Ji tikrai įvairialypė artistė: vieną vakarą ji jautrios dramos herojė, kitą – komedijos žanro personažas. Nors aktorei visi teatro žanrai vienodai brangūs, regis, komedija ir nuo jos neatsiejamas humoras tiesiog įaugę į jos kraują. Neilgai trukus Neringa Varnelytė Varėnos, Kupiškio ir Biržų miestuose pasirodys su vienu naujausių savo vaidmenų komedijoje „Du vyrai geriau“.
Apie naujausio spektaklio išskirtinumą, televizijos virtuvės užkulisius bei tai, kodėl Dzūkija aktorės gyvenime užima ypatingą vietą – interviu su Neringa Varnelyte.
– Pirmas klausimas, Neringa, tradicinis ir, atleiskite, galbūt kiek pabodęs, tačiau smalsu. Ar visada troškote būti aktore, artiste? Kaip pasukote šiuo keliu?
– Vaikystėje matavausi daug profesijų ir jos visos man atrodė tinkamos. Tuomet maniau, kad galiu būti ir kosmonaute, ir šlavėja, ir mokytoja ir kuo nors kitu. Po pirmo apsilankymo teatre apsigyveno mintis, kad noriu tapti aktore. Nuo tada svajojau tik apie šią profesiją ir abejonių ar žvalgymosi į kitas sritis neliko.
– Ar nesulaukėte artimųjų prieštaravimų? Dažnai sakoma, kad aktoriaus profesija – nėra pati stabiliausia... Na, ar bent ne tokia stabili kaip gydytojo ar mokytojo....
– Kai apie savo ketinimą tapti aktore pasakiau mamai, ji mane palaikė šimtu procentų. Man jos palaikymas buvo labai brangus ir svarbus. Beje, mudvi su geriausia drauge gyvenome šia svajone ir apie tai prasitarėme vienai mokytojai. Jos atsakymas buvo: „Na, ką jūs, mergaitės. Ten gi tik aktorių vaikai įstoja...“. Supratome, kad daugiau ta tema plepėti nereikia. Kai atvykome į stojamuosius egzaminus, apsistojome pas mano tetą, kuri taip pat į šį reikalą žiūrėjo skeptiškai, todėl mes persikėlėme pas draugės tetą, kurios požiūris mums buvo priimtinesnis. Ji sakė: „Na, žiūrėk, gal ir pavyks!”. Džiaugiuosi, kad tikrai pavyko. Įstojome abi (šypsosi).
– Esate puikiai žinoma dėl dešimčių išraiškingų vaidmenų lietuviškame teatre, taip pat taiklių parodijų satyrinio humoro laidoje „Dviračio šou“. Vieną vakarą Jūs komedijos žanro personažas, kitą – jautrios dramos herojė. Kuris iš įvairiuose spektakliuose atliktų vaidmenų Jums labiausiai įstrigo atmintyje, galbūt dėl savo sudėtingumo ar emocinio paveikumo? Ar turite mėgstamą vaidmenį teatre?
– Platus klausimas… Ir tikrai yra vaidmenų, kurie „pasiliko”, išlenda tekstai, temos, nors tų vaidmenų jau nevaidini. Paminėsiu Agniaus Jankevičiaus spektaklį, statytą pagal Henrik‘o Ibsen‘o dramą „Šmėklos”. Vaidmens kūrimas, tai ir individualus ir komandinis darbas. Labai geras laikas praleistas teatre dirbant su režisieriumi Ignu Jonynu.
– Pagal kokius kriterijus pasirenkate norimus atlikti vaidmenis? Ar dažnai tenka atsisakyti siūlomų amplua?
– Esu vaidinusi ir nepriimtinų personažų. Kartais dėmesį patraukia komanda, režisierius, o nepatinka medžiaga, bet du pliusai laimi prieš vieną minusą. Žinoma, yra tekę ir atsisakyti kokio nors vaidmens. Kartą buvau pakviesta vaidinti pjesėje, kurioje kalbėta apie Alzheimerio ligą. Aš buvau susidūrusi su šia liga ir kažkas nutiko, jog aš negalėjau į šią medžiagą žiūrėti objektyviai. Ją nustūmiau nuo savęs ir atsisakiau to vaidmens. Galbūt išgyvenimai buvo per karšti.
– Jūs įkūnijote ne vieną komišką personažą televizijos laidoje „Dviračio šou“. Televizija – tai šansas būti pastebėtam ar įdomi patirtis? Savęs išbandymas?
– Baigusi studijas iš karto negavau daug pasiūlymų dirbti teatre, nors tai ir buvo mano didysis noras. O televizija anuomet man buvo visiškai nesvarbi, todėl, kaip gyvenime dažnai būna, nutiko atvirkščiai: pakvietė į televiziją.. Žinoma, buvo įdomu išbandyti save ir aš tuo džiaugiausi. Manau, jei dirbčiau tik teatre, man labai magėtų išbandyti kitas sritis. Ir iš vyresnių aktorių, turinčių patirties, nuolat girdėjau, kad iki tam tikro laiko reikia išbandyti viską, nes tai duoda patirtį ir užgrūdina. Pritariu...
– Ar būnant šou versle, dirbant televizijoje dažnai tenka nutildyti savo sąžinės balsą ir daryti tai, kas nėra priimtina? Ar tai – apeinama?
– Nesijaučiu esanti šou pasaulio ryklė (juokiasi). Šiuo metu televizijoje pasirodau laidoje „Dviračio šou“, kurioje dirbu jau labai seniai. Čia jau yra susiformavusi komanda, aš pati jaučiuosi saugiai, tad šou pasaulio skersvėjų nejaučiu (šypsosi). Tai stabili laida, turinti savo žiūrovą, paskirtį ir aš joje jaučiuosi gerai. Į šį darbą taip pat žiūriu kaip į teatrinį darbą, tam tikrą etiudą, aktorinę mankštą.
– Atrodo, kad humoras tiesiog įaugęs į Jūsų kraują. Iš bet kokios situacijos sukuriate nuotaikingą etiudą. Ar galima sakyti, kad komedija Jums artimesnė nei dramatiški vaidmenys? Galbūt jums net labiau patinka įkūnyti nuotaikingus, o ne tragizmo kupinus vaidmenis ar tokius vaidmenis vis tik pastumi likimas?
– Niekada nesvėriau, kurių vaidmenų, tragiškų ar komiškų, atlieku daugiau. Aišku, širdyje aktore jaučiuosi būtent dėl rimto darbo ir rimtų, sudėtingų vaidmenų. Kaip ir visi aktoriai trokštu iššūkių... Kaip gyvenime nėra vien juodo ir balto, taip ir vaidmenys nėra vien dramatiniai ar komiški. Viskas persimaišę... Jei atidžiau pažvelgsi į komišką vaidmenį, pamatysi jo tragizmą. Ir atvirkščiai. Man visi mano darbai brangūs ir mieli. Juk myliu save, tai myliu ir kuriamus personažus.
– „Du vyrai“ geriau jau balandžio 24 d. debiutuos Varėnoje, viename didesnių Dzūkijos miestų. Pati taip pat esate kilusi iš Dzūkijos. Ar dažnai vartojate, prisimenate dzūkų tarmę? Ką Jums reiškia tarmiškas kalbėjimas?
– Įdomu tai, kad mano šeimoje tėvai labai stipriai nedzūkavo. Truputukų… Čia dzūkiškai. Dzūkavo močiutė, kurią mes vadinome bobute, ir, žinoma, mane supo dzūkiška aplinka. Paauglystėje su drauge, ta pačia, su kuria stojome į aktorinį, daug laiko praleisdavome specialiai dzūkuodamos, parodijuodamos visokias bobutes ir tai sukurdavo daug gardaus juoko. Prieš kelerius metus, su kita iš Dzūkijos kilusia aktore Vitalija Mockevičiūtė, rengėme dzūkių aktorių autorinį vakarą ir taip gimė spektaklis dzūkų tarme, paremtas folkloru: pasakomis, dainomis.
Jei man kas nors prieš 15 metų būtų pasakęs, kad aš vaidinsiu dzūkų tarme, nebūčiau patikėjusi ir net nebūčiau pagalvojusi, kad tai man suteiks tiek džiaugsmo. Spektaklyje „Trys mylimos“ režisierius Algirdas Latėnas sukūrė dzūkės moters charakterį ir į jį įsijausti, jį atspindėti man buvo lengva ir smagu. Aš jaučiu, kad tarmė yra giluminė versmė, energija, tūnanti žmoguje; dabar labai džiaugiuosi, kad ją turiu, nes tai yra tartum dar viena kalba.
– Ką Jums reiškia Varėna ir apskritai Dzūkija, šio krašto žmonės? Ar galima sakyti, kad Dzūkijos kraštas Jums užima išskirtinę vietą?
– Pati esu kilusi iš Druskininkų, todėl man ramu važiuoti į Dzūkiją, nes žinau, kad dzūkai turi gerą humoro jausmą ir tikrai įskaitys visas potekstes. Į Varėną važiuoju tartum į namus. Šiame mieste teko daug vaidinti, dalyvauti įvairiuose festivaliuose ir žinau, kad ten pasitiks šiltas, geras ir protingas žiūrovas. Laukiu susitikimo.
– Per visą aktorystės kelią sukaupėte nemenką patirtį: įkūnijote ne vieną skirtingą vaidmenį įvairiuose spektakliuose, pasirodėte televizijos projektuose. Kuo gi Jūsų akimis, galbūt lyginant su ankstesniais kūrybiniais darbais, ypatinga nepavydėtinų situacijų komedija „Du vyrai geriau“?
– Su spektaklio „Du vyrai geriau” režisieriumi Baliu Latėnu dirbau Valstybiniame jaunimo teatre, statant spektaklį „Aštuonios mylinčios moterys“. Tai jaunas, bet jau turintis patirtį, kūrybingas ir kitoks, nei mano kartos kolegos, režisierius. Susikūrė terpė, kitokios sąlygos, dėl kurių aš kaip aktorė save galėjau pajausti kitaip. Tai atsiskleidė ir komedijoje „Du vyrai geriau“. Balys pasižymi labai gera savybe – jis labaikantrus, pasitikintis aktoriais režisierius. Gal todėl, kad ir pats yra aktorius, žino, kad aktoriai išgirsta režisieriaus mintį, bet kad tai duotų vaisių reikia laiko… Tikrai esu jam dėkinga, kad pakvietė prisidėti prie šio spektaklio gimimo. Smagi visa komanda, aktorių kolektyvas, tad laukiu šių spektaklių, o tai yra gerai.
– Kokią pagrindinę žinutę siunčia ši komedija? Kokiam žiūrovui ji skirta?
– Manau, kad ši komedija skirta žmonėms gyvenantiems poroje. Tai pat tiems, kurie tokiam gyvenimui ruošiasi. Ir tiems, kurie nuo tokio gyvenimo „apdegė” ir vėl laukia savo laimingo bilieto. Taigi, spektaklis aktualus visiems. Ši pjesė duoda galimybę pažvelgti į save iš šalies ir atrakinti tam tikras problemines situacijas, išspręsti, jei tokių yra. Ji siūlo į save pažiūrėti iš šalies, pasijuokti ir gyventi taps paprasčiau. Spektaklis yra su teigiamu užtaisu, tai yra svarbu. Aš už tai, kad teigiamos informacijos mūsų viešojoje erdvėje būtų kuo daugiau.
– Kaip keliais sakiniais apibūdintumėte savo įkūnijamą vaidmenį? Ar jo išreiškiamos pažiūros, elgesys bent tam tikra dalimi artimi, priimtini Jums kaip asmenybei? O galbūt įkūnysite visišką savo priešingybę?
– Taip... mano įkūnijamas personažas man artimas (juokiasi). Aš įkūnysiu kaimynę Roksaną. Roksana labai moteriška būtybė, ryški asmenybė. Ji emocionali, įvairi, nuoširdi, turi daug moteriškų svajonių. Šis personažas man tikrai artimas (juokiasi).
– Ką norėtumėte pasakyti ar palinkėti tiems, kurie ateis, žada ar vis dar dvejoja ar atvykti į balandžio 24-osios pasirodymą?
– Jeigu aš būčiau žiūrovo vietoje, tikrai ateičiau (šypsosi). Tie, kurie ateis, pasisems gerų emocijų, teigiamų minčių ir tikrai atsipalaiduos, gardžiai prisijuoks. Tai nėra ta komedija, kurioje pakrizenai ir užmiršai, kas dėjosi ant scenos. „Du vyrai geriau“ norisi prisiminti, pagyventi joje kuo ilgiau.