Spektaklyje vaizdiniai tokie stiprūs, kad suima ir nepaleidžia, ir ilgai persekioja tave. Teatras, kuris sukelia katarsį. Maniau, kad toks meninis išgyvenimas teatre šiais laikais jau nebeįmanomas. O dar nesuprantant kalbos. Kada žinote, kad jau laikas leisti premjerą?
Aš nežinau. Premjera – tai lyg ir baigtinis taškas. To baigtinio taško negaliu dėti iki šiol. Į kiekvieną spektaklį išeini kaip į naują. Spektaklio eiga labai priklauso nuo žiūrovo. Tiesiog labai. Kuo nešini jie susirenka. Ką jie per dieną užgyveno. Mažoje uždaroje erdvėje negali nuo to pabėgti ir tai yra, sakyčiau, laimė, nes tada kiekvienas spektaklis būna kitoks. Žinoma, kažkokie kertiniai atspirties taškai išlieka, bet ritmas, elgesys, akcentai, pauzės kinta, kurdami naują to paties versiją.
A.Camus spektaklį žiūrėjau keturis kartus ir jie visi skirtingi. Kaip taip nutinka? Ar bandote kiekvieną spektaklį paversti premjera?
Kaip čia aiškiau pasakyti: mes teatre premjerų neleidžiame, tiesiog ateina laikas, kai tai, ką mes darom, turime rodyti, kad tai įgautų naują kvėpavimą, pereitų lyg ir į kitą lygmenį. Kūrybiniam procesui stengiamės pajungti žiūrovų energiją. Tą procesą toliau kurti kartu. Kviečiamės po vieną, kelis, rodome atviras repeticijas...
Kiek laiko ruošėte spektaklį?
Ilgai. Žiūrint, ką vadinsime spektaklio ruošimu. Baigiamoji repeticijų fazė trunka apie metus. Reikia rasti vidinę aktoriaus temą, kuri sudarytų palankią dirvą personažo atėjimui. Daug kalbamės. Apie viską. Tekstas irgi turi atsirasti per repeticijas, o ne būti atskirai iškaltas. Šiaip A.Camus romanas man į rankas pateko gal 2000 metais ir pradėjo bręsti. M.Duras pjesė – dar anksčiau. Yra ir kitų medžiagų, kurios laukia savo eilės. Mes juk nevyriausybinė organizacija, jokios paramos, jokių prievolių. Dirbam, nes tai teikia mums džiaugsmą.
Ar vaidinant susiduriate su keistomis ir iš pusiausvyros išmušančiomis situacijomis?
Pasitaiko tokių kurioziškų situacijų... Vieną kartą vos suvaidinome iki galo. Jau tik įėjus tam žiūrovui, mes išsigandome. Iš jo sklido tokia agresyvi neigiama energija. Jis vos visko nesugadino. Kai žiūrovai šalia, labai juos jauti, jie labai veikia. Nors sustok ir išprašyk iš kambario.
Laikrodis „Camus“ spektaklyje. Kaip žinote, kada jis turi suskambėti?
Šito aš nežinau. Tai savarankiškas spektaklio veikėjas. Dar daugiau – prisuku jį visada vienodai, bet dar nebuvo spektaklio, kad jis suskambėtų tuo pačiu metu. Visada skirtingai. Ir tai priklauso ne nuo ritmo, nes vienodu ritmu ar laiko trukme spektakliai panašūs. Jis daro, ką nori. Ir tai, matyt, jo teisė – suskambėti tada, kada jis mano, kad tą padaryti yra tikslingiausia.
Daugiau informacijos: www.ramunoatelje.lt
