– Kur teatro stiprybė?
– Šioje akimirkoje, dabartyje, nes teatras yra šios akimirkos menas. Tuo jis skiriasi nuo kino, nuo kitų medijų – kad tai, kas vyksta, yra būtent dabar ir būtent konkrečiai šią akimirką.
– Į kokias aktualijas šiandien turi reaguoti teatras?
– Meilė yra visada aktuali. Norint kalbėti apie meilę, nebūtina ieškoti kažkokio atitikmens kasdienybėje. Nebūtina ieškoti atitikmens, bet būtina, mano manymu, kad teatras jaustų šios dienos pulsą. Aš nesu tuos nuomonės, kad teatras turi būti socialus, turintis kalbėti tiktai apie problemas, kaip antai apie reformas, kurios mūsų netenkina. Tokiais socialiniais dalykais užsiima žurnalistai, naujienos, portalai ir t. t. Bet teatras be šios dienos skambesio, be to, kaip tu jautiesi šiandien, irgi negali būti. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia statyti H. Ibseno, A. Strindbergo ar W. Shakespeare'o. Jie, didieji autoriai, aktualūs ir aktualybė nebūtinai yra tai, kad aktorius yra be kostiumo arba be ketvirtos sienos – ne tame atpažįstamume yra ši diena, o temoje, idėjoje, sumanyme.
– Ar pakito meilės kostiumas?
Aš nesu tuos nuomonės, kad teatras turi būti socialus, turintis kalbėti tiktai apie problemas, kaip antai apie reformas, kurios mūsų netenkina. Tokiais socialiniais dalykais užsiima žurnalistai, naujienos, portalai ir t. t.
– Nežinau... Nemanau, kad jos kostiumas pakito. Žmonės galbūt keičiasi, keičiasi epochos. Anksčiau dėl meilės kariaudavo, dabar kariauja išmaniau, kitais būdais, bet ta tema – amžina.
– O teatro iliuzija ir viltis?
– Čia yra labai įdomi tema. Kai statėme M. Gorkį, buvo iškeltas klausimas, ko žmogui reikia: iliuzijos ar tiesos. Ir tu negali atsakyti, nes kai kartais tau pasako tiesą, tave ji sužlugdo, o kai dovanoja iliuziją, tu kažkaip išsigelbėji, o kartais būna netgi priešingai. Tad man atrodo, kad nėra vieno recepto, kas žmogų gelbėja – ar tiesa, ar iliuzija. Vienos tiesos žudo, kitos – išgelbėja.
– Kokia laisvojo menininko padėtis užsienyje ir Lietuvoje?
– Apie menininko padėtį užsienyje nežinau, tad negaliu kalbėti. Lietuvoje laisvojo menininko padėtis tokia: tada, kai tu vadini, tu dirbi, tu žinai, kad tau bus atlyginta. Kai tu nevaidini, tu turi galvoti, kaip išgyventi.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje aktorius dirba tam tikrą laiką, o kai jis neturi darbo, jis yra socialiai garantuotas. Jis turi profesiją, dirba, vaidina kituose spektakliuose, bet jis yra socialiai garantuotas, jam skiriama kažkokia stipendija. Pas mus aktorius gyvena iš to, ką jis sukuria.
Aš ne už tai, kad išlaikyti aktorius, kurie nedirba, bet už tai, kad turėtų atsirasti sistema, kuri galėtų leisti menininkui jaustis oriai. Oriai jis turi jaustis, aišku, neprašydamas nieko – jau nebe tie laikai, kad tu nieko nedirbi ir gauni atlyginimą. Kalbu ne apie tai, o apie pačią sistemą. Juk aktoriaus specialybė nėra adekvati mokytojo, gydytojo specialybėms, kurie dirba kiekvieną dieną. Aktoriaus specialybė turi savo specifiką, kurią reiktų gerbti arba ją tiesiog išmanyti.
– Ką manote apie teatro reformą?
Kai statėme M. Gorkį, buvo iškeltas klausimas, ko žmogui reikia: iliuzijos ar tiesos. Ir tu negali atsakyti, nes kai kartais tau pasako tiesą, tave ji sužlugdo, o kai dovanoja iliuziją, tu kažkaip išsigelbėji, o kartais būna netgi priešingai.
– Reformos yra reikalingos. Bet darant tokias reformas reikėtų didelio kontakto su tais žmonėmis, kurie dirba tą darbą. Dabar mes matome įstatymo leidėjus, vykdytojus, o su ta grandimi, kuri yra iš esmės dirbantys aktoriai, nėra kontakto.
Aš tiesiog linkėčiau, kad viskas tiesiog būtų daroma atviriau, kalbantis su žmonėmis. Kad būtų kuriami alternatyvūs amortizatoriai, jog sistemos išleistas įstatymas netrenktų žmonėms per galvas, kurie pradirbo teatre visą gyvenimą ir dabar nežino ko griebtis. Turi būti sukurta kažkokia amortizatorių sistema – kaip tam žmogui prisitaikyti, žinant, kokios jo perspektyvos.
Man atrodo, kad taip iš peties iškirsti vyšnių sodą galima labai greitai. Bet reikia išmanyti specifiką – kur aktorius dirba. Reformų reikia, bet jos būdai ir sprendimai turi būti kitokie.
– Vienas aktorius teigė, kad žmogus, priimantis reformą, nemato, kad darbas yra ir repeticijos... Kaip reikia suvokti tą aktoriaus darbą?
– Čia trumpai nepaaiškinsi, kaip galima suvokti tą aktoriaus darbą – reikia jį išmanyti. Reikia, kad žmogus, kuris kuria įstatymus, bent jau suprastų, kokia yra aktoriaus kasdienybė, kokia yra jo darbo specifika. Juk yra repeticijų periodai, spektaklių periodai, paskui yra spektakliai be repeticijų. Čia mes šito trumpai neapžvelgsime. Tiesiog reikia iš pagrindų suprasti, nujausti, kokia tai yra specialybė, ir suprasti, kad kitoms specialybėms jo neprilyginsi.
– Spektaklyje M. Gorkio „Dugne“ ieškote tiesioginio kontakto su žiūrovu – jį reikia stimuliuoti?
Reikia, kad žmogus, kuris kuria įstatymus, bent jau suprastų, kokia yra aktoriaus kasdienybė, kokia yra jo darbo specifika. Juk yra repeticijų periodai, spektaklių periodai, paskui yra spektakliai be repeticijų.
– Visokiausių žiūrovų būna. Ir iš tikrųjų gerbiu kiekvieno žiūrovo norą būti nepaliestam. Bet yra toks spektaklis, į kurį jie atėjo ir kuriame mano valioje yra žiūrovą įvelti į tą veiksmą. O jo valioje – pasirinkti. Jeigu jis nenori nieko daryti, eiti į kontaktą, tegul jis lieka.
Bet „Dugne“ yra toks spektaklis, kuris ieško realaus kontakto su būtent tos dienos žiūrovu. Man atrodo, kad jis yra įdomus. Nepasakyčiau, kad tai iš „mandrumo“ sugalvotas „pažaiskim“. Čia ne žaidimas, čia man įdomu, ką tu galvoji apie mane, kaip tu mane įsivaizduoji. Aš matau realiai tavo akis ir aš galvoju, ar tu tiki manimi, ar ne. Aš noriu, kad patikėtum, ką man padaryti, kad tu patikėtum – ir pačiam aktoriui atsiveria daug įvairių aspektų vaidybos prasme, nes aktorius ne ten kažkur, o čia ir jis į tave žiūri.
– Kaip atsirenkate žmones?
– Kartais pataikai, kartais ne – vadovaujiesi intuicija, pastebėjimais.
– „Nuodėmės užkalbėjimas“ vaizduoja niūrią moters istoriją. Ar mes išties tokios?
Nemanau, kad Lietuva yra liūdnų moterų žemė ir kad pas mus taip juoda ar taip liūdna.
– Nemanau, kad Lietuva yra liūdnų moterų žemė ir kad pas mus taip juoda ar taip liūdna. Tu tiesiog pajunti tam tikrą gyvenimo įvykį ar aspektą, o filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ moterys pavaizduotos tuose įvykiuose. Filme yra tam tikra koncentraciją į tuos dalykus, gal todėl taip atrodo.
Nemanau, kad filmas yra apie tai, kaip Lietuvoje blogai moterys gyvena arba kokios jos yra depresyvios – tiesiog kiekviena moteris turi savo dramą. Ir jeigu tą dramą išryškinus ir paklausus moters apie ją, ji papasakotų išties daug. Kiekvienas turi savo istoriją. Bet filmo režisierių Algimantą Puipą domina tas momentas – kur pagrindinės filmo veikėjos susitinka. Viena praradusi, kita – beatrandanti, kas įvyksta, kokie jų kontaktai, kokios jų būsenos.
– Ar moteris dramatiškesnė už vyrą?
– Manau, kad moteris linkusi labiau dramatizuoti negu vyras. Vienareikšmiškai negaliu taip sakyti, kad moteryje egzistuoja vidinė tragedija. Yra skirtumų – vyras galbūt šaltesnio proto, moteris – labiau spontaniškesnė, lengviau pasiduoda jausmams, o vyras labiau išsaugo distanciją. Vyro ir moters pasaulis yra atskirtas, bet viskas yra individualu. Man tos taisyklės arba tos grafos, kurias galėtum užpildyti pastoviais požymiais, nesipildo.
– Ko jus išmokė studijos pas režisierių J. Vaitkų?
Manau, kad moteris linkusi labiau dramatizuoti negu vyras. Vienareikšmiškai negaliu taip sakyti, kad moteryje egzistuoja vidinė tragedija.
– Visada privalai peržengti savo ribą, kažkokią gėdą ar baimę. Jis visada stumia tave į poelgį – kad tu pasielgtum nepriklausomai nuo savo pačios kažkokių nuostatų, supratimo. Jis siekdavo, kad tu iškeldamas kojas ar riaumodamas kaip tigras iš savęs kažką iššauktumei, išvarytumei demonus ir t. t. Jis siekė, kad tu tiesiog taptumei laisvas žmogus ir nejaustumei jokių kliūčių.
– Tai koks turi būti aktorius neskaitant drąsos ir fizinio stiprumo?
– Aktorius turi būti imlus ir smalsus – jam turi rūpėti tai, ką jis daro. Jis turi būti jautrus. Sakoma, kad aktoriai labai jautrūs žmonės. Bet kai taip sako apie aktorių, tai dažnai įsivaizduoja, kad jie kaprizingi ir pan.
Tačiau tokie aktoriaus vertinimai – klišiniai: aktorius – žvaigždė, aktorius per daug jautrus ir t. t. Iš esmės aktorius turi turėti stiprią atjautą, užjausti kitą žmogų ir būti empatiškas, kad galėtų susitapatinti su kitu, galvoti apie tai, ką kitas jaučia. Jis nieko nepavaizduos, jeigu nepajaus. Aktorius turi būti ne tik jautrus, bet ir lankstus – kad niekas jam netrukdytų reikšti savo jausmų arba minčių. Nebūtinai turi būti stiprus fizinis kūnas, galbūt aktorius turi būti laisvesnis žmogus.
