Dar niekada mūsų nedidelės šalies teritorijos vienu metu nevagojo septynių (pagal pavadinimus aštuonių), o gal ir daugiau cirkų maršrutai. Jeigu apie čekų, ir ypatingai, „Francesko Jung“, odisėjas skaitytojai pakankamai nemažai girdėjo, o mįslingai po Lietuvą klajojančiame „Alex“ cirke pamatė, cituoju afišas, „klaunus“, tai atskiro dėmesio verta kompanija, jau nebe pirmus metus vežanti Lietuvon, švelniai tariant, ne pačias geriausias Ukrainos cirko programas. Pasirodymus scenoje dar kažkiek galima būtų pateisinti, nes apsilankoma ne vien rajonų centruose, bet ir tolesniuose kampeliuose.
Kalbėti gi apie tokių šapito palapinių reginius norisi su didele išlyga. Ukrainos cirkas visada buvo garsus, šios šalies artistai dirba toliausiose šalyse, tampa solidžiausių festivalių laureatais. Toli skamba Kijevo estrados ir cirko akademijos ir kiti vardai. Gaila, mažai ką iš to pamato Lietuva. Du kartus, vis pirmąjį kartą, klajojo „Cirkas ant vandens“ su, aišku, tarptautinių konkursų laureatais. Deja, nė vienos tokio laureato pavardės nepavyko sužinoti. O ir reginys, tiesą sakant, negailestingai kompromitavo kažko naujo išsiilgusią publiką, pagaliau, prieš keletą metų Lietuvos didžiosiose arenose gastroliavusį visapusiškai nuostabų Rusijos „Vandens cirką“.
Organizatoriai nenurimo ir šią vasarą į kelionę per Lietuvą paleido vėlgi Ukrainos „Savelyev Grand Cirką ant ledo“. Ir nesvarbu, kad tas ledas, atseit, buvo ištirpdomas ir vėl naujoje vietoje sušaldomas per porą dienų. Ir visai nesvarbu, kad to ledo čia apskritai nebuvo – vien stiklo plastikas, ant kurio rodyta tik programos dalis. Žiūrovas kvailas, viską suvalgys. Teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad vienintelis įdomus dalykas čia buvo puikūs kostiumai, kurie ledo neišgelbėjo. Ir, neįpusėjus sezonui, ta pati programa staiga pakeitė pavadinimą – tapo jau tik „Savelyev Grand cirku“ su, kaip rašė afišos, „spalvota programa“. Visos kitos programos, suprask, yra juodai baltos...
Gaila, kad nesame išsiugdę cirke tradicijos einant į reginį pasidomėti, kas jį pristato, koks lygis, kas rodoma.
Čia galėjo sudominti nebent dueto „Duo Drive“ numeriai. Bet ir tai ne viskas. Ledas ir grand netrukus apskritai išnyko, o vietoje jų iš Ukrainos atsirado toks „Cirkas MAK“ su programa „Cirkas vaiko akimis“. Ir tas – spalvotas... Nežinau, kokio dėmesio jis sulaukia tolesniuose šalies kampeliuose, tačiau netgi Vilniuje, prie „Akropolio“, kaip koks balaganas, išdrįso būti vos tris dienas. Matyt, pabūgo didelio žiūrovų antplūdžio... Vis dėlto, reikia turėti grandiozinės drąsos su, kaip reta, kuklia programa ir tokia pat palapine apsistoti vos ne pačiame sostinės centre. Kad nebūčiau apkaltintas nemeile Ukrainos artistams, pasitelksiu žiūrovų nuomonę: „Visiškas nesusipratimas. Nurodyta, kad „cirkas vaiko akimis“.
Pavaizduotas Donaldas ir pasakų herojai, o manieže staipėsi vulgariais blizgančiais apatiniais akrobatės, baisus klounas, kuris nuolat rėkavo rusiškai. Dauguma vaikų nuobodžiavo. Nieko vaikiško, išskyrus pudelį, kuris 10 min. pastriksėjo, ir parduodama cukraus vata. Pinigų išmetimas ir laiko gaišimas.“ Kita žiūrovė, reziumuodama, pritarė – „Siaubas…“ Nežinia, ką administratoriai sugalvos atvežti kitais metais, nes variantų liko ne per daugiausiai. Liliputų cirkas buvo, visokios „Neono planetos“ ir „Stebuklų kambariai“ apkeliavo sales. Lieka viena – statinės sienomis besivažinėjantys motociklininkai – ne per seniausiai Ukrainoje toks balaganinis atrakcionas, berods, dar gyvavo...
Gaila, kad nesame išsiugdę cirke tradicijos einant į reginį pasidomėti, kas jį pristato, koks lygis, kas rodoma. Prieš teatro spektaklį dažnas žiūrovas bent jau atsiverčia teatro tinklalapį, nekalbant apie gerą pusmetį reklamuojamus koncertus. Į cirką paprastai einama dėl vaikų, kuriems ir šimtąjį kartą rodomas klouno pirštas būna juokingas.
Pajutę galimybę nesunkiai ir nemažai uždirbti, vis nauji organizatoriai, neretai patys nesuvokiantys šio meno esmės, imasi vežioti cirko programas. Jeigu jos būtų tikrai aukšto profesinio ir meninio lygio, galėtume tik džiaugtis, nes visada geresni pavyzdžiai verčia pasitempti ir kitus. Tačiau per gausybę vidutinių, o neretai ir visai prastų gastrolierių kartais nukenčia ir konkurencijos neturintys reginiai. Kalbu apie mažiau nei prieš metus Lietuvoje viešėjusį visomis prasmėmis puikų toliausiose šalyse garsėjančio Jakutijos (Sacha) „Briliantinio cirko“ unikalų spektaklį „Amžino įšalo šiluma“, kurio antrąjį kartą mūsų krašte galime taip ir nepamatyti.
Jau nebežinai – juoktis ar stebėtis, kad cirkas, visais laikais skleidęs šviesą, drąsą, jaunystę, propagavęs žmogaus kūno galimybes, staiga pavirsta gąsdinimo priemone su amžinuoju haloweenu.
Žinoma, gerokai nutolo cirkas nuo senelių Durovų laikų. Nutolo ir kartu kuria savas nesuprantamas tradicijas. Sovietiniais metais, kai sumažėdavo žiūrovų, kai sumenkdavo publikos dėmesys, direktoriai neretai griebdavosi šiaudo – „Juoko vakarų“. Klounai sukaupdavo visą turimą repertuarą, prisimindavo klounados klasiką ir juokindavo gerbiamąją publiką. O juoktis žmonės visada mėgo.
Šiandien taip neišeina, šiandien reikia kitko. Anglijoje yra „Siaubo cirkas“, Čekija turi, kaip patys sako, vienintelį „Ohanos siaubo cirką“, reklamuojantį dvi skirtingas programas. Jų į Lietuvą atvykstantys kolegos nenusileidžia ir jau antrus metus irgi stebina publiką: „To dar nebuvo!!! Horor cirkas Vilniuje su pačia baisiausia programa!“, „Siaubo cirkas be gyvūnų atvyksta į Biržus!“, „Pirmą kartą Lietuvoje – Siaubo cirkas. Baisusis klounas viską stebi“, „Geriausios siaubo kaukės konkursas“, „Ar laukiate maniako iš kanalizacijos?“… Teisybės dėlei, žodis horror rašomas su dviem r ir vardan dar didesnės teisybės, jau nebežinai – juoktis ar stebėtis, kad cirkas, visais laikais skleidęs šviesą, drąsą, jaunystę, propagavęs žmogaus kūno galimybes, staiga pavirsta gąsdinimo priemone su amžinuoju haloweenu.
O tikrieji lietuviškieji „Baltijos“ ir „Amber“ cirkai štai jau antrąjį sezoną priversti pasislinkti ir dirbti kaimyninėje Latvijoje, kur, tiesą sakant, jiems sekasi visai neblogai. Tačiau šiemet ir Latvijoje nebėra ramybės – ten su jais konkuruoja vėl tas pats Francesko, lyg ir pakeitęs pavadinimą į „Safari“.
Panašiomis mintimis, ko gera, būčiau rašinį pabaigęs po daugiau nei mėnesio. Jeigu ne keturioliktąjį kartą Vilnių tradiciškai sujudinęs Menų spaustuvės Naujojo cirko savaitgalis.
Štai ateina į Juodosios salės sceną trys keisti vyrai ir pasaulis trumpam tampa kitoks. Kalbu apie Prancūzijos Compagnie LPM pristatytą spektaklį „Piti Peta Hofen Show“. Trijų šalių atstovai, scenoje gyvenantys nelogiška bet griežta logika vadovaujamame absurdo pasaulyje, bendraujantys žongliravimo kalba, trys daiktai, originalūs techniniai sprendimai ir keturiasdešimt penkios minutės šaunaus, subtilaus ir kartu šiuolaikiško nesibaigiančio humoro. Tokių profesionalių mimų, žonglierių, klounų, dramos aktorių seniai neteko matyti. Tai, ką jie daro, mano vaikystės kaime vadindavo kvailiavimu. Tik štai galima kvailioti prisilipdžius raudoną nosį, be jokio skonio ir supratimo kičiškai išsidažius veidą, nuolatos pametant smunkančias kelnes...
O tikrieji lietuviškieji „Baltijos“ ir „Amber“ cirkai štai jau antrąjį sezoną priversti pasislinkti ir dirbti kaimyninėje Latvijoje, kur, tiesą sakant, jiems sekasi visai neblogai.
O galima ir pakelti tai į patį aukščiausią profesinį lygį, kai improvizacija ir vaidyba susipina kūrybiniame chaose. Kai jau, kaip šioks toks profesionalas, imi galvoti, jog žinai ir matei cirke beveik viską, staiga išvysti su trimis kamuoliukais, kuokelėmis, originaliais žiedais krečiamas tokias žonglierių kombinacijas, tokius triukus, jog bet kurio cirko programoje vien už tai vyrukams būtų atiduodama išskirtinė vieta. Tai vienas tų atvejų, kai nesinori, jog cirko spektaklis baigtųsi. Prancūzų trijulė sugeba įrodyti, kad absurdo spektaklyje galima kalbėti ir apie amžinąsias tiesas, paprasčiausiais daiktais užkariauti reikliausias širdis.
Arba Suomijos artistės, gyvenančios Prancūzijoje, Jattos Borg monospektaklis „Žiema liepą“. Kažkada viename sovietiniame žurnale straipsnis apie cirką buvo pavadintas „Meistrai, būkite artistais“. Šie žodžiai, kaip niekas kitas, puikiai apibūdina Jattą Borg. Profesionalai pasakys, kad daugelis ekvilibristų, kaučiuko numerių atlikėjų rodo kur kas sudėtingesnius triukus. Ir jie, žinoma, bus teisūs. Tačiau argi triukas yra savitikslis? Argi sudėtingumas svarbiausia? Kai šiame spektaklyje triukai, o dažnas jų tikrai originalus, persipina su didžiuliu dramos aktorės talentu, reginys pasiekia aukščiausiąjį profesionalumo lygį, pereidamas į filosofines aukštumas.
O keturių prancūzų menestrelių, puikių muzikantų, dainininkų, gimnastų, klounų, tiesiog puikių artistų akrobatinis kabaretas jurtoje su karusele spektaklyje „Baltringue“ (pranc. cirko palapinės montuotojas) – tai kvietimas paklajoti po vaikystės svajones ir jas įgyvendinti. Žavi senojo prancūziško cirko atmosfera, papildoma visiems suprantamu prancūzų, anglų, lietuvių kalbų mišiniu, žavi prancūziška muzika, žavios, tarsi kokie zongai, dainos ir cirko triukai, persunkti prancūziškų kerų.
Ir visai nesvarbu toje gyvenimo jurtoje esantiems vos šimtui žiūrovų, kad nemato jie rekordinių, žadą užimančių, triukų, kurie tarsi ištirpsta bendroje atmosferoje. Nors akrobatų, dainuojančių ir tuo pačiu metu atliekančių jėgos akrobatikos numerį, dar neteko matyti. Viskas čia pat, vos už vieno žingsnio, tuščias pradžioje maniežas pamažu prisipildo ir artistų, ir įvairių daiktų. Ir todėl kai šis mažas klajojantis cirkas atvyksta į kaimo turgaus aikštę, jis atneša čia naują, kitokį gyvenimą, naują supratimą, trapią meilę, gilius išgyvenimus. Ir ta pabaigoje artisto entuziastingai minamo dviračio išjudinta besisukanti karuselė su čia pat iš atskirų dalių surinktu liūtu, žmogumi-galiūnu, kamuoliu balansuojančiu jūrų liūtu, ar „Molėtų ežere sugauta gigantiška žuvimi, menančia cirko pradžių pradžią“ – tai mūsų pasaka, deja, netrukus pasibaigianti.
Žinoma, aptarti Naujojo cirko savaitgalio spektaklius reikėtų kur kas plačiau. Nes juk niekaip negali apeiti švedų trupės „Kaaos Kaamos“ spektaklio „Pamiršti Babelį“. Iš keturių šalių susirinkę šeši pajėgūs akrobatai sukūrė „sinkretinį cirką su kava, pyragaičiais ir magnezija“. Puikūs sudėtingi, tiesa, gal ne visada techniškai išbaigti, kaip cirke sakoma, „purvinoki“, triukai, nuolatinė įtampa tarp „būti savimi“ ir „būti kartu“, bendros kalbos paieškos. Ir visų bendras tikslas – iškilti virš dangaus, būti aukščiau už kitus.
O buvo dar ir bene pagrindinė šių metų festivalio „vinis“ – Prancūzijos Galapiat Cirque artistų, kaip visada, pilnutėlėje, nuščiuvusioje salėje rodytas cirko–teatro spektaklis „Parazitai“. Trys tarytum Hamletai, trys Lyrai, trys universalūs artistai pakylėjo cirko meną į tokias filosofines aukštumas, kad kitiems juos pasivyti pavyks negreitai. Kaip absoliuti dauguma šiuolaikinio, naujojo, cirko artistų, ši trijulė universali – puikūs muzikantai, dainininkai, dramos aktoriai, cirko artistai.
Toks įprastas tradiciniame cirke aparatas kiniškas stiebas čia, vietoje to, kad stovėtų stabiliai įtvirtintas, siūbuoja į visas puses. Negana to, artistas smuiku groja kabodamas ant to stiebo žemyn galva. Beviltiška užduotis mėginti perpasakoti tai, kas vyksta scenoje. Trys personažai mėgina pabėgti iš nenutrūkstamo pasaulio judėjimo, išsilaisvinti nuo atsakymo nesulaukiančių egzistencinių klausimų, sukeliančių gausybę nenutrūkstančio parazitavimo mūsų kasdienybėje.
Buvo dar šiuolaikinio šokio ir cirko simbiozė „Faux pas“ iš Latvijos, Giedrės Degutytės klouniškas monologas „Apie lanko sukimą“, estės Grete Gross „Ribos“, fantastiškojo Dan Le Man vieno žmogaus kabaretas „Kauliukų žmogus“.
Australijoje gimęs Danas Renwickas cirko meno mokėsi Anglijoje, dirbo teatre Australijoje, kalba vokiškai, gyvena Estijoje, vaidina prancūzų personažą ir taip pat kuria savo prekės ženklo kvepalus. Surengė per tūkstantį pasirodymų beveik keturiasdešimtyje šalių...
O pabaigai – vyšnia ant torto, Švedijos scenos eksperimentatorių dueto Erik Åberg ir Jay Giligan „Daiktų dėlionės“ Energetikos ir technikos muziejaus katilų salėje. Nežinia, ko šiame pasirodyme daugiau – buities daiktų, artistų fantazijos ar talento ir užsispyrimo. Tai ne cirkas, ne teatras, tai visiškai naujo tipo festivalio reginys, balansuojantis tarp praktinio fizikos dėsnių demonstravimo ir atlikėjų meistriškumo. Labai gaila, kad absoliučiai daugumai žiūrovų artistai liks prisiminimuose tik kaip įdomus, originalus duetas. O juk matėme ir vieną garsiausiųjų pasaulio žonglierių, amerikietį, dabar intensyviai gastroliuojantį Europoje, daugelio pasaulio cirko mokyklų žongliravimo pedagogą Jay Giliganą...
Parašiau šiuos lakoniškus pamąstymus ir suvokiu, kad panašių žodžių šiandien negalėčiau pasakyti apie tai, kam esu atidavęs keliasdešimt gyvenimo metų. Gaila, bet šių spektaklių nemato klasikinio cirko artistai – jų gastrolės dabar pačiame įkarštyje.
Tiesą sakant, net jeigu ir būtų tarpsezonis, esu įsitikinęs, jie neskubėtų, mat, daugumos požiūris į šiuolaikišką cirką, švelniai tariant, gana atsargus. Bet nelabai prisimenu, kad ir šiuolaikinio cirko artistai veržtųsi į šapito palapines, nes juos aiškiai varžo išankstinė nuomonė, esą, klasikiniame cirke viskas ne taip kaip turi būti, viskas blogai.
Betgi gal jau atėjo laikas rimtai, be užgauliojimų ir įsižeidimų, suprasti, kad vienas kitam netrukdo ir negali trukdyti, nes tai kaip vieno medžio šakos. Be gero profesionalaus techninio pasirengimo negali būti naujojo cirko, bet ir klasikiniame manieže dirbantiems žmonėms privalu suvokti, jog vien triukas, tegu į Gineso rekordų knygą įrašytas, nieko nelemia. Ir kad Maskvos estrados ir cirko mokykla, suteikianti ne aukštąjį, bet siaurą profesinės mokyklos lygio išsilavinimą, su visa pagarba jai, nebėra ta vienintelė ir geriausia mokymo įstaiga, kokia ilgus metus buvo. Ir kad dauguma šiuolaikinius cirko spektaklius kuriančių bei juose vaidinančių artistų – ne iš gatvės atėję, bet baigę solidžias Vakarų šalių akademijas, kur mokoma ne vien profesijos pagrindų, bet ir to, ko šiandien taip stinga klasikiniame manieže – filosofinio požiūrio į gyvenimą, savosios egzistencijos suvokimo.
Jaučiu, jog po šių pastabų ne vienas tradicinio, klasikinio cirko kolega įsižeis ar netgi supyks. Labai norėčiau, kad supyktų. Bet ne susipyktų. Nes tik draugiškos pastabos, draugiška kritika skatina judėti pirmyn. Jau senokai seku Naujojo cirko savaitgalio festivalį, nuolatos lyginu su man vis tiek artimesniu maniežiniu klasikiniu cirku. Ir kuo toliau, tuo labiau svarstyklių lėkštė svyra pastarojo nenaudai.
Kažkas atsitiko toje mūsų šimtmečius mylėtoje, puoselėtoje trylikos metrų planetoje. Negrįžtamai dingo laikai, kada visuomenė žinojo ir artistų pavardes, ir matė visaverčius cirko spektaklius, tiesą sakant, neretai gerokai lenkiančius ne vieną šiandieninio jaunimo rodomą. Pagaliau, ir to klasikinio artisto užduotis yra daug sudėtingesnė – per keletą minučių manieže pasakyti tai, kam kiti kolegos gali skirti keliasdešimt minučių.
Dažnas tų senų gerų laikų cirko numeris žavėjo ir triukais, ir atlikimu, ir kultūra, buvo įsimenantis meno kūrinys, nes tuos numerius kūrė solidžios komandos. Šiandien reta cirko programa stebina nors nedidele originalumo kruopele. Manieže šmėkščioja vis tie patys veidai, kadangi su vienu, tegu ir puikiu, numeriu patekti į gastroliuojantį šapito praktiškai neįmanoma, nebent tai atrakcionas, kuriam galima daryti atskirą reklamą. Bet jis kainuoja nemažus pinigus. Cirkų direktoriai skaičiuoja ne vien būsimą pelną, kuris neretai būna ganėtinai kuklus, bet ir čia pat lydinčias realias kasdienes išlaidas.
Jaučiu, jog po šių pastabų ne vienas tradicinio, klasikinio cirko kolega įsižeis ar netgi supyks. Labai norėčiau, kad supyktų. Bet ne susipyktų.
Ateidamas į palapinę, jau praktiškai žinai, ką pamatysi – kinišką grojantį ir šviečiantį žaislinį šlamštą, kukurūzų spragėsius ir cukraus vatą ir, tiesa, dar konvejerinę programą, dažnai be rimtesnės režisūros ir kone vienodus, gal tik skirtingais kostiumais apsirengusių, artistų pasirodymus. Jeigu režisūra nelaikysime programos numerių sustatymo į eilę. Būta gražių mėginimų kurti tikrus „du Soleilinio“ stiliaus spektaklius dirbtinai sunaikintame VIP cirke, tačiau ką jau dabar kalbėti apie tai, ko nebėra. Gal tik vienintelė Lietuvoje Šakių cirko mokykla ir „Šypsenos“ cirkas šiandien vis dar suka į tikrojo šiuolaikinio, moderniojo cirko pusę, kuria ne vien cirko, bet ir šaunius masinius šiuo ženklu pažymėtus „4 stichijų“ renginius.
Baigiu labai geranoriškas savo pastabas, jokiu būdu nesiekdamas dar labiau supriešinti tų neišvengiamai Lietuvoje gyvuojančių ir visada greta vienas kito būsiančių dviejų cirko grupių. Seniai užmarštin nuėjo laikai, kada buvo viena tiesa, vienas nurodymas ar vienintelė galimybė. Baigėsi ir laikai be konkurencijos.
Kaip negalvotume, kaip nedejuotume, bendroje Europos erdvėje kitaip jau nebus. Ir ne tik varžybose tarp klasikinio bei naujojo cirkų. Seimui delsiant priimti Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisas, cirkų konkurencija mūsų šalyje, matyt, ir toliau apsiribos tuo, kas įvairesnių ar egzotiškesnių gyvūnų atsiveš. Deja, mums dar toli iki galutinio suvokimo, jog, pirmiausia, cirko menas – tai žmogaus fizinių ir intelektualinių galimybių demonstravimas. Kol kas liūtas ar dramblys neišvengiamai nugali patį geriausią akrobatą ar žonglierių.
Jau rengiausi dėti pabaigos tašką, kai štai internete vėl regiu informaciją apie naujus apgailėtino lygio Kaliningrado scenos cirko vojažus per Lietuvą. „Profesinė programa su apmokytais gyvūnais, suvenyrai, saldi vata, popkornas, nuotraukos su gyvūnais“... „Cirque du Soleil“ gali miegoti ramiai.
