Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Aktorius Mantas Vaitiekūnas: „Apie pripažinimą niekada negalvojau ir nesusimąsčiau. Ne dėl to esu aktorius“

Aktoriaus Manto Vaitiekūno plačiai pristatyti nereikia: jis pažįstamas kone kiekvienam lietuviško teatro bei kino mylėtojui. Vieną vakarą jis jautrios dramos herojus, kitą – komedijos žanro personažas ir nors aktoriui visi teatro žanrai vienodai brangūs, regis, komedija ir nuo jos neatsiejamas humoras tiesiog įaugę į jo kraują.
Mantas Vaitiekūnas
Mantas Vaitiekūnas / Asmeninio archyvo nuotr.

Neilgai trukus M.Vaitiekūnas Kupiškio, Varėnos ir Biržų miestuose pasirodys su vienu naujausių savo vaidmenų komedijoje „Du vyrai geriau“. Apie dvejones, lydėjusias į aktorystės kelią, komedijos žanro ir naujausio spektaklio išskirtinumą bei tai, kodėl Kupiškis aktoriaus gyvenime užima ypatingą vietą – interviu su Mantu Vaitiekūnu.

– Pirmasis klausimas, Mantai, tradicinis ir, atleiskite, galbūt kiek pabodęs, tačiau smalsu. Ar visada troškote būti aktoriumi, artistu? Kaip pasukote aktorystės keliu?

– Savo gimtajame miestelyje Kupiškyje, dar būdamas vaikas, porą metų palankiau dramos būrelį. Jau tada ši veikla man labai patiko. Pamenu, jog anuomet pastatėme spektaklį pagal Moriso Meterlinko pjesę „Žydroji paukštė“, kuriame aš suvaidinau šunį ir man pavyko atskleisti šį vaidmenį (juokiasi).

Man patiko būti su kitais vaidinančiais įvairaus amžiaus vaikais, mėgau ir keliones, mėgėjiškų teatrų festivalius. Kadangi įsitraukimas į vaidybą vyko penktoje klasėse, labai nukentėjo mano mokslai, ypač tikslieji ir aš jau neprisivijau savo klasiokų, tad tapau humanitaru (juokiasi). Taip pat nemažai reiškiausi kitoje užklasinėje veikloje: skaitovų konkursuose, mokyklos renginiuose. Tiesa, aš taip pat labai mėgau sportuoti, buvau sportiškas ir galvojau, ką pasirinkti: kūno kultūros, ar aktorystės studijas. Dabar jau aišku, kas laimėjo. Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Rimo Tumino vadovaujamą kursą ir aktorystės paslapčių mokausi iki šiol.

– Ar nesulaukėte artimųjų prieštaravimų? Aktoriaus profesija – nėra pati stabiliausia...

– Artimiesiems vis užsimindavau, jog noriu būti aktorius. Tėtis į tai nežiūrėjo labai rimtai, tikriausiai nenorėjo, kad versčiausi šiuo amatu. Galbūt norėjo, kad būčiau kokiu ūkininku (juokiasi), tačiau nejaučiau jokio spaudimo. Mama matė, kad esu kiek „nurautas“ vaikas, jog man svarbu save išreikšti, tad visada mane palaikė. Spaudimo iš tėvų tikrai nejutau. Jie nesikišo į mano mokslus ir leido laisvai rinktis savo kelią.

– Viename interviu minėjote, kad esate paprastas vaikinas iš provincijos... Ar šiam vaikinui atvykus į didmiestį nebuvo sunku įsitvirtinti teatro scenoje? Ar jautėte barjerų, kuriuos teko perlipti? Galbūt tai kuklumas, nedrąsa, naudingų pažinčių stygius...

– Nemanau, kad buvo sudėtingiau ko nors siekti, tiesiog iš mažo miestelio atvykus į didmiestį tenka pereiti tam tikrą adaptacinį periodą. Iš pradžių atrodo, kad esi vienas toks ypatingas, o paskui pasirodo, kad į studijas susirenka visi ypatingi: kažkur vaidinę, kažką veikę ir ne kaime, o dideliame mieste.

Tuomet rankos šiek tiek nusvyra, tačiau vis tiek reikia integruotis į kolektyvą, kursą. Žinoma, buvo momentų, kai norėjosi viską mesti ir išvažiuoti, tačiau supratau, kad prie manęs dauguma neprisitaikys. Tai aš turėjau rasti kelią į daugumos širdis. Karjerą sudaro daug sudedamųjų dalių: sėkmė, talentas, laimė... Žinoma, pažintys padeda, bet aš laikausi nuomonės, kad, jei kažką turi, dirbi, tavo valanda vis tiek turi išaušti.

– Esate puikiai žinomas dėl dešimčių išraiškingų vaidmenų tiek teatre, tiek lietuviškame kine. Vieną vakarą Jūs komedijos žanro personažas, kitą – jautrios dramos herojus. Kuris iš įvairiuose spektakliuose atliktų vaidmenų Jums labiausiai įstrigo atmintyje, galbūt dėl savo sudėtingumo ar emocinio paveikumo? Ar turite mėgstamą vaidmenį teatre?

– Atvirai pasakius, nesijaučiu nei pripažintas, nei sukūręs kažką nepaprasto. Iki galo nebuvau patenkintas nė vienu savo įkūnytu personažu. Greičiausiai labiausiai džiaugiuosi dėl Oskaro vaidmens spektaklyje „Madagaskaras“. Šią dieną man tai mieliausias vaidmuo. Esu įkūnijęs ir draminių, ir komedijinių vaidmenų, smagu, jog nesu priskirtas prie vieno amplua, galiu įkūnyti skirtingus personažus. Kartais būna komiškų situacijų, kai, atlikus vaidmenį, po spektaklio prie manęs prieina koks nors žmogus ir pradeda kalbėti, girti mano paties įkūnytą herojų taip, jog aiškiai matyti, kad jis nesuprato, kad jį vaidinau aš (juokiasi). Būna ir tokių kurioziškų situacijų.

– Pastaruoju metu Jūs vis dažniau įkūnijate gana humoristiškus personažus įvairiose lietuviško kino juostose. Televizija, kinas – tai šansas būti pastebėtam?

– Prie kino virtuvės kol kas esu prisilietęs gana mažai, todėl įdomu dalyvauti kino filmo kūrimo procese. Apie pripažinimą niekada negalvojau ir nesusimąsčiau. Ne dėl to esu aktorius. Filmuose dažnai atlieku komiškus vaidmenis, per kuriuos savęs labai neišreikši, tačiau pakvailioti su gera kompanija galima. Nelygu koks vaidmuo ir koks žanras. Rimtų vaidmenų kine kol kas neatlikau, visi jie daugiau komiški: kunigas ar dar kas nors.

– Atrodo, kad humoras tiesiog įaugęs į Jūsų kraują. Iš bet kokios situacijos sukuriate nuotaikingą etiudą. Pastaruoju metu neretai esate regimas komiškų personažų amplua. Ar galima sakyti, kad komedija Jums artimesnė nei dramatiški vaidmenys?

– Manau, jog kiekybiškai vienodai atlieku tiek pat dramatiškų, tiek pat komiškų vaidmenų. Galbūt komiški vaidmenys labiau matomi, žiūrimi. Negaliu sakyti, kad man komedijos žanras artimesnis nei tragedija. Galbūt man labiau pavyksta atskleisti komedijų vaidmenis, todėl žmonės mane tapatina su šiuo žanru, tačiau man pačiam patinka įkūnyti įvairių tipų personažus, kaskart būti kitokiu.

Vytautės Ribokaitės nuotr./Komedija „Du vyrai geriau“
Vytautės Ribokaitės nuotr./Komedija „Du vyrai geriau“

– O kuo Jums ypatingas komedijos žanras?

– Komedijoje kūrybinis procesas nuo pjesių skaitymo iki paties pasirodymo scenoje žiūrovui vyksta linksmai. Daug juokų, siūlymų, bandymų, ieškojimų ir jie visi susiję su geromis emocijomis. Neišgyvenama didelių kūrybinių kančių, o vaidinant vėlgi patiriamos geros emocijos. Scenoje nekeli dramų, neišgyveni tragedijų, o iš žiūrovų taip pat gauni teigiamą, linksmą atsaką. Viskas paremta pozityvu.

– Komedija „Du vyrai“ geriau jau balandžio 25 d. debiutuos Kupiškyje, pats esate kilęs iš Kupiškio. Ką Jums reiškia Kupiškis ir jo žmonės? Ar galimas sakyti, kad šis miestas užima išskirtinę vietą?

– Neseniai Kupiškyje, teatrų festivalyje, pasirodžiau „Domino“ teatro spektaklyje „Primadonos“. Publika mane priėmė puikiai, susirinko beveik pilna salė žiūrovų. Tą akimirką man šiek tiek išaugo sparnai (juokiasi). Galbūt iki šio pasirodymo Kupiškyje aš nebuvau labai žinomas, nes žmonės dažniau žiūri filmus, televizijos laidas, o ne spektaklius.

Kadangi aš televizijoje seniai neegzistuoju, galbūt kai kurie pirmą kartą sužinojo, kad aš kupiškėnas. Žinoma, buvo ir draugų, artimųjų, kurie atvyko pažiūrėti, kaip vaidina jų pažįstamas. Manau, kad užsirekomendavau visai neblogai (juokiasi). Sentimentų Kupiškiui, žinoma, yra. Kažkada Kupiškis buvo mano didžioji scena, todėl šis miestas, greičiausiai, man visada išliks brangus.

– Neretai sakoma, kad vaidinti saviems yra kur kas sunkiau nei svetimiems. Ar tikrai žengti į gimto miesto sceną neramiau?

– Galbūt toks posakis ir yra tiesa, tačiau sau jo netaikyčiau. Apskritai, kai spektaklį, kurį vaidinu, mato pažįstami, tėvai ar draugai, mane ištinka atvirkštinė reakcija: tuomet man norisi vaidinti blogai (juokiasi). Jie apskritai spektaklį mato kitomis akimis. Pasirodymo metu jie pastebi, kad aš sublogęs ar panašiai. Tuomet tegaliu paklausti, kur mama spektaklio metu žiūri: kaip aš vaidinu, ar svarsto, kaip atrodau ir kiek valgau (šypsosi). Kai tėvai manęs būna nematę tris mėnesius, jiems net mažiau rūpi, ar aš vaidinu geriau, ar blogiau, svarbiausia, ar aš savimi rūpinuosi. Tai nereiškia, kad aš blogai vaidinu ar ruošiuosi tai daryti. Kupiškyje tikrai vaidinsiu taip, kaip galiu geriausiai. Taip elgiuosi visada.

– Per visą aktorystės kelią sukaupėte nemenką patirtį: įkūnijote ne vieną skirtingą vaidmenį įvairiuose spektakliuose, kino filmuose, pasirodėte televizijos projektuose. Kuo gi Jūsų akimis, galbūt lyginant su ankstesniais kūrybiniais darbais, ypatinga nepavydėtinų situacijų komedija „Du vyrai geriau“?

– Visų pirma man labai patinka scenarijus: nestandartinė situacija, keistas moters pasiūlymas vyrui gyventi trise. Jis kiek beprotiškas, tačiau, manau, ne vienam kirbantis galvoje (juokiasi). Esu girdėjęs, kad kartais žmonės taip ir gyvena. Visų pirma man labai patiko, kaip šią pjesę nupasakojo Balys („Du vyrai geriau“ režisierius Balys Latėnas – aut. pastaba). Perskaičius pjesę pasidarė dar įdomiau. Balį Latėną pažįstu labai seniai, tai mano grupiokas ir bendražygis. Visada jaučiau jo potraukį režisūrai, bet dirbti kartu nepasitaikydavo. Man Balys pasirodė labai paaugęs visomis prasmėmis: tiek aktorine, tiek režisūrine. Režisūriniame darbe Balį pamačiau kitomis akimis ir man tikrai patinka tai, ką jis daro, neabejoju, kad tai ne paskutinis darbas, o „Du vyrai geriau“ – tikrai puikus spektaklis.

– Kokią pagrindinę žinutę siunčia ši komedija? Kokiam žiūrovui ji skirta?

– Komedijos žinutė iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet tuo pačiu ir labai sudėtinga. Ja sakoma, kad nereikia bijoti laužyti rutinos, nereikia užsikasti buityje. Kai viskas įsisuka į rutiną, dingsta aistra, reikia iššūkių, sudrebinti save, iš naujo sudominti save ir savo partnerį. Rutina paskandina ne vieną šeimą, o kažkokie sprendimai gali išsaugoti santykius, tereikia pabusti iš savo buities ir ramybės. Manau, kad ši komedija bus aktuali, įdomi tiek 20-mečiui, tiek 60-mečiui. Žiūrovų spektras labai platus. Ir paaugliui bus naudinga pamatyti, kad gyvenime būna labai keistų situacijų, o jų sprendimo būdų taip pat yra įvairiausių.

– Kaip keliais sakiniais apibūdintumėte savo įkūnijamą personažą? Ar jo išreiškiamos pažiūros, elgesys bent tam tikra dalimi artimi Jums kaip asmenybei? O galbūt įkūnysite visišką savo priešingybę?

– Mano įkūnijamas personažas – Alfredas, geras šeimos vyras, valstybės tarnautojas, pareigingas, mylintis tėvas, bet rutinos auka, kuriam ta rutina yra patogi, nes atrodo, kad gyvenime daugiau nieko įdomaus nebegali įvykti. Alfredas tikrai yra mano priešingybė. Mano personažas labai stabilus, užtikrintas buityje, savo veiksmuose, tuo tarpu aš visai kitoks.

– Ką norėtumėte pasakyti ar palinkėti tiems, kurie ateis, žada ar vis dar dvejoja ar atvykti į balandžio 25-osios pasirodymą?

– Pasikartosiu. Tikrai verta ateiti dėl puikios pjesės, gerų aktorių, puikaus režisieriaus. Pusantros valandos spektaklis parodys kitokį požiūrį, kitokius sprendimus tam tikrose gyvenimo situacijose. Vienareikšmiškai tai bus gerai praleistas laikas ir tikrai įdomus, įvairus spektaklis. Linkiu ateiti, pasijuokti ir šauniai praleisti laiką.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos