– Vilniaus mažajame teatre esi vienas daugiausiai vaidinančių aktorių, o šis sezonas buvo dosnus ir naujais vaidmenimis spektakliuose „Fantazijus“ bei „Dviese sūpuoklėse“. Ar galima sakyti, kad Džeris („Dviese sūpuoklėse“) – išlauktas pagrindinis vaidmuo? Ar esi patenkintas jo išpildymu?
– Pasąmoningai aktorius visuomet laukia didelio vaidmens. Taip, šis vaidmuo išlauktas, nors, atrodo, nieko nelaukiau. Tie, kurie manęs nebuvo matę vaidinant kituose spektakliuose, po šio vaidmens net neįsivaizduoja, kad scenoje galiu būti komiškas, lengvas, chuliganiškas. Nes čia aš kitoks. Aš žinojau, kad galiu toks būti.
Šiuo vaidmeniu aš save nugalėjau, suradau kažkokią sceninę ramybę, supratau, kad nebūtina plėšytis, kad tave išgirstų. Aktoriams kartais nutinka, kad scenoje draskaisi, plėšaisi, o po kiekvieno veiksmo salėje žiūrovų mažėja, jie net nemato tavo kančių ir agonijų. Tai štai šiame spektaklyje atradau tą ramybę. Tą ramaus Manto buvimą: nesiblaškančio, nelakstančio, nemirštančio (bet čia turbūt ir paties personažo bruožas?). Norisi pačios minties, žodžio galios.
– Mantai, ką išgyvenai po „Dviese sūpuoklėse“ premjeros?
– Lengvumo jausmą ir iš karto – ilgesio jausmą. Repeticijų ilgesio jausmą. Tuštumą. Meilės jausmą: meilės režisieriui, nes nežinau, kada jį vėl pamatysiu, ar mus suves kūrybiniai keliai.
– Pasak žinomo muzikologo Viktoro Gerulaičio, premjerų privaloma atributika yra kritikai, širdies tabletės, šampanas, bučiniai, aplodismentai, lygiai kaip ir švilpimas, pavydo grimasos, viduriavimas, sloga, prasidėjusi premjeros dieną... Kuriuos iš išvardintų dalykų patyrei Tu?
– Šmaikščiai sudėliojo. Kritikai gal ir yra privalomas atributas, bet geriau jie ateitų ne premjeros dieną, o vėliau, kai spektaklis truputį įsivažiavęs, aktoriai labiau susižaidę. Pavydas? Kai nepavydi, kai mažiau galvoji apie kito sėkmę, tada sulauki savo vaidmenų. Bučiniai? Jų buvo ir scenoje, ir po to. Aplodismentų buvo. Viduriavimas buvo. Švilpimo nebuvo. Mes kuklūs žmonės, teatre išsišokimų nebūna...
– Ar yra žmonių, kurių nuomonė ir įvertinimas Tau labiausiai rūpi?
– Man svarbus vertinimas paprasto žiūrovo (vienas prisipažino, kad „Dviese sūpuoklėse“ buvo pora momentų, kur jis norėjo išeit į sceną ir trenkt man į veidą, nes „vyrai taip nekalba“.) Man svarbus draugės vertinimas. Man svarbus kolegų vertinimas. Po „Dviese sūpuoklėse“ premjeros prie manęs priėjo kolega ir draugiškai pasakė: „Va čia – teatras. Štai tokį teatrą aš myliu, tokį suprantu.“
– Po kiekvieno įveikto etapo, po kiekvienos įveiktos viršukalnės, premjeros, natūraliai kyla klausimas: „O kas toliau?“ Ko dabar tikiesi ir lauki iš gyvenimo, iš režisierių, iš savęs?
– Aš labiausiai laukiu produktyvaus darbo. Gali būti ir mažas vaidmuo, bet kad jis būtų prasmingas. Su geru režisieriumi. Taigi laukiu prasmingo darbo. Man jo jau dabar trūksta. Gal dar nepraėjo inkubacinis periodas po premjeros?
– Spektaklis „Dviese sūpuoklėse“ – apie vienatvę, meilę, apgavystę, nusivylimą. Bet vis dėlto labiausiai apie vienatvę. Režisierius žiūrovui net padovanojo galimybę pačiam sugalvoti spektaklio pabaigą, leido pasirinkti, kuriuo keliu pasisuka šios dvi spektaklio vienatvės, tiesa?
– Aš nežinau, kaip baigėsi spektaklis. Pjesėje parašyta, kad mano herojus pasakęs tai, ko ji visą laiką laukė, išeina. O spektaklio režisierius sugalvojo kitaip, žiūrovui palikdamas galimybę nuspėti šios istorijos baigtį.
– „Dviese sūpuoklėse“ įdomus giliais dviejų žmonių portretais, žmogaus pajautimu ir supratimu, kad už bet kokių drąsių ieškojimų dažniausiai slypi noras būti kažkam reikalingu. Kiek Tau pažįstamas vienatvės jausmas?
– Sunku įsivaizduoti menininką, kad jis būtų komforto zonoje būdamas vienas. Aktoriaus profesija – tai egoistų profesija. Jeigu tavęs nemato, tavęs nėra. Aktoriumi jautiesi jausdamas žvilgsnį, įvertinimą, dėmesį. Kad ir kas tai neigtų, mes visi ištroškę dėmesio. Jo reikia. Mes visi turime ambicijų sukurti savo hamletus...
