabūti visiškoje tyloje ir vienumoje. Mamai tai prabanga, bet man reikia bent 20 minučių per dieną, kad pailsėčiau nuo triukšmo, šviesų.
Taigi, vaikščiojimas, knygos, tyla. Ir stengiuosi viską daryti disciplinuotai. Vadinu tai rūpinimusi savo psichika. Net jei atrodo, kad neturiu jėgų, einu pavaikščioti – tai vienas iš būdų padėti sau. Kiekvienas jų turime.
Justiną Vanžodytę jos naujausiuose vaidmenyse galima pamatyti vasario 27 d. E. Senkovo spektaklyje „Varovai“ ir kovo 8d. J. Klatos spektaklyje „Borisas Godunovas“.
