Vienintelio gyvo likusio įtariamojo Salaho Abdeslamo teismų procesas sudomina jauną advokatę Alisą (akt. Aistė Zabotkaitė). Ji įsidarbina žymaus Prancūzijos advokato Franko Bertono (akt. Vytautas Anužis), besiimančio išskirtinai kontroversiškų bylų, biure, tikėdamasi rasti beatodairišką bendražygį teisingumo paieškose.
„Man svarbiausia buvo parodyti, kaip įvykiai daro įtaką personažų emocijoms ir sukelia gilias traumines patirtis. Juk mes visi žinome apie tuos įvykius. Visi buvome kažkur, kai tai įvyko. Vieni buvo Paryžiuje, kiti Vilniuje. Na ir kas? Psichiką galima paveikti per atstumą, ir žmonės labai lengvai susitapatina su traumomis“, – sako spektaklio dramaturgas Laurynas Adomaitis. Jį kalbina Daiva Šabasevičienė. „Alisos“ premjera – jau šį savaitgalį, spalio 23, 24 d.
– Pirmiausia, Jus noriu pasveikinti tik ką apsigynus filosofijos daktaro disertaciją apie Gottfriedą Wilhelmą Leibnizą prestižiniame universitete – Scuola Normale Superiore Pizoje. Vilniaus universitetas taip pat rengia filosofus, tačiau Jūsų sugrįžimas į Lietuvą mums visiems svarbus. Kaip Jums pavyko karantino metu užbaigti bene sunkiausią studijų etapą? Ką ketinate veikti Lietuvoje?
– Ačiū! Apsiginti disertaciją man buvo labai svarbu. Jaučiausi pasiekęs kažkokią viršūnę. Iš tiesų, po to atsirado noras kopti į kalnus. Tačiau po trumpos šventės supratau, kad mokslinis laipsnis tikrai nereiškia, kad nebėra poreikio mokytis. Savaime pradėjau ieškoti naujų iššūkių. Dabar tie iššūkiai kovoja tarpusavyje, kad patrauktų mane į kurią nors pusę.
Aš esu eklektiškas žmogus ir matau tame stiprybės. Eklektika yra geras dalykas, nes ji skatina domėtis viskuo. Man viskas yra įdomu ir aš esu atviras įvairioms sritims. Todėl ir pasirinkau filosofiją, kad ji mažiausiai varžo ir specializuoja žmogų. Kaip filosofas galiu domėtis ir kulinarija, ir dirbtiniu intelektu, ir teatru... Kažkuriuo metu nuvertinome eklektiką, bet šiuolaikiniam žmogui tai yra dorybė.
Kaip visiems, taip ir man, virusas atsiliepė. Teko taikytis prie kitokio režimo. Bet karantino periodas man praėjo produktyviai, o gynimą pavyko suorganizuoti gyvai Italijoje, istorinėje Sala Azzurra. Tai paliko įspūdį.
– Į teatro pasaulį žengiate jau antrą kartą. Prieš porą metų parašėte „Voiceko“ interpretaciją, netrukus – „Alisos“ premjera. Lyg ir neturėjęs dramaturgo įgūdžių ryžotės dramaturginių tekstų kūrimui. Kuo ypatingas šis procesas?
– Pjesės rašymas yra ypatingas procesas, ir nežinau, ar įgūdžiai tam gali būti išugdomi kitaip, nei per praktiką. Kadangi esu eklektikas, tai teatro ir literatūros pasaulis man nebuvo visiškai svetimas. Turiu šiek tiek teorinių žinių apie dramaturgiją. Išskirčiau Davido Mameto rašymo dirbtuves, kai kuriuos Davido Fosterio Wallace‘o, taip pat Joyce Carol Oates teorinius tekstus. Bet teorija yra apie tai, kaip rašo Mametas, Wallace‘as arba Oates, o ne apie tai, kaip noriu rašyti aš. Filosofijoje išmokau, kad nėra universalaus metodo.
Mano dramaturginė vizija labiau formavosi kitais dviem būdais.
Gaila, bet efektyviausiai mokomės iš savo klaidų, o tam reikia progos ir galimybės rašyti.
Pirmiausia, sąmoningai nusprendžiau nebeskaityti klasikinės literatūros. Atsiprašau klasikų, – jie yra šaunūs. Tai buvo sprendimas, pagrįstas tik estetikos dalykais – norėjau persiimti šiuolaikinio pasaulio matymu, nes istoriją jau tyrinėjau akademijoje, o laiko viskam neužtenka. Stengiausi neskaityti grožinės literatūros, parašytos iki 2000 metų. Tai tik euristinė taisyklė, kuriai yra išimčių. Tačiau dėl jos atradau įspūdingų autorių ir kūrinių, kurie smarkiai pakeitė mano požiūrį. Vienareikšmiškai rašytojai yra patys kūrybingiausi žmonės. Man daug įdomiau, ką jie turi pasakyti apie mūsų laikus, nei politologai ar „ekspertai“.
O pats svarbiausias dalykas teatre buvo rašymo praktika. Gaila, bet efektyviausiai mokomės iš savo klaidų, o tam reikia progos ir galimybės rašyti. Todėl labai vertinu „Voiceko“ patirtį, kad ir su visais trūkumais. Dramaturginė praktika mane artimai lydėjo tuos porą metų, ir tai buvo svarbiausias faktorius. Rašydamas „Alisą“, išmokau dar daugiau, dabar turbūt rašyčiau vėl kitaip. Bet nereikia veltis į paradoksus. Didžiuojuosi tuo, ką pavyko sukurti, o visa kūrybinė komanda „Alisą“ prikėlė gyvenimui. Tai tiesiog nuostabu.
– Įdomu tai, kad filosofijos vandenynas toks platus, o Jūs randate laiko išplaukti iš jo ir nerti visai į kito pobūdžio vandenis. Kuo Jums įdomus teatras?
– Teatre yra naratyvas, o filosofijoje jo trūksta. Filosofijoje dažniausiai sekame loginę argumento seką, o ne kuriame pasakojimą. Bet pasakojimai mūsų vaizduotę pagauna daug geriau, nei logika. Dėl to dirbti su teatru yra įdomu. Kai rašau teatrui, mano tikslas sukurti kažką įdomaus. Tuo tarpu filosofijoje negaliu atsisakyti tiesos, aiškumo, apibrėžtumo reikalavimų. Bet žinoma, kad filosofija pateikia aibę požiūrio taškų. Todėl kurdamas personažus klausiu savęs, koks jų pasaulėvaizdis? Be to, kokį pasaulį mes kuriame spektaklyje? Turbūt už kiekvieno personažo būtų galima pastatyti kokią nors filosofinę figūrą. Alisos ir Franko Bertono pokalbiai galėtų būti pokalbiai tarp Carlo Schmidto ir Hanso Kelseno ar dar ko nors panašaus. Aš manau, kad filosofija ir teatras tinka vienas kitam ir papildo vienas kitą, bet tuo pat metu ir neišsemia, nes turi tik sau būdingų elementų. Vėl grįžtame prie eklektikos, – reikia domėtis viskuo ir jungti skirtingas sritis.
– Kai rašėte „Alisos“ tekstus, ar žinojote konkrečius aktorius, ar tekstas formavosi įvykių vedamas?
– Kai pradėjome rašyti „Alisą“, nežinojome nieko. Vartoju daugiskaitą, nes Antanas atėjo pas mane ir pasakė: statykime „Alisą“. Gerai, o ką? Ar tai spektaklis vaikams? Nuo to prasidėjo ilgas kelias, kurį nuėjome kartu. Galiausiai, kai padarėme galutinį sprendimą dėl pjesės konteksto, pasinėriau į 2015 m. lapkričio 13-osios įvykių analizę, literatūrą apie potrauminio streso sindromą, kolektyvinę traumą, apie terorizmą, Al-Qaeda ir „Islamo Valstybę“, apie Lewiso Carrollo ir Alice Liddell gyvenimus, apie Franką Bertoną. Teko peržiūrėti daug nuotraukų ir vaizdo įrašų, kai kurie iš jų šokiravo mus abu. Nesitikiu, kad žiūrovas pastebės visus tuos kontekstus, bet gilinantis į tokią temą neišvengsi šiek tiek beprotybės. Ir ta beprotybė matysis. Šie dalykai labiausiai vedė į priekį teksto rašyme. Bet buvome nusižiūrėję ir kai kuriuos aktorius. Aš labai džiaugiuosi jais visais. Manau, kad didžiausias atradimas žiūrovui bus Aistės sukurtas Alisos personažas. Tokio subtilumo ir tokios transformacijos aš dar nemačiau teatro scenoje.
– Kaip formavote dramos konstrukciją? Į ką kreipėte dėmesį?
– Spektaklio siužetas yra dramatizuota dokumentinių įvykių versija. Galima sakyti, kad spektaklis pagrįstas tikrais įvykiais, bet papasakotas per Alisos personažą, kuris nėra dokumentinis. Man svarbiausia buvo parodyti, kaip įvykiai daro įtaką personažų emocijoms ir sukelia gilias traumines patirtis. Juk mes visi žinome apie tuos įvykius. Visi buvome kažkur, kai tai įvyko. Vieni buvo Paryžiuje, kiti Vilniuje. Na ir kas? Psichiką galima paveikti per atstumą, ir žmonės labai lengvai susitapatina su traumomis. Traumos keičia mūsų mąstymą apie teisingumą ir kerštą. Mes visi esame terorizmo aukos, nes terorizmas yra nukreiptas prieš visą visuomenę. Terorizmas nori radikalizuoti mūsų sąžinę ir padaryti mus pačius teroristais, bent jau mūsų mintyse. Teroristai bus pasiekę savo tikslą, kai mes patys pradėsim viską sprogdinti. Taip aš įsivaizduoju Alisos vidinį monologą.
Be siužeto, esminė dramaturgijos dalis yra dialogas. Rašydamas visada mėgstu pridėti techninių detalių ir intertekstualumo. Pavyzdžiui, rašant „Voiceką“ buvau įnikęs į Nicolos Barker sukurtą „yipsų“ – kalbinių paslydimų – sąvoką. Tai panašu į froidiškus riktus, bet žaismingiau ir ironiškiau. Tuomet daug dirbome su aktoriais, bandėme į dialogus įterpti klaidų ir apsirikimų. Rašant „Alisą“, pasitelkiau derybų teorijas, kurios moko taktiškai, empatiškai nuginkluoti oponentą. Alisa ir Bertonas yra abu meistriški derybininkai, todėl jų taip įdomu klausytis.
– Kuo bus ypatinga „Alisa“?
– „Alisa“ parodys, jog trauma lydi kiekvieną didelio masto tragediją. Kai „Islamo valstybė“ pradėjo, o dabar tęsia išpuolius Prancūzijoje, reagavo visas pasaulis. Bet kas vyksta po to? Kaip atkurti teisingumą, kai pasekmės yra negrįžtamos? Alisa susiduria su tuo klausimu, kai pradeda dirbti Franko Bertono biure. Bertonas atstovauja Salahui Abdeslamui, vieninteliam likusiam gyvam lapkričio 13-osios atakų įtariamajam. Bertonas gina laisvos Prancūzijos pamatus, kurie neleidžia kaltinamojo laikyti kaltuoju ir užmėtyti akmenimis.
Alisos tokia pozicija neįtikina. Ji užaugo apsupta nuorodų į Lewiso Carrollio pasaulį, kuriame žodis nėra tvirtas, kuriame kalba sau prieštarauja. Ji supranta, kad kalbomis tautos nenuraminsi ir teisingumo neatkursi. O įstatymas yra tik žodis, kuris kiekvienam skamba skirtingai. Todėl Alisa siekia kitokio teisingumo. Jos teisingumas yra staigus, griežtas, neatšaukiamas. Alisos ir Bertono pokalbiai yra dviejų pasaulio vizijų susidūrimas. „Alisa“ atsirado iš tragedijos, kurią visi patyrėme, bet niekada iki galo neapmąstėme. Dabar Alisa pasitelkia savo drąsą ir empatiją, kad mus nuvestų į kitokią stebuklų šalį – tokią, kurioje egzistuoja teisingumas.
Man labai gražu stebėti, kaip atsiranda spektaklis. Tai yra kažko atsiradimas iš nieko, beveik stebuklas.
– Vyksta intensyvios repeticijos. Kiek Jūs tame dalyvaujate?
– Stengiuosi dalyvauti, kiek tik galiu, šokinėdamas tarp skirtingų įsipareigojimų. Man patinka būti teatre, turim labai gerą ryšį su aktoriais ir visa komanda, todėl man tai yra malonumas. Egzistuoja tokia klišė, kad dramaturgas atiduoda pjesę į pasaulį ir pamiršta, perleidžia kažkam. Manau, kad yra tokių atvejų. Bet „Alisa“ yra kažkas ypatingo, – negaliu imti ir nebegalvoti apie pjesę ir jos temas. Todėl rūpinuosi, būnu ten, šlifuojam detales ir turbūt šlifuosim iki paskutinės minutės.
Man labai gražu stebėti, kaip atsiranda spektaklis. Tai yra kažko atsiradimas iš nieko, beveik stebuklas. Kai atėjome visi į repeticijas dar vasarą, nebuvo nieko. O dabar jau stovi visas naujas pasaulis, kuris atsirado iš teksto ir mūsų pokalbių.
– Netrukus – premjera. Kokio spektaklio tikitės? Ar sėkmė išlieka pagrindiniu kriterijumi?
– Kaip dramaturgui, man svarbu, kad pjesė atsidurtų teatro scenoje. Tai laikau savo sėkme. O kaip seksis „Alisai“, pamatysime netrukus. Aš tikiuosi labai subtilaus ir stilingo spektaklio, tokio, kuriame norėsis gyventi, apie kurį norėsis kalbėti. Tikiuosi, kad netrukus visi kalbėsime apie teisingumą ir visi apie jį svajosime.
– Kas vyksta Jūsų – filosofijos – srityje? Kuo skiriasi Lietuvos ir Italijos mokslas?
– Manau, klaidinga skirstyti mokslą tarp šalių. Neturėtų būti nacionalinio mokslo. Studijuodamas doktorantūroje jaučiausi, kad nors mano institucija yra vienoje vietoje, aš dalyvauju globaliame tyrimų lauke. Taip ir turėtų būti. Geras to pavyzdys – mano kolegė, kuri studijavo Italijoje, bet rašė istorinį darbą apie Lietuvos tarpukarį, o archyvinius tyrimus darė Niujorke. Netgi Lietuvos istorija nėra lokalizuota Lietuvoje. Aš pats stažavausi Prancūzijoje, Kanadoje, Vokietijoje.
Bet suprantu, kad jūs klausiate apie akademinę atmosferą. Tiesa sakant, Lietuvos akademiniame gyvenime aktyviai nedalyvauju jau keletą metų, bet kiek žinau, vyksta pozityvūs pokyčiai. Mano pažįstami, draugai akademikai gyvena geriau. Bet vis tiek išlieka vienas esminis klausimas – aukštojo mokslo finansavimas, o dar tiksliau, akademinio personalo finansavimas. Skiriant pakankamai pinigų, lengvai prisitrauktume aukšto lygio tyrėjus, o dėl to pakiltų mokslo lygis. Tai paprasta, o visa kita yra palyginti nereikšminga.
Filosofija kaip disciplina išgyvena įdomius laikus. Aišku, aš negaliu kalbėti apie visumą, nes daug ko nežinau, bet atkreipsiu dėmesį į kelis klausimus, kurie, manau, tampa svarbūs. Kokią įtaką filosofijos raidai turėjo moterys filosofės? Kaip suprasti sąmonės atsiradimą evoliuciniame kontekste? Ar gyvūnai geba suvokti? Kokia prietarų ir emocijų reikšmė politikoje? Kokia yra dirbtinio intelekto ateitis? Kaip komunikacija įgauna reikšmę skirtinguose kontekstuose? Kaip komputaciniai metodai gali būti pritaikyti filosofijoje? Kaip apibrėžti tikimybes ir kvantinius paradoksus? Kas dar? Geriausia išvis sugalvoti savo klausimą. Aš šiuo metu galvoju, kada yra etiška vienam dirbtiniam intelektui užpulti kitą dirbtinį intelektą.
– Ką stebite Lietuvoje grįžęs iš tikrai kitokio konteksto?
– Lietuvoje labai daug stilingo, kūrybiško jaunimo, labai stipri šiuolaikinio meno scena, Vilnius yra vienas smagiausių, stilingiausių Europos miestų. Pastebėjau, kad daug daugiau jaunų žmonių pradėjo sportuoti. Per karantiną visi išpirkome naudotus dviračius, teko importuoti. Bet Lietuvoje didelė socialinė atskirtis, dalis žmonių atrodo nusivylę ir pikti. Pastebėjau, kad po truputį pabundame iš amnezijos ir prisimename Lietuvos žydų palikimą. Deja, vis dar sunkiai sekasi su maisto kultūra – yra daug bandymų, bet skirtumas nuo kulinarijos kultūrą turinčių šalių vis dar nežmoniškas. Jeigu reiktų apibendrinti, geriausiai mums sekasi IT ir meno srityje. Prasčiausiai – kulinarijoje.
