Operos atsiradimo Klaipėdoje istorija
Klaipėda, jos kraštas, kaip ir visa Mažoji Lietuva (Rytų Prūsija), ilgus šimtmečius buvusi Vokietijos sudėtyje (1525–1918), turėjusi labai glaudžius ir artimus ryšius su vokiškąja kultūra, jos politiniais bei istoriniais įvykiais, nuėjo savitą, kitokį nei Didžioji Lietuva, politinės sanklodos, kultūrinio, meninio vyksmo bei religinės (protestantiškosios) raiškos kelią.
Vienas iš ilgaamžių Klaipėdos muzikos meno forpostų – Muzikinis teatras (Opera) taip pat turėjo ilgą, sudėtingą, įdomią ir garbingą istoriją. Daugiau kaip 120 metų (nuo 1820 m.) Klaipėdoje dominavęs gan aukšto meninio lygio vokiečių Muzikinis teatras (Opera) XX a. 3–4 dešimtmečiuose (prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos) rodė įkvepiantį pavyzdį čia apsigyvenusiems lietuviams, įžiebdamas jiems begalinį troškimą turėti lietuvišką Operą ir simfoninį orkestrą. Per du gyvavimo šimtmečius Klaipėdos muzikinis teatras – vokiškasis (1820–1944) ir lietuviškasis (1922–2019) – pergyveno įvairius periodus, paženklintus ir aukštais meniniais proveržiais, ryškiomis sėkmėmis, ir nuosmukiais bei negandomis. Jie patyrė ne tik meninio lygio svyravimus bei finansinį nepastovumą, bet ir istorinius, politinius virsmus, drastišką santvarkų kaitą, sociokultūrines traumas, miesto bei jo gyventojų tapatybės kitimo laikotarpius.
Meninės kulminacijos
Užsibrėžęs užduotį kiek galint didesnį dėmesį repertuare skirti vertingoms operoms bei baletams, rengti turiningus simfoninės, vokalinės muzikos bei teatralizuotus koncertus, muzikinis teatras jubiliejiniais 2020 metais (vadovė Laima Vilimienė) pasiekė puikių rezultatų. Intensyvus, repertuaro įvairove pasižymintis 2019–2020 m. kūrybinis laikotarpis, nors pastaruoju metu ir slegiamas varginančių pandemijos sunkumų, aidėjo po aiškiai juntamu Eduardo Balsio ir Richardo Wagnerio ženklu.
Išskirčiau net kelias labai ryškias menines kulminacijas. Įvairiažanriais renginiais paminėjęs įžymaus lietuvių kompozitoriaus E. Balsio 100-jį gimimo jubiliejų, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, ištisus 2019-uosius nešė šio kūrėjo „atminimo lyderystės vėliavą“ ir sulaukė palankaus visos Lietuvos meninės bendruomenės įvertinimo. Pagerbiant talentingąjį, glaudžiausiais ryšiais su Klaipėda, jūra, pamario gamta susijusį kompozitorių, teatras į savo sceną „atvedė“ iškiliausius jo sceninius veikalus: baletą „Eglė žalčių karalienė“ ir operą „Kelionė į Tilžę“.
E. Balsio metai prasidėjo 2019 m. sausio 15 dieną įsimintinu simfoniniu koncertu (vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis), kuriame šalia užsienio klasikų – F. Mendelssohno-Bartholdy, Ch. Gounod, D. Verdi, G. Bizet, R. Wagnerio veikalų bei J. Gruodžio siuitos chorui ir simfoniniam orkestrui (autorius svajojo apie operą) „Šarūnas“ uvertiūros, nuskambėjo labai retai atliekamas E. Balsio Pirmasis koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui, soluojant talentingai smuikininkei Linai Marijai Songailei, o taip pat jo siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ bei operos „Kelionė į Tilžę“ uvertiūra.
Melomanų džiaugsmui – „Kelionė į Tilžę“
Po kelių mėnesių, ši legendinė, novatoriška, simfonizuota, dviejų veiksmų, keturių paveikslų opera (G. Kuprevičiaus redakcija), vainikuojanti E. Balsio kūrybinį kelią, daugelio melomanų džiaugsmui, buvo pastatyta ir parodyta Žvejų kultūros rūmų didžiosios salės scenoje.
„Kelionės į Tilžę“ statytojai: dirigentas T. Ambrozaitis, režisierius G. Padegimas, scenografė B. Ukrinaitė, vaizdo projekcijų dailininkas L. Urniežius, šviesų dailininkas A. Stasiulis, choreografė E. Stundytė, chormeisteris V. Konstantinovas, nepaisant labai komplikuotos muzikos kalbos, sceninės raiškos iššūkių, padiktuotų operos dramaturgijoje dominuojančios išorinio veiksmo statikos, sukūrė nepaprastai įtaigų, jautrų spektaklį, kalbantį apie žmogiškąją meilę, pasiaukojimą, išdavystę bei ištikimybę, prisodrintą kompozitoriaus mylimos jūros, audringų marių vaizdais.
Solistai, pagrindinių partijų atlikėjai R. Petrauskaitė, I. Juozapaitytė, A. Stančikaitė (Indrė), R. Baranauskas, M. Zimkus (Ansas), G. Kuzmickaitė, E. Stankutė, J. Vaškevičiūtė (Bušė), A. Kozlovskis, V. Kazlauskas (Jakštaitis), A. Dovydaitienė, D. Kužmarskytė (Anė) ir kt., įveikė neįprastą ir nelengvą ekspresionistinį, dodekofoninės technikos bei leitmotyvų sistemos pagrindu paremtą muzikinį tekstą. Jiems pavyko įsijausti į operoje užkoduotas dramatiškų situacijų prasmes bei įkūnyti sudėtingus, psichologizuotus herojų charakterius.
Daug pagiriamųjų žodžių nusipelnė išraiškingai grojęs simfoninis orkestras, kuriam teko pagrindinis krūvis bei atsakomybė, nes E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ būtent didelės sudėties, galingas, sudėtingų faktūrų, subtiliai derinamų tembrų, emocine jėga prisodrintas orkestras, yra pagrindinis veikėjas, herojų nuotaikų ir minčių reiškėjas.
Savitas „Eglė žalčių karalienė" pastatymas
Kita tolygaus reikšmingumo sezono meninė kulminacija – E. Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera, atskleidusi neįtikėtinai užaugusią, sustiprėjusią teatro baleto trupės potenciją.
Muzikinėje – sceninėje veikalo interpretacijoje labiausiai stebino savitas statytojų žvilgsnis į atrodo taip gerai žinomos pasakos prasmes. E. Balsio muzikos poetikoje, jos turtingame skambesyje, atlikėjai įžvelgė gilesnius klodus, potekstes, naujus minties aspektus, išryškindami jūros stichijos sąveiką su amžinybe, filosofine laiko samprata, kuri visada buvo labai artima kompozitoriaus mąstysenai.
Susitelkusios, sutartinai dirbusios talentingų Lietuvos menininkų grupės (dirigentas M. Barkauskas, choreografas M. Rimeikis, scenografas M. Jacovskis, kostiumų dailininkė E. Brazdylytė, šviesų dailininkas L. Kleinas ir kt.) bei meistriškumo viršūnių pasiekusių šokėjų (J. Stankevičūtė – Eglė, M. Černeckas – Žilvinas, K. Tykhonova – Drebulė, A. Krasauskaitė-Berulė – Motina, D. Berulis – Tėvas, V. Bondar – Ąžuolas, E. M. Maslauskaitė ir E. Dobilaitė – seserys ir kt) dėka, gimė įstabaus grožio, kilnių žmogaus jausmų, dvasinių dramų gelme persmelktas, jaudinantis muzikinis baletinis veikalas. Jo tėkmė, nė kiek neperdedant, laikė prikausčiusi žiūrovų dėmesį nuo pirmo iki paskutinio akordo.
Pašauktiems jūros
Klaipėdietiškąją balsiadą papildė naujoviškas savo forma, spalvingas teatralizuotas, jaunųjų teatro solistų ir orkestro grupės parengtas dainų koncertas „Aš – senas jūrininkas“, parodytas atviroje erdvėje – Klaipėdos Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Skambėjusias vokalines E. Balsio miniatiūras („Jūreivių daina“, „Daina apie Klaipėdą“, „Daina apie tiltą“, „Žuvėdra, žuvėdra“, „Jūreivių užstalės daina“, „Senas jūrininkas“, „Elektrėnų žiburiai“, „Lopšinė“ ir kt.), lydėjo šokis, vaidyba, išradingos mizanscenos. Vadovaujami dirigento E. Mikniaus ir režisierės R. Bunikytės, solistai – O. Auškalnytė, R. Štemanetian, T. Jakas, V. Trakys, M. Narmontas, A. Raulinavičius, V. Trinkė, A. Petraškevič, M. Drejerytė, E. Greciūnaitė, I. Smilgevičius, atsiskleisdami jiems naujame amplua, žaismingai, su humoro gaidele, panardino klausytojus į nostalgiškus retro prisiminimus.
Precedento neturintis „Skrajojantis olandas"
Be abejo, pastarojo Klaipėdos muzikinio teatro sezono aukščiausia viršukalnė – pirmą kartą Klaipėdos lietuviškojo operos teatro istorijoje pastatyta įžymiojo vokiečių kompozitoriaus, romantiko, operų reformatoriaus, turėjusio kūrybinių sąsajų su Klaipėda, R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ (Klaipėdos vokiškajame teatre ji buvo pastatyta prieš beveik prieš 100 metų, apie 1924 m.).
Smalsumą kėlusi, lauktoji opera parodyta vienintelį kartą, pažymint Klaipėdos miesto 768-jį gimtadienį (2020 m. rugpjūčio 1 d.). Buvusios senosios laivų statyklos išlikusiame saugotiname elinge (pavyko sutalpinti 1000 žiūrovų) įvykusi „Skrajojančio olando“ premjera – precedento neturintis meninis įvykis ne tik mūsų miesto, bet ir visos Lietuvos (o gal ir Europos) muzikinio gyvenimo panoramoje.
Išradinga ir itin profesionali operos atlikėjų bei statytojų komanda, maksimaliai išnaudojo visus galimus neįprastos erdvės parametrus, organiškai sujungdama skirtingas veikalo dramaturgines gijas, sumaniai į nedalomą visumą integruodama dramatišką, ekspresyvią muziką, poeziją, judesį, o taip pat egzotiškos aplinkos siūlomus erdvinius sceninius komponentus bei vagneriškos muzikos alsavimui tinkančią gamtinę aplinką: jūros artumą, marių vandenis, žiūrovų akyse praplaukiančius laivus.... Natūralią gamtos stichiją papildė kūrėjų fantazija, inscenizuojant bangų šėlsmą, žaibų griausmą, vėjų šuorus, krintančios liūties vaizdus, persipinančius su muzikoje reiškiamais dramos herojų pergyvenimais.
Nelengva išskirti kurį nors šio meninio įvykio dalyvį: visi statytojai, atlikėjai dirbo, ieškojo, kūrė sutartinai, ranka rankon, atsidavę, neskaičiuodami valandų, nebodami oro sąlygų, įgyvendindami idėjos įkūnijimo sumanymus. Įspūdinga režisūra, scenografija, šviesų efektai (D. Abaris, G. Šeduikis, S. Šimkūnaitė, A. Stasiulis) pranoko lūkesčius. Išradingai panaudodami milžiniško aukščio elingo karkasą, papildė jį smulkesnėmis konstrukcijomis, skirtingame aukštyje kabančiomis aikštelėmis (chorui, solistams, baletui), pakeliamaisiais mechanizmais, konteineriais bei atrado daugybę kitų techninių sprendimų, sukūrusių įspūdingą jūroje besiblaškančio laivo – vaiduoklio paveikslą.
„Dekoracijų“ apimtį, tobulai atliepė galinga, įstabi, nenutrūkstama tėkme besiveržianti, ekspresyvi R. Wagnerio operos muzika. Nepaisant ekstremalių lauko sąlygų, dirigentas M. Pitrėnas, pagrindinių vaidmenų atlikėjai (baritonas A. Švilpa – Olandas, bosas T. Girininkas – Dalandas, sopranas S. Janušaitė – Zenta, tenoras R. Karpis – Vairininkas, A. Ludvigs – medžiotojas Erikas, D. Kužmarskytė – Mari), choras (chormeisteris V. Konstantinovas), baleto trupė (vadovas A. Liškauskas) ir kt., sukūrė vientisą, nedalomą spektaklį, harmoningai suliejant jaudinančią muziką su visais kitais veikalo komponentais bei pajungiant savo valiai milžiniškos „scenos“ iššūkius.
„Orfėjas pragare“: prasmingas chaosas
Sezono repertuarinėje panoramoje neliko užmiršti operetės žanro mėgėjai. Šį kartą teatro meninė vadovybė pasirinko kūrinį, savo siužetu bei fabula šiek tiek „iškrentantį“ iš įprastos, paprastai naivokos operetės žanro tradicijos. Rudens pradžioje, Žvejų kultūros rūmų salėje (vis labiau įsisiūbuojant pandemijai) žiūrovai išvydo XIX a. prancūzų kompozitoriaus J. Offenbacho 2 dalių, 4 paveikslų operetės „Orfėjas pragare“ premjerą.
Beje, pirmą kartą ši operetė buvo parodyta Paryžiuje 1858 m. paties J. Offenbacho įkurtame, nuosavame teatre „Buff“ Eliziejaus laukuose ir sulaukė labai prieštaringų vertinimų. Tai buvo tarsi bombos sprogimas; žiūrovai džiūgavo: juk šis veikalas taikliai atspindėjo jų gyvenamo meto (Antrosios Prancūzijos imperijos laikotarpis) papročius bei nuotaikas, gan cinišką gyvenimo būdą bei manieras, klestint kabaretų, parsiduodančių moterų, kokočių moralei. Tuo tarpu oficialioji muzikos kritika negailestingai užsipuolė operetę, vadindama ją „su trumpu sijonėliu ar netgi visai be jo“, priekaištavo autoriui, atseit jis, nuvertinąs kultūrinius, moralinius principus ir pan. Aišku, po tokių pareiškimų, publika dar labiau veržėsi į spektaklį.
Talentingasis muzikinės parodijos meistras J. Offenbachas savo kūrinyje, pasinaudodamas populiariu antikiniu mitu apie Orfėjo ir Euridikės meilę, pasitelkdamas ironiją, skepsį, apverčia siužetą aukštyn kojomis, t.y., išverčia jį atvirkščiai. Čia Orfėjas ir Euridikė nebemyli vienas kito, svetimauja; kaimynas Aristėjas (jis – ir požemių dievas Plutonas) mezga romaną su Euridike. Panašiai elgiasi ir kiti olimpo dievai.
Klaipėdietiškojo „Orfėjaus pragare“ statytojai (dirigentas T. Ambrozaitis, režisierė R. Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė R. Valčik, choreografė I. Briazkalovaitė, šviesų dailininkas E. Sabaliauskas, chormeisteris V. Konstantinovas), „pagavę“ nuostabiojo muzikos feljetonisto, bufonadinio satyriko, net galima sakyti, fokusininko, J. Offenbacho veikalo parodijinę esmę, atskleidė ją originaliai ir kūrybingai.
Scenoje – nuolatinis siausmas, šurmulys, judesys, gausybė veikiančiųjų personažų, išraiškingos masinės scenos (puikiai pasirodė choras, baleto trupė); iš pirmo žvilgsnio – chaosas. O iš tiesų – viskas apgalvota, tikslu, prasminga.
Solistai, talentingai perteikdami dviveidiškus savo herojų (dievų ir deivių) poelgius (tokia jau žmogiškoji prigimtis!), nesibaigiančias intrigas, elgesiu balansuodami tarp dangaus ir pragaro, sukūrė itin charakteringus, ironiškus personažų paveikslus: K. Nevulis, R. Baranauskas (Orfėjas), B. Ignatavičiūtė, R. Petrauskaitė (Euridikė), T. Jakas, D. Norvilas (Plutonas/Aristėjas), M. Rojus (Jupiteris), A. Dovydaitienė, D. Kužmarskytė (Viešoji nuomonė), R. Jucevičienė (Junona), A. Raulinavičius, G. Šimelionis (Merkurijus), O. Auškalnytė (Diana). Š. Juškevičius, V. Pupšys (Stiksas), V. Trinkė (Venera), D. Mataitienė (Minerva), R. Štemanetian, R. Ulteravičiūtė (Kupidonas), A. Gyozalyan (Bakchas), T. Orobchenko (Morfėjas).
Įsijausti į operetėje autoriaus užkoduotą ironišką idėją, solistams padėjo išradinga scenografija: laiptai, tarsi ryšys tarp dangaus ir pragaro, puošnūs salonai – deivių buveinės; apgalvota kostiumų (moterų ir vyrų) spalvinė gama, veidus dengiantis, kaukes imituojantis grimas, efektingas, pateisintas, prasmingas šviesų naudojimas ir kt.
Šią tvarkingą spektaklio painiavą savo tvirta ranka suvaldė dirigentas T. Ambrozaitis. Klausant operetės atrodo, kad jos muzika aiški, paprasta, prieinama, partitūra neperkrauta, girdime tuo metu madingų šokių – maršo, valso, galopo, kankano ir kt. ritmus. Tačiau išties ši muzika originali, išradingai instrumentuota, melodiškai turtinga, o kartu šmaikšti ir grakšti.
J. Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ pastatymas, atskleidęs naujas teatro meninės trupės galimybes, reikia manyti, dar ilgai nepaliks scenos.
Repertuaras
2019–2020 m. jubiliejinis teatro sezonas, stebinęs sudėtingų operų ir baletų premjerų gausumu, nepaliko užmarštyje ankstesnių spektaklių. Pilnos salės klausėsi jau antrą dešimtmetį repertuarą puošiančių miuziklų – J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“, V. Ganelino „Velnio nuotakos“, D. Goggin`o „Šounuolynas“, A. Kučinsko operos vaikams „Bulvinė pasaka“ ir kt.
Pastebimai didelį šuolį meistriškumo link padarė baleto trupė (vad. A.Liškauskas). Dar niekada per visą teatro egzistavimo istoriją ji nebuvo tokia stipri, įvaldžiusi klasikinio, šiuolaikinio, modernaus ir kitų šokio stilių ypatumus, pajėgi statyti sudėtingiausius šio žanro veikalus. Svarbiausia sezono baletinė premjera (šalia E. Balsio „Eglės žalčių karalienės“) – viso pasaulio scenose karaliaujantis P.Čaikovskio baletas „Spragtukas“, pastatytas choreografo K. Simonovo.
Publikos dėmesį traukė ir anksčiau pastatyti baletai: kompozitoriaus M. Theodorakio „Graikas Zorba“, šokio spektaklis „Altorių šešėly“ pagal V. Mykolaičio-Putino romaną (libreto autorė B. Mar), K. Lučinsko šokio spektaklis vaikams „Tikroji dinozaurų istrija“ bei premjerinis, judesio kalba sudominęs choreografinių miniatiūrų koncertas „Dėmesio Baletas“.
Bangose užgimusi muzika
Žanrų įvairove sublizgėjo 2020 metų tradicinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, šį kartą romantiškai pavadintas – „Bangose užgimusi muzika“ (rugpjūčio mėn. 1–23 d.). Jo metu, šalia jau minėtų operų ir baletų, muzikinio teatro kolektyvas surengė keletą įspūdingų, skirtingų žanrų koncertų.
Jaunieji teatro solistai, diriguojant D. Zlotnikui, parodė žaismingą premjerinę komiškų operų programą „Vivat, kava!“, sudarytą iš dviejų vienaveiksmių kamerinių operų: J. S. Bacho „Kavos kantatos“ ir G. B. Pergolesi „Tarnaitė ponia“. Žiūrovų eilėse netilo juokas, klausant išradingų, subtiliai humoristinių artistų išdaigų, palydint jas nemirtinga klasikine muzika.
Didelį krūvį festivalio metu turėjo teatro simfoninis orkestras. Vos nuaidėjus jaudinančiai ir sukrečiančiai R. Wagnerio operai, jau po kelių dienų jis koncertavo, atlikdamas sunkių, skirtingo stilistinio braižo kūrinių programą (dirigentas T. Ambrozaitis): E. Griego siuitą „Iš Holbergo laikų“, P. Čaikovskio Serenadą op. 48, E. Elgaro Serenadą op. 20, B. Britteno „Paprastąją simfoniją“.
Diriguojant svečiui iš Vilniaus R.Šervenikui, simfoninis orkestras surengė dar vieną koncertą, pavadintą „Ramios, malonios vasaros naktys“. Jo programą sudarė rečiau girdimi kūriniai: S. Mercadante Koncertas fleitai Nr. 2, dalyvaujant fleitistui Łukasz`ui Długosz`ui (Lenkija), G. Rossini uvertiūra, J. Brahmso Vengrų šokiai Nr. 1, 2, 5, 6, 7, 10 ir G. Rossini – B. Britteno „Muzikiniai vakarai“.
Jubiliejinių metų festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ užbaigė teatro simfoninis orkestras, choras ir solistai (B. Ignatavičiūtė, D. Kužmarskytė, A. Bartkus, A. Raulinavičius, A. Kozlovskis) grandioziniu koncertu „Vienybė težydi“ Klaipėdos Šv.Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje, (dirigentas T. Ambrozaitis), atlikdami F. Schuberto Mišias Nr. 6, Es – dur: Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Benedictus, Agnus Dei. Šį didingą koncertą teatras paskyrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautas 1989 m. suvienijusiai Baltijos kelio akcijai atminti.
2020-uosius apvainikavo pasaulinė šokio spektaklio „Faustas“ premjera. Pirmąją Šv. Kalėdų dieną, (gruodžio 25 d. ), ji parodyta LRT Plius kanalu. Tai choreografo Roberto Bondaros, muzikos vadovo ir dirigento Modesto Barkausko, scenografės Martynos Kander ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvo kūrybinis darbas.
Karantino įkarštyje išskirtiniu būdu pasaulį išvydęs šokio spektaklis „Faustas“ buvo nufilmuotas bei laukė tinkamo momento prisistatyti publikai. „Faustas“ – dažnai pasaulio scenose statomas bei įvairiai interpretuojamas kūrinys. Choreografas R.Bondara šią J. W. Goethes istoriją pamatė kitaip, daugiau dėmesio teikdamas dalykams, kurie svarbūs dabar gyvenantiems žmonėms bei publikai pažerdamas galimybių viską suprasti savaip. Istorija tarsi išniro iš gyvenimą apmąstančio Fausto minčių, atsiskleidžia permatomų sienų apsuptoje scenoje bei nuskamba garsių kompozitorių muzikos fone.
Šiuo metu miesto muzikinę visuomenę jaudina klausimas: koks bus 2021 m. Klaipėdos muzikinio teatro sezonas? Kolektyvas turi daug sumanymų, planuojamų premjerų, numatyta surengti daug iškilių koncertų ir kt.
