V.Tomkus – drąsus žmogus. Už tai jį myli visi, kas turėjo progos pažinti artimiau. Jis visam gyvenimui išliks gyvas Tadas Blinda. Šį herojų išgarsino Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus, o 1973 m. sukurtas keturių serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindinį vaidmenį atliko V.Tomkus).
V.Tomkus – labai šiltas ir jautrus žmogus. Niekada neieškodamas draugijos, nejučiom tapdavo draugijos siela ir visų mylimu draugu. V.Tomkus – pirmas teatro menininkas, vos tik atslūgus sovietmečio šleikštuliui, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje ryžosi drąsiai akcijai: nepalankių peripetijų akivaizdoje jis prie teatro paradinio įėjimo „vaksavo“ žiūrovams batus. Tiksli ir sukrečianti akcija! Nuo to laiko nieks nesugalvojo stipresnio veiksmo, nors įvykių visokių būta.
Gimęs Radviliškyje, V.Tomkus 1961 metais baigė Lietuvos konservatoriją, 1961–1962 m. vaidino Šiaulių dramos, 1962–1970 – Kauno dramos teatre, čia sukūrė Cezarį Williamo Shakespeare’o dramoje „Antonijus ir Kleopatra“ (1966), Lenį Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966), Girdvainį Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ inscenizacijoje (1966).
Ilgiausiai – 1971–1992 ir 1999–2014 – V.Tomkus kūrė Lietuvos akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. Šio teatro scenoje gimė ryškiausi aktoriaus personažai, tarp kurių – Falstafas (Williamo Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977), Laurynas (Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Krutickis (Aleksandro Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“, 1984), Jokimas Žaldokas (Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ 1995), Klarensas (Williamo Shakespeare‘o „Ričardas III“, 1999), Levukas (Juliaus Dautarto „Paskendusi vasara“, 2001). 1992 metais drauge su bendraminčiais įkūrė teatrą „Vaidilos ainiai“, kuriame vaidino iki 1999-ųjų, o ryškiausias šiame teatre sukurtas vaidmuo – Domenikas (Eduardo De Filippo „Filomena Morturano“, 1997).
Ne mažiau įspūdinga ir aktoriaus filmografija – kinas leido jam išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V.Tomkus dirbo su režisieriais Raimondu Vabalu (Povilas, „Žingsniai naktį“, 1962; Jurgaitis, „Birželis, vasaros pradžia“, 1969), Vytautu Žalakevičiumi (Apuokas, „Niekas nenorėjo mirti“, 1965), Marijonu Giedriu (Leonas, „Nesėtų rugių žydėjimas“, 1978, estu Veljo Käsperu (Jonas Tichu, „Gladiatorius“, 1969 – čia vaidino su latvių teatro ir kino žvaigžde Vija Artmane), latviu Aloizu Brenču (Voldemaras, „Būti nereikalingam“, 1977; Janis Liepa, „Ralis“, 1978) ir kitais.
Aktoriaus kūryba itin plačiai tapo žinoma televizijos dėka: be Tado Blindos V.Tomkus sukūrė Boleslovo vaidmenį Sauliaus Vosyliaus režisuotuose televizijos serialuose „Giminės“ (1993–1997, 1998–2000), „Atžalos“ (1998), „Giminės po 20 metų“ (2011), „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ (2015–2016).
„Kalbant apie kiną ir teatrą, pastebėjau, kad teatro tekstą išmoksti iki gyvenimo pabaigos. O kine – čia pat išsitrina „magnetofono juosta“. Šiaip ar taip, kiekvienam aktoriui, dirbančiam teatre, labai naudinga pasifilmuot kine. Nes, kol nepasifilmuoji, apie save būni geresnės nuomonės. Veidrodyje nematai, kokia tavo nosis ilga, kokios tavo didelės ausys... Kai kine save pamatai iš visų pusių – nusileidi. Tik, aišku, teatre dar kitą kartą gali save koreguoti, o kine – kito karto nėra. Aš visada buvau už aktorinį teatrą. Buvo ir liko svarbu aktoriaus santykis su autoriumi-tekstu, su jo išraiškos amplitude, su režisieriaus koncepcija. Mėgstu teatrą, kuriame režisūros beveik nėra, kur, kaip sakoma, ʻaktoriai tempiaʼ“ – yra kalbėjęs V.Tomkus.
Jubiliejaus proga šiltais prisiminimais apie bendrą darbą teatre ir kine dalinasi aktoriaus kolegos.
Aktorė Vaiva Mainelytė:
Pirmą kartą Vytautą pamačiau gastroliniame Kauno spektaklyje „Pelės ir žmonės“, – jis mane labai sužavėjo. Neužilgo – filme „Niekas nenorėjo mirti“, o kartu susitikome filme „Tadas Blinda“. Po jo Vytas gavo pravardę „Blinda“, ir nežinau, ar koks kitas vaidmuo jį taip garsino ilgus metus.
Iš pradžių buvo bandymai. Kaip tik „Tado Blindos“ filmavimo metu aš laukiausi Dovilės. Kai paskambino ir pasiūlė vadinti Mortelę, paskaičiavau, kad dar spėsiu pagimdyti, tuo labiau, kad filmas kelių serijų. Taip ir buvo. Pamenu ir tokį epizodą, kai pastatė mane ant kaladės, ir aš tapau daug aukštesnė už arklį... Šiame epizode mes pirmą kartą susitikome su Vytautu. Bet tikrai didelė scena, kurioje vaidinome kartu, buvo vestuvių scena, kurioje dalyvavo ir kultūristai, kur Juozas Lingys statė šokius. Filmuojamės, ir staiga per megafoną pasigirsta: „Stop, stop, stop, reikia Vaivą vežt maitint!“ Staiga įbėga Tomkus, lyg supykęs, ir sako: „Pamanyk, vos ne pirmas filmas ir jau tokia primadona...“ Tai kažkas priminė, kad taip yra dėlto, nes dukrą maitinu. Vytautas atsitraukė per kelis žingsnius ir nusistebėjo: „Dukrą“? Čia pat paklausė, kuo ji vardu ir nudžiugo, kai pasakiau, kad Dovilė, nes jo dukra taip pat Dovilė. Vėliau išaiškėjo, kad per tą filmą gimė keturi ar penki „blindukai“.
Kai vėliau kartu filmavomės Rygoje, buvo daug drąsiau, ramiau šalia Vyto, ir pačiose kelionėse... Dažniausiai traukiniu važiuodavome. Visokių prisiminimų iš anų laikų...
Vytautas turi Dievo duotą talentą: jis labai organiškas, tikras, ekrane niekada nemeluos. O kinui tai labai reikalinga, už tai jį ir kviesdavo.
Jis vaidino visuose Vancevičiaus spektakliuose. Jeigu ir nepagrindinius, bet vis tiek ryškius vaidmenis. O seriale „Giminės“ jo Boleslovo vaidmuo tiesiog puikiai sukurtas. Tikrai jis Dievo pateptas, – tai pagrindinis dalykas, kurio niekas niekada neatims. Bet, aišku, gaila, kad šitiek metų neturėjo sau tolygaus darbo, neturėjo „savo“ režisieriaus, – tai čia turbūt yra mūsų kartos problema. Nei Regimantas Adomaitis neturėjo, nei aš... Tik vienas kitas, o Vytautas – visai...
Su Vytu buvau suporuota net keliuose filmuose, būdavo vakarų, aptarimų, įvairių priėmimų, kuriuose dalyvaudavo ir jo žmona Lilė (Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė – D.Š.). Pamenu, viename iš jų mes stovime abipus Vyto, o Lilė ir sako: „Vytai, o mūsų Vaiva – gražesnė“. Vytauto ir Lilės šeima – viena iš tų, kuri neišsilakstė, kartu išgyveno virš penkiasdešimt metų. Tai – ir Vytauto nuopelnas.
Mes visą gyvenimą puikiai sutariam, bendraujam, aš net į jų sodybą Šuminuose buvau nuvažiavusi. Lilė – nuostabi: prisiruošusi, prikepusi Vytauto prigaudytų žuvų... Pamenu jo šešiasdešimtmetį: ilgai galvojau, ką jam padovanojus. O jau buvo prinokusių šermukšnių. Pakelėj prisiskyniau jų šakų, nupyniau vainiką, užsidėjau ant galvos ir susakiau jam tokį tekstą: „Vytuk, ką mergaitė brangiausio gali padovanoti savo mylimajam? – Tiktai savo vainikėlį.“ Ir uždėjau jam ant galvos. Su juo Vytas prabuvo visą vakarą.
Aktorė Janina Matekonytė:
Tikrai Vytautas vis dar Tadas Blinda. Toks jis ir liks mūsų ir mūsų vaikų (tikiuosi, ir anūkų) atmintyje. Nepakartojamas, nepalaužiamas, nepaperkamas, tikras kaip duona kasdieninė, tvirtas kaip lietuviškas ąžuolas, saviironiškas, tiesus ir teisingas, darbštus ir be galo talentingas.
Bent jau tokį Vytautą man teko laimė sutikti „Tado Blindos“ filmavimo aikštelėje, kur aš, dar būdama studentė, virpėjau iš baimės: atrodė, nieko nemoku ir nieko nesuprantu apie tą kino „specifiką“. Virpėdama žiūrėdavau į Vytautą ir negalėdavau atitraukti akių nuo to galingo, šmaikštaus, neieškančio žodžio kišenėj, talentingo ir geraširdžio žmogaus, kuris po režisieriaus ištarto magiško žodžio „kamera!“ akimirksniu įsikūnydavo į gaivališką, ugningą, negailestingą arba sukrečiančiai netekties skausmą išgyvenantį Tadą Blindą.
Žinoma, buvo ir atkaklių, ne visada sėkmingų Blindos vyrų jojimo pamokų (man, kaimo vaikui, labai juokingų), buvo ir kritimų nuo arklio, ir komandos šėlionių po filmavimo pamainų Pakruojo viešbučio restorane. Ir dar daugybė nuotykių... Visa tai jau buvo. Ir pakankamai seniai...
Mielas Vytautai, visada su nostalgija ir meile menu tas „parduotas vasaras“. Su meile ir pagarba Tavo talentui sekiau Tavo puikius darbus teatre ir kine. Su meile ir pagarba vertinu visą Tavo ilgą ir kūrybingą kelią. Šiandien Tave sveikinu, apkabinu, linkiu sveikatos, ištvermės ir ilgiausių metų. Būk ir toliau Tadas Blinda! – Panelė Kristina
Aktorius Regimantas Adomaitis:
Su Vytautu Tomkumi susijusi didelė mano kūrybinio gyvenimo dalis – ir teatre, ir kine. Prisimenant pradžią, – mes beveik kartu mokėmės. Nors ir skirtinguose kursuose, tačiau greta vienas kito. Jo pagrindinė dėstytoja buvo Aurelija Ragauskaitė, o mano – Irena Vaišytė. 1963-aisiais Henrikas Vancevičius mane iš Kapsuko (dabar – Marijampolės) dramos teatro pakvietė į Kauno dramos teatrą, į jį taip pat šio režisieriaus kvietimu neseniai, 1962-aisiais, iš Šiaulių jau buvo pervažiavęs Vytautas Tomkus. Po kelių metų Vancevičius mus abu perviliojo į Vilnių.
Geriausiai atminty išliko Johno Steinbecko „Pelės ir žmonės“. Jis sukūrė Lenio personažą, kuris buvo šiek tiek ne pilno proto, bet labai geras, toks didelis, mylintis triušius. Šis spektaklis išsiskyrė iš tuometinio „realistinio teatro“ repertuaro. Aš vaidinau Džordžą. Savo vaidmenyse su Vytautu mes pasirodėme visai neblogai. Lenis su Džordžu buvo draugai, kartu keliaujantys per Ameriką ir ten uždarbiaujantys. Tačiau viskas baigiasi tragiškai. Šeimininko dukra – labai graži mergina, Lenis ją pradeda švelniai glostyti, nes tai, kas jam gražu, reikalauja jo rankos prisilietimo. Ir taip beglostydamas ją pasmaugia. Lenis ir Džordžas priversti bėgti iš rančos. Tačiau jie susekami ir gaudomi su šunimis, fermeriai – su šautuvais, su ginklais, – visi vejasi juos, kad būtų įvykdyta egzekucija. Jie bėga bėga ir galų gale neturi kur bėgti, užlipa ant tokios kalvos, mano personažas, matydamas, kad išeities nėra, nušauna savo draugą. Štai tokia pjesė, smarkiai išsiskirianti iš to teatro, kuris buvo anksčiau.
Kiekvienas aktorius yra individualybė, kiekvienas yra savotiškas, kiekvienas – įdomus, ir Tomkus, be abejo buvo ir išliko labai ryški personalija mūsų teatre ir kine.
Vienas iš paskutinių mūsų kartu suvaidintų spektaklių – „Susitikimas“. Jam teko nedidelis Hendelio tarno vaidmuo. Pamenu linksmą nutikimą, kai Tomkus pavėlavo pasirodyti scenoje. O ten viskas buvo labai tampriai surišta. Panašiai kaip megztinyje, kurio išardžius vieną akį, visas megztinis suyra. Taip ir šiame spektaklyje: mes kartu su Donatu Banioniu, kuris vaidino Bachą, nežinojome, ką daryti, kol Banionis greit išbėgo iš scenos jo ieškoti ir sėkmingai surado.
Aktorius Vytautas Rumšas:
2020 metų vasara – karšta ir lietuviškai apyšaltė. Liepos mėnuo. Sužinau, kad šį mėnesį, 29 dieną, šeštadienį, Vytautui Romualdui Tomkui sueina 80 metų. Ar tikrai? Taip, tikrai. Jis gimęs 1940 metų liepos 29 dieną. Ir staiga, žiūrėdamas į jūros horizontą, melsvam dangaus fone pamatau didžiulį baltą laivą. Ne žvejybinį tralerį, ne keleivinį keltą, ne kruizinį gražuolį (tiesa, dabar jie neplaukia dėl suprantamų priežasčių), bet didelį kovinį baltą laivą, o ant borto mėlynomis didelėmis raidėmis parašyta: VYTAUTAS TOMKUS. Raidžių spalva kaip Vytauto akių spalva; kovinis – kaip ir Vytautas Romualdas Tomkus, visada kovojantis; didelis – nes Vytautas ūgiu yra aukštas žmogus; baltas – nes Vytautas Tomkus yra nuoširdus žmogus, visada stovintis tiesos pusėje, nesislapstantis ir nieko nebijantis. Sakot, mano fantazijos? O kodėl gi ne? Šešiasdešimt metų atidavęs save teatrui, kinui ir... Lietuvai!
Taigi, siūlau tokį kovinio laivo pavadinimą kada nors atgimusiam mūsų jūrinės valstybės laivynui. Kodėl? O todėl, kad jis įkūnijo svieto lygintoją žemaitį Tadą Blindą, nesuvaidino, o krauju išgyveno (palaukit, o gal tai buvo vieni iš pirmųjų atkurtos Lietuvos nepriklausomybės daigų? Juk lašas po lašo ir jūrą sudaro). Todėl, kad teatre jis suvaidino Justino Marcinkevičiaus Lauryną „Katedroje“, kurią 1971 pastatė Henrikas Vancevičius. Todėl, kad Raimundo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) Vytautas sukūrė Stasio Jurgaičio paveikslą, kuris įtikinamai įrodė, kad atėjo naujas, bekompromisinis herojus. Todėl, kad jis suvaidino apie šimtą personažų teatre ir kine.
Galų gale ne veltui, brangus Vytautai, tau 2004 suteiktas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius. Taigi kāp žematē sāka: būk svēks ir laimings!
Vytautai, esi pasakęs: „Viskas turi pradžią ir pabaigą, skaudu, bet logiška“. O gal, Vytautai, gali būti ir kitaip: pabaigos nėra, yra tik tąsa...
Aktorius Ramutis Rimeikis:
Kai pradėjau dirbti teatre, man Vytautas Tomkus atrodė ne tik įspūdingas savo išvaizda, bet ir plačiu diapazonu. Jis buvo vienas pagrindinių aktorių. Vytautas niekada nebuvo „pasikėlęs“, mėgo bendrauti su jaunimu. Man patiko jo žmogiškos savybės, jis buvo tolerantiškas, bet turintis tvirtą nuomonę, jautrus neteisybei, ir kas svarbiausia, niekada nebuvo piktas.
Nors režisieriai daugiau jį „naudojo“ remdamiesi jo išoriniais daviniais, bet gilesnės jo savybės nebuvo įvertintos. Privaidinta daug niekšų, svieto lygintojų, bet tai, kas artima jo sielai, gal taip ir liko už „borto“.
Jis buvo išradingas aktorius. Atkūrus nepriklausomybę jis nepritarė jokioms teatre vykdomoms reformoms, ir tuo metu jis sugalvojo akciją – žiūrovų batų valymą prieš įeinant į teatrą. Tai buvo pirma vieša teatro akcija!
Gaila, kad Vytautas neperlipo to „slenksčio“ ir užsisklendė savo mintyse ir jausmuose. Bet Vytautas turi būti laimingas, nes turėjo ir turi tūkstančius gerbėjų, – ir tada, ir dabar. Duokdie sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir kuo daugiau optimizmo!
