– Visų mažų mergaičių svajonė – tapti balerina. Ar ir Tu nuo vaikystės svajojai tapti šokėja? Kur ir kada žengei pirmuosius žingsnius?
– Ne, ne. Rožiniai tiulio sijonėliai ir puantai nebuvo mano svajonė. Atvirkščiai, niekada negalvojau, kad būsiu profesionali šokėja. Galbūt dėl to, kad augau su vyresniuoju broliu ir lygiavausi į jį. Mano žaislai buvo visai ne mergaitiški. Vietoje lėlių rinkdavausi mašinėles, karstydavausi po medžius lyg beždžioniukas, parke su kiemo draugais gainiojau kamuolį… Nors buvau ne „barbiška“ mergaitė, pirmuosius šokių žingsnelius atsimenu dar iš darželio. Kaip ir daugeliui, meilę šokiui įskiepijo Rokiškio choreografijos mokykla. Esu už tai labai dėkinga.
– Kas atsitiko, kad vis dėlto pasirinkai šokio edukologijos specialybę?
– Mokykloje buvau aktyvi paauglė: lankiau Jaunųjų lyderių klubą, dalyvavau jaunimo mainų programoje, vykdavau į seminarus užsienyje, grojau pianinu, lankiau Choreografijos mokyklą bei sportinius šokius, mielai prisidėdavau prie įvairių mokyklos renginių organizavimo. Besimokydama dvyliktoje klasėje dar nebuvau apsisprendusi, kur studijuoti. Tiesa, niekam nebuvo paslaptis, kad šokiai užima svarbią vietą mano gyvenime. Vis dėlto ilgai lauktas „nušvitimas“ atėjo – nusprendžiau rinktis tokias studijas, kurios man įdomios, o ne tas, kurias visuomenė standartiškai vadina „rimtomis“. Sulaukdavau aplinkinių įvairių komentarų, esą tai nieko verta specialybė, tokią turėdama nieko nepasieksiu. Tikriausiai mane išgelbėjo užsispyrimas ir tvirtas charakteris, kuris neretai liepia elgtis priešingai nei visuomenėje įprasta. Kartais vertėtų labiau įsiklausyti į tai, ko nori tavo širdis. Labai džiaugiuosi, kad tėvai nedarė įtakos mano sprendimui ir leido laisvai rinktis specialybę.
– Ar aktyviai merginai užteko vien tik universiteto?
– Studijos Edukologijos universitete pristabdė kitas mano veiklas. Viskas nauja, įdomu, tad pirmuosius studijų metus buvau susikoncentravusi tik į šokius. Deja, greitai viskas apsivertė aukštyn kojomis – pavargau šokti liaudiškus šokius, atsibodo pamokos, pasidarė nebeįdomu, šokio pamokų lygis neatitiko mano lūkesčių, ėmė atrodyti, kad laiką švaistau veltui. Jaučiausi tarsi žuvis, išmesta ant kranto, trūko oro ir norėjosi jo daugiau, kad galėčiau save realizuoti.
Nepamiršau ir Rokiškio. Čia sugrįždavau dalyvauti Teatro dienos apdovanojimuose, Senųjų metų palydų ir kituose renginiuose. Sentimentai, gimtojo miesto ilgesys mane grąžindavo į Rokiškio sceną, tad sutikdavau dalyvauti vos gavusi pasiūlymą. Iki šiol turiu garbės čia pasirodyti pati ar kurti choreografiją kitiems šokėjams. Manau, dalyvavimas Rokiškio renginiuose labai prisidėjo prie mano dabartinės karjeros, nors tuomet apie tai nesapnavau jokiuose sapnuose.
Režisierės Neringos Danienės paskatinta, pradėjau lankyti rokiškėno, žinomo choreografo Manto Svirskio šokių pamokas. Jis kaip tik tuo metu atidarė šokių studiją Vilniuje. Choreografo užmojai buvo nemaži – repeticijos suaugusiesiems ir šokėjų trupė. Taip atsidūriau įvairiuose televizijos projektuose. Šokau tokiuose renginiuose kaip M.A.M.A apdovanojimai, „X-faktorius“, „Tau mama“, „Lietuvos balsas“, „Auksiniai svogūnai“ ir kt.
Praėjus vieneriems metams supratau, kad universiteto man nepakanka. Sąžinė neleido visko imti ir mesti, tad nusprendžiau pusei metų išvykti studijuoti į nacionalinę Romos (Italija) šokių akademiją „Accademia Nazionale di Danza“. Ten susipažinau su įvairių technikų mokytojais, stipriais choreografais. Mane ištiko lengvas šokas, kai pamačiau, kaip žmonės šoka vos po 4–5 metų treniruočių. Aš, turėdama 10 metų patirties, vos tegalėjau į juos lygiuotis. Deja, mokytojų požiūris į auklėtinius nesužavėjo. Grįžau nusivylusi ir pasakiau sau: daugiau į sceną negrįšiu. Nebenorėjau šokti… Vis dėlto neatsiribojau nuo Rokiškio ir jo renginių, kurie vėliau buvo perkelti į Kupiškį. Nors buvau padėjusi tašką, negalėjau atsisakyti kvietimo pašokti renginyje, kuriame dalyvaudavau nuo pat vaikystės.
– Kaip dabar vertini patirtį televizijoje ir anuometinius sunkumus Romoje?
– Televizijos projektai padėjo suprasti, kas vyksta anapus žydrojo ekrano – kokie tai renginiai, su kuo jie „valgomi“, kokia yra tikroji jų kokybė, reikalavimai šokėjams. Turėjau galimybę bendrauti su žinomais aktoriais, šokėjais, kartu pasirodyti scenoje. Prisipažinsiu – niekada negalvojau ir nesitikėjau šokti tokiuose projektuose. Tai atrodė lyg neįmanoma misija, apie kurią net nedrįsau pasvajoti. Vis dėlto po metų, praleistų televizijos projektuose, ėmiau suprasti, kad noriu ne to. Nepatiko penkių judesių kombinacijos ir greito produkto reikalavimai. Trūko kokybės, kurios ten tikrai nėra daug.
Studijos Romoje atvėrė akis į kitokį šokių pasaulį. Ten pradėjau suprasti, kaip turi judėti kūnas, koks turi būti tikras šokėjas. Šokių akademija iš pagrindų pakeitė mano požiūrį į šokį. Viskas, ko buvau išmokusi per dešimtmetį, atrodė tarsi lašas jūroje. Krito motyvacija, nebejaučiau džiaugsmo ir noro šokti, nebenorėjau tęsti nei į studijų Lietuvoje, nei grįžti į televizinius projektus. Nusprendžiau kurį laiką nebešokti.
Studijos Edukologijos universitete pristabdė kitas mano veiklas. Viskas nauja, įdomu, tad pirmuosius studijų metus buvau susikoncentravusi tik į šokius.
Taigi mainų programa sukėlė dviprasmiškų jausmų: viena vertus, išplėčiau akiratį, įgijau daugiau žinių ir gebėjimų, kita vertus – dingo noras šokti, atrodė, nieko nebesugebu.
– Kas paskatino šokį atrasti iš naujo?
– Senųjų metų palydų renginyje Kupiškyje susipažinau su ilgamečiu A. Cholinos teatro šokėju Evaldu Taujanskiu. Jis pasiūlė man šokti „Domino“ teatro miuzikle „Paryžiaus katedra“. Tuo metu nesijaučiau to nusipelniusi ir tam pasiruošusi. Nepasitikėjau savimi ir vis kartodavau, kad būčiau kur kas prastesnė nei kiti šokėjai. Galiausiai pasidaviau įtikinėjimams, kad esu tinkama. Po premjeros pasirašiau sutartį ir buvau pakviesta šokti visame ture po Lietuvą ir ateinančiuose spektakliuose. Tai nutiko tuomet, kai nebemačiau prasmės toliau eiti šokėjos keliu. Likimas. Galbūt jam galiu dėkoti už pažintį su N. Daniene ir renginių projektų vadove Vaiva Kirstukiene, kurios visuomet pakviesdavo grįžti į gimtinę dalyvauti projektuose. Dalyvavimas visur, kur tik leido galimybės, – tokia buvo mano karjeros pradžia.
Po premjeros miuzikle „Paryžiaus katedra“ supratau, kad teatras yra būtent vieta, kurioje noriu būti. Niekur kitur taip gerai nesijaučiau. Pasidaviau nuojautai, kad turiu šokti spektakliuose. Ne paslaptis, kad eiliniam šokėjui, norinčiam teatro scenų, nėra lengva – reikia atlaikyti didžiulę konkurenciją. Manau, sukaupta patirtis man padėjo įveikti savo baimes ir nueiti į atrankas.
– Ir Tau pavyko. Šoki A.Cholinos šokio teatre. Ką reiškia būti ten, kur norėtų būti 100 ar net 1 000 kitų?
– Taip. Šoku šokio spektaklyje „Otelas“. Tai man reiškia itin daug, nes niekada neleidau sau galvoti, jog galiu šokti tokiame prestižiniame teatre. Tai – didžiulis įvertinimas, kuris suteikė daugiau pasitikėjimo savimi. Teatruose vyrauja milžiniška konkurencija, šį etapą teko pereiti ir man. Spektaklyje „Otelas“ susidūriau su nemenkais iššūkiais – per dvejus metus pakeičiau daugiau nei aštuonias pozicijas, kartais į sceną eidavau naują poziciją išbandžiusi vos kartą. Tai padėjo man išsiugdyti greitą orientaciją, koordinaciją bei savikontrolę. Tekdavo ir vis dar tenka šio spektaklio metu išlikti budriai ir greitai orientuotis. Keisti pozicijas yra sunku, negali atsipalaiduoti ir tiesiog šokti, turi nuolatos galvoti, kur atsidurti, ką padaryti, kokiame brėžinyje stovėti. Kartu jaučiuosi A. Cholinos įvertinta: spektaklyje nuolat keisti pozicijas yra didelis iššūkis, jei su tuo susidoroji, vadinasi, nusipelnai choreografės pasitikėjimo. Pats spektaklis yra iššūkis, šokame uždengtais veidais, matome maždaug 20 proc., visa kita – intuicija ir orientacija erdvėje.
– Ar dalyvaudama atrankoje į A.Cholinos šokio teatrą tikėjaisi netrukus vykti į gastroles?
– Netikėjau ir nesitikėjau, kad kada nors šoksiu pas A.Choliną. Nuėjau į atranką dėl įdomumo. Nepuoselėjau jokių vilčių patekti į šį spektaklį, juolab kad atrankoje dalyvavo per 100 šokėjų, kurių dauguma – visuomenėje žinomi operos ir baleto artistai. Tai – aukštasis pilotažas. Atrankos metu gavome užduotį poromis pašokti trumpą choreografinį epizodą iš A.Cholinos spektaklio „Karmen“. Atranka buvo filmuojama ir mums pranešė, kad rezultatus paskelbs elektroniniu būdu. Pamačiusi, kiek gabių ir talentingų žmonių susirinkę, nieko nesitikėjau. Tai buvo gera praktika. Tačiau tiesiogine šio žodžio prasme – įvyko stebuklas, mane priėmė. Patikėjau tik tuomet, kai prasidėjo repeticijos ir mane patikino, kad jokio nesusipratimo nebuvo.
– Ką reiškia šokti tokio aukšto lygio teatre?
– Man tai yra didžiulis įvertinimas ir garbė. Kiekvieną kartą nusilenkdama žiūrovams jaučiu, kad viską darau teisingai, kad tai, ką mato žiūrovas, yra kokybė, atsidavimas, emocijos, kurios paliečia kitus ir turi išliekamąją vertę. Tai yra svarbiausia.
– Kuo Tave žavi šokio teatras?
– Mane apskirtai traukia teatras, nebūtinai šokio. Tenka dalyvauti miuzikluose. Teatre kur kas daugiau iššūkių. Čia esi ne tik šokėjas, bet ir aktorius, todėl tenka tobulinti aktorinius gebėjimus. Aktorystės pamokų ar paskaitų nesu išklausiusi, tad norėdama perprasti spektaklį ir jį išgyventi privalau dirbti dvigubai. Tame pačiame pasirodyme teko būti bename, išdidžia ir aistringa ispane, vėliau – princese, vienuole ir tarnaite. Per vieną miuziklą pakeičiame ne tik kostiumus, pakeičiame ir charakterį, temperamentą. Tai reikalauja šokėjo aktoriaus profesionalumo. Neslėpsiu, buvo vaidmenų, kuriuose turėjau perlipti per savo įsitikinimus. Ši patirtis neįkainojama, nes išspaudi iš savęs daugiau, nei manai galinti.
– Kaip atrodo šokio teatro užkulisiai? Šokėjų virtuvė iš vidaus?
– Visko būna – vienur šokti smagu, atmosfera draugiška, netrūksta juoko, kitur tenka susidurti su konkurencija, konfliktais. Teatre panašiai kaip gyvenime – yra ir juodo, ir balto. Užkulisiuose vyksta daug daugiau, nei žiūrovas gali įsivaizduoti. Visos emocijos, atskleidžiamos scenoje, aptariamos ir išgyvenamos užkulisiuose. Tai vieta, kur palaikome vienas kitą, guodžiame, džiaugiamės, tariamės.
– Ką šokis ir teatras Tau suteikė? Ar sudėtinga judesiu perteikti žiūrovui idėjas, mintis, emocijas?
– Vienas sunkiausių dalykų – kūnu perteikti tai, ko negali pasakyti balsu. Tai didelė užduotis kiekvienam choreografui. Galima sukurti genealią choreografiją, tačiau ji nieko nesakys, nieko netransliuos potencialiam žiūrovui. Esmė – ką pats šokėjas nori pasakyti. Tai priklauso nuo jo temperamento, vidinės stiprybės ir supratimo, vidinio išgyvenimo. Labai svarbu susigyventi su situacija, pereiti per save ir tuomet perteikti žiūrovui. Kiekvienas šokėjas gali sušokti choreografiją, tačiau ne kiekvienas šokėjas gali priversti tą choreografiją kalbėti.
– Kokiuose spektakliuose šiuo metu šoki?
– Šoku „Domino“ teatro miuzikle „Paryžiaus katedra“, vaikams skirtame spektaklyje „Maša ir lokys“ bei A.Cholinos šokio teatro spektaklyje „Otelas“.
– Kokia yra artisto diena? Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui tarp gastrolių, pasirodymų vis kitose vietose, miestuose, šalyse?
– Pati dažnai ir daug keliauju, tačiau su teatru dar neteko vykti į užsienį. Tiesa, su vaikišku spektakliu „Maša ir lokys“ planuojamos gastroles Lenkijoje.
Daug priklauso nuo sezono. Vasarą nebūna spektaklių, o štai lapkričio ir gruodžio mėnesiais apie laiką sau privalai pamiršti. Nauja diena – naujas miestas, kuriame surengiame ne po vieną pasirodymą. Pasitaiko keli spektakliai per dieną arba po spektaklio užsakymas šokti kokiame nors renginyje kitame mieste. Darbų karuselė sukasi kaip pasiutusi. Kiekvienas šokėjas prisiima tiek darbų, kiek gali „pavežti“. Jei jauti, kad nebespėji – atsisakai. Tai vienas iš šio darbo pliusų. Dėl didžiulio krūvio šią žiemą atsisakiau kelių pasiūlymų. Gaila, neįmanoma vienu metu būti keliose vietose.
– Ar yra žmogus, į kurį lygiuojiesi profesinėje srityje?
– Po daugiau nei trejų metų pertraukos savo malonumui pradėjau šokti šiuolaikinius šokius pas Marijaną Staniulėną. Šis choreografas yra puikus savo srities specialistas, jis sugebėjo įkvėpti norą šokti turint kitokį požiūrį. Jis neleidžia atsipalaiduoti, palaiko ir padeda į šokį žvelgti naujai. Judesiai privalo būti įprasminti.
– Ar turi ateities planų?
– Jų yra labai daug. Artimiausiu metu planuoju pabaigti magistrantūros studijas, o toliau gyvenimas parodys. Žinau tik tiek, kad nenustosiu keliauti ir šoksiu, kiek leis galimybės ir jėgos. Vis dar ieškau savęs, išbandau naujas veiklas, atrandu naujų pomėgių, tad nežinau, kur atsidursiu ir ką dar man pasiūlys ateitis. Naujausia mano aistra – akrobatika. Atliekant pratimą tenka įveikti baimę nukristi ant galvos. Į viską gyvenime žiūriu kaip į gerą patirtį, o tobulėjimui ir savęs pažinimui ribų nėra.
