Tiesos vertikalės pamatas – prasmė
Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje susirinkę ne tik gerbėjai, bet ir studentai, atėję palaikyti savojo dėstytojo. Knygos „Tiesos vertikalė“ autorė E.Baužaitė pristatyme nedalyvavo, tačiau perdavė pasisveikinimo laišką.
Jame autorė atviravo, kad V.Anužis – unikalus žmogus, o ši knyga – vertingiausias jos darbas: „Jau treti metai, kaip išleista knyga apie Vytautą Anužį „Tiesos vertikalė“, tačiau ji nuo manęs nenutolsta. Vytauto Anužio įkūnytas Karalius Lyras kasdien tapačiai į mane žvelgia iš knygos viršelio. Kaip supratau, vos ėmusi rašyti šios asmenybės kūrybinę biografiją, taip ir šiandien sakau – ši knyga yra verčiausias esminis mano darbas. Didi laimė, Viešpaties dovana susitikti tokį žmogų, kaip Vytautas Anužis.“
Teatrologės Daivos Šabasevičienės perskaitytame laiške E.Baužaitė atskleidė ir knygos pavadinimo reikšmę: „Blogį galime nugalėti žmogiškumo prasme, kuri yra pamatas tiesos vertikalei. Prasmė ir yra tiesos vertikalė, prasmė išlaiko žmogų vertikalėje, o vertikalė jį išlaiko prasmėje. Būtent tai savimi liudija aktorius V.Anužis.“
Gyvenimas už užsklandos
Aktoriaus talento užuomazgas galima rasti dar vaikystėje. Pirmasis artimas supažindinimas su teatru V.Anužio gyvenime lėmė įsiplieskusią meilę teatrui ir aktoriams.
„Mano mama turėjo gražų balsą, nuėjo dainuoti Panevėžio operetės liaudies teatre ir nusitempė mane. Jaučiau nepaprastą laimę, nes leido patampyti uždangą. Po to išmokau visas arijas, tekstus, buvau įsimylėjęs visus aktorius. Namie visus kankindavau – pasisodindavau ir prašydavau, kad klausytų, kaip dainuoju, o man su klausa nelabai... Aš dainuodavau iš širdies – daug ir ilgai. Tada aš vaidindavau. Išsitraukdavau plokšteles ir klausydavau klasikinės muzikos, kuri man buvo nepaprastai graži, bet aš būtinai turėdavau diriguoti. Galėdavau stovėti dvi, tris valandas prie to patefono ir diriguoti“, – pasakojo aktorius.
Meilė teatrui ir muzikai – ne viskas. V.Anužis papasakojo, kad vaidybą atrado netgi trokšdamas tapti mokytoju: „Dar labai norėjau būti mokytoju. Apskritai, kai buvau mažas, norėjau būti tuo, kuo nesu. Mokėdavau atvaizduoti visų mokytojų eisenas ir viskas baigėsi tuo, kad užsivedžiau klasės žurnalą. Kai namie nieko nebūdavo, aš jį pasiimdavau ir vaidindavau su nematoma klase, bet buvau kvailas ir vieną dieną jį nusinešiau į mokyklą. Mokytoja pamatė, jį paėmė ir nieko nesuprato – jos raštas, kurį mokėjau padirbti, viskas taip pat surašyta, bet pažymiai ne tie.“
Aktoriaus tėtis buvo anglų kalbos mokytojas, tą kartą nesupratęs sūnaus išdaigos: „Tą žurnalą mokytoja nusitempė pas direktorių, į mokytojų kambarį, iškvietė mano tėvą. Jis atėjo baisiai nusiminęs ir sakė man: „Ar baigsi tu tas durnystes vieną kartą? Tai tos plokštelės, šitie žurnalai...“ Ir visada viskas baigdavosi tuo pačiu klausimu: „Na, išmokai šiandien penkiasdešimt žodžių?“
V.Anužis teigė, kad teatro pasaulis jį traukė savo kitoniškumu. Būtent todėl, gyvendamas Panevėžyje, panoro mokytis Panevėžio dramos teatro Juozo Miltinio studijoje. „Ir nuėjau stot. Ten buvo rimti stojamieji, mus tik tris ir priėmė iš šešiasdešimties. Kai įstojau, labai bijojau J.Miltinio. Mane baimė turbūt ir sukūrė. Labai baisu yra tada, kai nežinai, nepažįsti, tada ta baimė tave stumia pažinti, kad nebijotum“, – pasakojo V.Anužis.
Viršelis, menantis dešimtmetį
Knygos autorė E.Baužaitė, praėjus trejiems metams nuo knygos išleidimo, savo laiške rašė, kad iš viršelio į ją ligi šiol žvelgia Karalius Lyras. Tai – legendinis V.Anužio vaidmuo iš net dešimtmetį rodytos Jono Vaitkaus dviejų dalių tragedijos „Karalius Lyras“, pastatytos pagal Williamo Shakespeare'o kūrinį. Aktorius su nostalgija prisiminė tuos laikus ir momentą, kai jį pakvietė įkūnyti pagrindinį vaidmenį: „Apie tai nė nesvajojau.“
Pats V.Anužis teigė, kad viršeliui panaudota nuotrauka ir vaidmuo kelia nostalgiją ne tik dėl dešimtmetį išgyventos istorijos, bet ir dėl Vilniaus senojo teatro laikų: „Aš ten vaidinau daug spektaklių. Ką galiu pasakyti dar apie Lyrą... Senajame teatre ir buvo, ir yra labai geri žmonės..“