Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksta režisieriaus G.Varno statomo spektaklio pagal Joshua Sobolio 1983 metais parašytą pjesę „Getas“ repeticijos. G.Ivanauskas jame vaidina lėlininką. Kaip sako pats aktorius, vaidmuo yra išskirtinis.
„Spektaklis yra ne pagal vieną pjesę, bet pagal kelių variantų šios pjesės samplaiką. Esu įmestas į verdantį katilą, kadangi grupė surinktų aktorių jau repetavo: vyko skaitymai, diskusijos, jie nuo pavasario vaikščiojo po muziejus ir rinko medžiagą. Aš prisijungiau tik rugpjūčio pradžioje.
Vaidmuo yra nemažas, vienas iš svarbesnių šiame spektaklyje. Tam tikra prasme – tai man nebandyta ir nauja, nes vaidinu už du. Mano personažas yra lėlininkas, kuris valdo lėlę. Personažas kalbasi su lėle, kuri yra pamauta ant rankos. Iš tikrųjų jis kalbasi su savimi arba per lėlę diskutuoja su kolegomis. Tai yra labai sunku.
Man tenka domėtis pilvakalbystės menu – kai žmonės, kurie valdo lėlę ir kalba už ją, bet nesimato, kaip jie žiopčioja. Labai sudėtinga susikoordinuoti. Nepaisant to, kad aš esu ir aktorius, ir šokėjas, tad su koordinacija neturiu problemų.
Kai juda tavo lėlė – tu turi nejudėti, o kai kalba tavo personažas – turi nejudėti lėlė.Tačiau tai sukoncentruoti ir suvaldyti kol kas man didžiausias uždavinys“, – sakė G.Ivanauskas.
G.Ivanauskas sako, kad jam buvo įdomu iš naujo prisiminti ir istoriją. „Getas“ pasakoja apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotame Vilniuje buvo įkurtas unikalus Rytų Europos geto teatras, tapęs meno, kultūros ir dvasinio pasipriešinimo centru Vilniaus gete.
Profesionalus teatras žydų gete pradėjo veikti 1942 metų sausio 18 dieną, veikė daugiau nei metus – iki 1943 metų spalio 20–osios.
Per šį laikotarpį dvidešimties tūkstančių Vilniaus geto bendruomenė į geto teatro spektaklius ir kitus pasirodymus nupirko apie 70 tūkst. bilietų. Teatro renginius žiūrėjo net žydų naikinimui vadovavę naciai ir jiems talkinę lietuviai kolaborantai.
Geto teatras – kūryba mirties akivaizdoje, dvasinės rezistencijos apraiška, žydų dvasinės stiprybės šaltinis ir vienintelė galimybė jaustis žmogumi. Tai drama, pasakojanti apie bendruomenės kovą už fizinį ir dvasinį išlikimą, net ir žinant, kad priešas šimtą kartų stipresnis.
Tačiau J.Sobolio pjesė tik pagrindinė spektaklio literatūrinė ašis. Spektaklyje pjesės tekstas papildomas kitais intarpais – autentiškais Lietuvos istorijos epizodais, archyvine medžiaga bei liudininkų pasakojimais.
„Ta tema bus aktuali visą laiką. Svarbu apie tai kalbėti, nes tai – ypatingo skaudumo praeitis. Džiaugiuosi, kad režisierius šią temą prikelia, kad supurtys žmones. Vienaip ar kitaip, karas yra šalia ir kartais tai gali būti vienos dienos klausimas, kada, kad ir kita forma, jis gali pasikartoti“, – kalbėjo G.Ivanauskas.
Spektaklyje vaidina ir teatro scenoje susitinka kelios dešimtys skirtingoms kartoms atstovaujančių aktorių. Pats G.Ivanauskas džiaugiasi savo sugrįžimu į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną.
„Kaune vaidinau apie dešimt metų, ir nuo to laiko jau praėjo taip pat maždaug dešimtmetis. Kaune buvo mano pakilimas su pagrindiniais vaidmenimis, su dideliais spektakliais, su reikšmingais ir svarbiais darbais mano – kaip aktoriaus – kelyje“, – kalbėjo G.Ivanauskas, pačius geriausius prisiminimus išsaugojęs ne tik apie Kauną, tačiau ir apie šio miesto publiką.
„Premjeros ir laukiu, ir bijau. Aš ne tik prieš premjerą, bet ir prieš kiekvieną spektaklį bijau. Jei sezono metu būna intensyvesnis mėnuo, kai vyksta, pavyzdžiui, 20 spektaklių, tai reiškia, kad aš dvidešimt dienų per mėnesį savo noru einu į stresą“, – juokėsi menininkas.
Režisierių G.Varną aktorius G.Ivanauskas vadina vienu iš savo mėgiamiausių režisierių.
Kol kas G.Ivanauskas daugiausia laiko praleidžia Kaune, tačiau jau netrukus prasidės teatro sezonas, kai laukia gastrolės su Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliu „Lokis“, tarptautinis projektas Rygoje, kiti darbai.
„Man didžiausias džiaugsmas nespėti ir viską suspėti. Aš negaliu pakęsti, jei tektų gulėti namuose ir nebūtų veiklos. Tam tikra prasme tai tave bukintų kaip aktorių. Visada turi palaikyti savo formą.
Norėdamas atiduoti aš turiu ieškoti ir rasti, iš kur gauti, o daug gaudamas aš taip pat turiu mokėti, kaip atiduoti“, – kalbėjo G.Ivanauskas.
