Jaunas, tačiau daug dėmesio ir išskirtinio pasitikėjimo kolegų gretose susilaukiantis režisierius ir dramaturgas, džiaugiasi galėdamas pristatyti Vilniuje naują J.Miltinio teatro veidą ir tikisi, jog ši pažintis pakvies žiūrovą atrasti ir atsinaujinantį Panevėžio miestą, kuriame A.Špilevojus šiuo metu dirba ties netikėta premjera. Apie tai – pokalbis su teatro meno vadovu, rašoma pranešime spaudai.
– „Irano konferencija“ jau spėjo susilaukti nemažai teigiamų vertinimų, kuo jums pačiam šis darbas svarbus ir kuo aktualus šiandienos žiūrovui?
– Tai pjesė, kuri kaip A.Čechovo ar W.Shakespearo kūriniai, yra aktuali šiandien, buvo aktuali vakar ir bus aktuali po šimto metų. Tai – ne socialinė ar politinė drama, nors tą sufleruoja pavadinimas. Pjesėje šviesiausi Danijos protai susirenka spręsti aštrios socialinės ir politinės problemos: žmogaus teisių pažeidimo Artimuosiuose Rytuose, Irane. Visgi, nejučia jie imasi spręsti ne tik šiandienos problemas, bet pradeda kalbėti apie bendražmogiškas vertybes ir prasmes, amžinas ir svarbias įvairiose kultūrose bei visais laikais. Nesu kūrėjas, kuris galėtų vadintis šiuolaikiškiausiu. Mane net kiek liūdina šiandieninis aktualijų vaikymasis ir perdėtas originalumo ir aktualumo sureikšminimas. Turiu omenyje ne šiuolaikines teatro formas, nes jos man yra labai įdomios, kalbu apie taip vadinamas aktualias temas, kurios ateina ir praeina labai greitai.
Dėl šio spektaklio esu užtikrintas – tai yra geras darbas ir man gera atvežti jį Vilniui.
Man šis spektaklis brangus dėl kūrybinės pažinties su Juozo Miltinio dramos teatro kolektyvu. Tai pirmasis mano spektaklis šiame teatre. Susipažinti su aktoriais, mano manymu, yra geriausia per darbą ir kūrybą, o kadangi šis spektaklis, sudarytas iš atskirų ilgų monologų, būtent tokią galimybę jis man ir suteikė. Su kiekvienu aktoriumi praleidome daug laiko „vienas ant vieno“. Taip pažinome ne tik pjesę, bet ir vienas kitą. Labai džiaugiuosi, kad šis darbas susilaukė dėmesio Panevėžyje, publika jį mėgsta, o ir festivalių komisijos gerai įvertino. Ypač džiaugiuosi tuo, jog kelis apdovanojimus pelnė aktorių komandinis darbas, pvz. Dalios Tamulevičiūtės festivalyje už aktorinį ansamblį, nominacijos jie susilaukė ir Auksiniuose scenos kryžiuose, man tai labai brangu. Procesas ir rezultatas atskleidžia, jog šio teatro kolektyvas yra stiprus kumštis.
– Tai – pirmosios jūsų Panevėžyje statyto spektaklio gastrolės į Vilnių, ko tikitės iš šios viešnagės?
– Žinoma, tai yra mūsų teatro, tokio koks jis yra šiandien, pasisveikinimas su Vilniumi ir jo teatro bendruomene. Nuo tos dienos, kai pradėjau dirbti Juozo Miltinio dramos teatre, mes dar nebuvome atvykę į sostinę, ir štai dabar ta galimybė atsirado. Gal pasakysiu nekukliai, bet dėl šio spektaklio esu užtikrintas – tai yra geras darbas ir man gera atvežti jį Vilniui. Labai didžiuojuosi aktoriais ir manau, jog jie gauna nepelnytai mažai dėmesio. Iš esmės Lietuvoje teatro pasaulis yra labai susikoncentravęs ties Vilniumi, kartais prasiskverbia Kaunas, Klaipėda, bet iš Šiaulių ar Panevėžio mus pasiekia tik gandai, nuogirdos, o juk ten taip pat vyksta nuostabūs darbai. Yra puikių menininkų, kuriuos galėsite išvysti „Irano konferencijoje“ Vilniuje.
– Kaip sekasi dirbti Panevėžyje, juk nemažai laiko būnate ir Vilniuje? Kaip pavyksta derinti kūrybą ir keliones?
– Man labai patinka derinti kūrybą su kelionėmis. Anksčiau Panevėžys man asocijavosi su namais, kiemu, draugais. Dabar aš jį matau visai kitokį. Šiandien jis man siejasi su Juozo Miltinio dramos teatru. Tai yra miestas, į kurį aš atvažiuoju tikslingai tik į teatrą, neriu į kūrybos vandenis ir nėra absoliučiai nieko, kas man trukdytų juose plaukioti. Vilniuje yra papildomų darbų, įsipareigojimų, o Panevėžyje yra tam tikras, gerąja prasme, kosmosas, kuriame aš negaliu, nenoriu ir neturiu ką daugiau veikti, kaip tik užsiimti kūryba.
Pačios kelionės irgi būna labai įdomios, kartais vairavimas suveikia kaip meditacija, kurios metu nieko nedirbi, neanalizuoji, bet ramiai žiūri į kelią, ir tuomet netikėtai savaime gimsta teatriniai sprendimai, kuriasi planai, „atsirakina“ kai kurios repetuojamos scenos. Jei nevairuoji – irgi fantastika, nes gali skaityti knygą, veikti kažką, kam neturi laiko nei Vilniuje, nei Panevėžyje. Man kelionės tarp miestų yra ne vargas, o didelė palaima.
– Šiuo metu rengiate naują premjerą – „Šv. Speigas“, kas ją įkvėpė?
– Naują pastatymą įkvėpė mano didelė meilė Quentinui Tarantinui, jo filmams ir pačiam kino menui. Viskas nutiko atsitiktinai: domėdamasis režisieriumi, kaip menininku, sužinojau, kad mano vienas mėgstamiausių filmų „Grėsmingasis aštuonetas“ (ang. „The Hateful Eight“), buvo pakibęs ant plauko.
Kadangi nesu tikras, ar Q.Tarantinas šį sumanymą kada nors įgyvendins, nutariau spektaklį sukurti pats.
Q.Tarantinas su keliais aktoriais pasidalino filmo scenarijumi ir kažkas nutekino jį internete. Režisierius nusivylė, įsiuto ir pareiškė, jog filmo nebegalima kurti, nes scenarijus yra pavogtas. Vis dėlto, kad jo atliktas darbas nenueitų veltui, Q.Tarantinas nutarė surengti scenarijaus skaitymus viename iš Los Andželo teatrų. Po skaitymų sulaukęs itin teigiamų žiūrovų, kolegų ir kino kritikų atsiliepimų, menininkas nutarė įvesti kelias scenarijaus korekcijas, perrašyti jo finalą ir grįžti prie filmo kūrimo.
Visgi patirtis teatre užkrėtė režisierių idėja kada nors sukurti ir spektaklį, nes jis suprato, jog tai – itin teatrališkas scenarijus. Susipažinęs su šia istorija supratau, jog labai norėčiau pamatyti tokį spektaklį teatre. Kadangi nesu tikras, ar Q.Tarantinas šį sumanymą kada nors įgyvendins, nutariau spektaklį sukurti pats. Tokiu būdu gavau galimybę kasdien vėl ir vėl stebėti šią Q.Tarantino parašytą istoriją savo paties repeticijose.
Sunkūs pasiruošimo įgyvendinimui darbai prasidėjo dar prieš repeticijų startą – reikėjo gauti leidimą pastatymui iš Q.Tarantino. Kartu su LATGA darbuotojais bandėme susisiekti su autoriumi, bet jis nepriklauso jokiai asociacijai ir/ar organizacijai, jo duomenys slepiami.
Po ilgų paieškų pavyko atrasti jo teisininką, kuris padėkojo, jog vis dėlto jį susiradom ir pasakė, kad galime remtis scenarijumi, jį adaptuoti, bet negalime naudoti Q.Tarantino, kaip dramaturgo, pavardės ir originalaus scenarijaus pavadinimo. Tuomet prasidėjo kūrybiniai darbai ties dramaturgija. Visų pirma reikėjo spręsti klausimus, kaip viską suveržti, kad neliktų nereikalingų scenų, personažų, erdvės pasikeitimų, reikėjo ieškoti būdų, kaip padaryti, kad spektaklis būtų prasmingas, įdomus lietuvių žiūrovams šiandien.
Filme kalbama apie Amerikos pilietinį karą, juk ne visi žiūrovai yra susipažinę su 19 a. JAV įvykiais, dėl to reikėjo ši bei tą adaptuoti, pakeisti, paaštrinti, įvesti vieną papildomą personažą. Taip rašiau pjesę, kuriuos inspiracija buvo Q.Tarantinas.
– Kaip sekasi su aktoriais analizuoti scenarijų-pjesę, ar randate daug sau artimų temų, situacijų, herojų?
– Tikrai taip, randame. Reikia grįžti prie to, kad didieji dramaturgai, menininkai rašydami patį aktualiausią ir šiuolaikiškiausią tekstą, iš tiesų kuria daug plačiau ir giliau. Jie nekalba tik apie vieną socialinį sluoksnį, jie kalba apie žmoniją, jie nekalba apie vieną herojų, jie kalba apie Žmogų, dėl to mes su aktoriais nuolat atrandame tai, kas mus uždega gilintis į medžiagą toliau, atrandame ten save, Lietuvą, mus šiandien, vakar ir rytoj. Kitas dalykas, – tai jau nebėra Q. Tarantino filmas, tai yra mūsų kuriamas naratyvas.
– Koks tai bus spektaklis, ar skirsis nuo ankstesnės jūsų kūrybos?
– Aišku, kad skirsis, pirmiausia dėl to, kad tai yra naujas, man iki šiol nepažintas dramaturgas scenaristas. Kitas dalykas, tai bus didelės formos spektaklis tiek laiko, tiek mastelio (vyks didžiojoje scenoje, vaidins didelė grupė aktorių, bus naudojama sudėtinga scenografija) prasme. Jau dabar, dirbant su vaizdo projektorių autoriumi Pauliumi Jakubėnu, šviesų dailininku Viliumi Vilučiu, nuostabia scenografe Ugne Tamuliūnaite, matau, jog tai bus vizualiai nepaprastai gražus spektaklis.
Panevėžys transformuojasi, išgyvena labai gražų Renesansą, tad labai kviečiu atvažiuoti!
Jame gyvai gros „Colours of Bubbles“, tai bus nuoroda į mano debiutinį spektaklį – koncertą „Neišmoktos pamokos“, kur grojo ta pati grupė. „Šv. Speige“ muzikantus matysime „čia ir dabar“, o personažai akivaizdžiai veiks kaip 19 a. amerikiečiai. Tuo pat metu bus tarpininkas, bendraujantis tiek su muzikantais, tiek su aktoriais, klajojantis per laiką. Trys sluoksniai kuria tris skirtingas teatrines percepcijas, santykius su žiūrovais. Tai – sudėtingiausias iš mano kurtų spektaklių, gimęs iš teatrinių ieškojimų ir tyrimų meno doktorantūroje.
Labai noriu pakviesti Vilniaus teatro žiūrovus susipažinti su Panevėžiu. Susipažinti ne tik su teatru, bet ir su pačiu miestu, kuris vis dar apipintas senais stereotipais, šiandien visai nebeatitinkančiais realybės. Panevėžys transformuojasi, išgyvena labai gražų Renesansą, tad labai kviečiu atvažiuoti!
Suprantama, daug darbų, greitas tempas, tad jeigu Mahometas neateina pas kalną, tai kalnas ateis pas Mahometą, ir štai jau netrukus mes patys atvažiuosime į Vilnių! Bičiuliai ir kolegos vis patraukia mane per dantį dėl to, kad nerandu laiko susitikimams sostinėje, tad dabar visi galite ateiti į „Irano konferenciją“ ir suprasti, kodėl nebūnu Vilniuje ir kuo aš užsiimu Panevėžyje. (juokiasi)
