Šiuo metu, naudodamos fizinio ir psichologinio teatro praktikas, Marinos Abramovič, Diego Borges, Giselle Rodrigues, Jerzi Grotowski metodus, pačios rengia kūrybinių užsiėmimų programas ir jas pristato ne tik teatro profesionalams. Šalia naujai parengto kūrybinių užsiėmimų ciklo „Metodas: monologas“ vyksta kūrybines dirbtuvės pavadinimu „Dialogas“, kur susitinka teatro profesionalai ir socialinę atskirtį patiriantys žmonės.
Nepaisant fakto, kad jau antrus metus LKT nesuteikia finansavimo Apeirono teatro kūrybinių projektų įgyvendinimui, menininkės ieško ir atranda būdų statyti spektaklius. Teatro iniciatyva sukurtas „Ašmenys“, rengiamasi naujai Apeirono teatro premjerai, kuri numatoma balandžio mėnesio pabaigoje. Pavasarį į teatro festivalį Heidelberger Stückemarkt (Heidelberg, Vokietija) vyks spektaklis „Stabat Mater“. „Ašmenys“ dalyvaus tarptautiniame teatrų festivalyje „TheAtrium“ (Klaipėda), o liepos mėnesį pradedamas tarptautinio, kooprodukcinio spektaklio kūrimas Apeirono teatrui bendradarbiaujant su Diego Borges ir teatru „Atviras Ratas“.
Pasaulis sukasi, Apeirono teatras irgi judesy. Apie tai teatro kūrėjas kalbina Gitana Gugevičiūtė.
– Jau kurį laiką organizuojate kūrybines dirbtuves ne tik scenos profesionalams. Kaip Graikijoje, Niujorke, Brazilijoje įgyta patirtis, kuria remiatės savo edukacinėje veikloje, gali padėti eiliniam žmogui, kolektyvui?
Eglė: Diego Borges kūrybinėje stovykloje dažnai mums juokais kartodavo, kad aktorius yra profesionalus žmogus. Kitaip tariant, aktoriaus profesija reikalauja nepaliaujamai gilintis, suprasti, valdyti vidinius savo paties procesus tiek galvoje, tiek emociniuose rezervuaruose, taip pat mokėti stebėti ir pamatyti, atrasti ir išgirsti kitą žmogų, mokėti jam atsakyti, padėti ar produktyviai trukdyti. Į tai telpa absoliučiai viskas, kas turi bent kokį ryšį su žmogumi – ar apibrėžiant save patį, kitą, ar šių dviejų santykį. Ir tame nėra jokios egzaltacijos, priešingai – viskas paprasta ir žemiška. Tai pasakykite, kaip to mokymasis gali nepadėti eiliniam žmogui ar kolektyvui?
– Ką norėtumėte „ištransliuoti“ savo kolegoms profesionalams? Kaip pakomentuotumėte edukacijos, saviedukacijos aspektą Lietuvoje? Kiek linkę kolegos dalintis patirtimis?
Eglė: Čia reikėtų klausti ne „kiek linkę dalintis“, bet kiek linkę priimti ir imti. Lietuvoje, kalbant apie edukaciją, yra problema su motyvacija ir suinteresuotumu. Dar nelabai suprantama, kodėl tai reikalinga. Gal dėl kažkokių asociacijų su mokykla. Nes žmonės, kurie tarsi yra suaugę, greičiausiai nenori jaustis ar būti mokomi. Gal dėl kažkokios alegorijos į egzamino elementą. Aš pati iš pradžių kompleksavau: kad reikės eiti, judėti, pasiruošti sportinę aprangą, kažką iš savęs ištraukti, ištransliuoti, treniruotis, o aplink mane bus nepažįstamų žmonių. O tai yra paklusimas ir santykis ne tik su savim, bet ir su savim per kitus.
Greta: Kalbant apie dalinimąsi savo patirtimi atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje kartais juntamas priešinamasis bet kokiam mokymui, savo žinojimą priešpastatant kito žinojimui. Taip tarsi bandoma įrodyti save. Ypatingai meno srity. Jei atvažiuoja vienas profesionalas mokyti kitų profesionalų, tai yra būdinga manyti, kad tai jau žinoma, čia nieko naujo. Bet arogancija užkerta labai daug kelių. Ir joks mokytojas šitos problemos neišspręs. Mokytojas suteikia galimybę. Mes ja pasinaudojame arba ne.
Galbūt taip yra todėl, kad kartais pritrunkame ryžto ir užuot pasirinkus būti kažkuo, mieliau renkamės vadintis kažkuo. Tai nereikalauja gilaus mokymosi. Tokiu atveju pastangos nukreipiamos įvaizdžio, vardo, brendo kūrimui, kuris vėliau galėtų tarnauti kaip „amžinybės variklis“. Dirbtuvėse, kuriose dalyvavome mokytojai pasižymėjo kuklumu ir santūrumu. Jie pabrėžė, kad tai ką darome, reikalinga ne įspūdžio ar įvaizdžio sukūrimui, kad jiems neįdomu, kaip mes pasirodysime užduočių metu, kad tai mūsų reikalas, nes tai reikalinga mums, kaip žmonėms, kurie nori patirti.
– Grįžkime prie Jūsų braziliškųjų patirčių. Ką tokio naujo, kas būtų įdomu aktualu ir kitiems, jūs patyrėte?
Eglė: Tas metodas mums nėra toks jau nepažįstamas, nes jame daug Grotovskio principų. Bet kas yra braziliško, ir ko nėra Lenkijoje ir tikrai nėra Lietuvoje, tai prigimtinis gebėjimas dirbti komandoje. To mums reikia mokytis, o jiems tai savaime suprantama. Tai susiję ir su atvirumu kitam, neskubėjimu smerkti ar vos pamačius žmogų jį įvertinti, priskirti kokiems nors stereotipams.
Greta: Nuo pat pirmos dienos turėjom aktyvų fizinį krūvį, paremtą Grotovskio pratimais, kur kiekvienas fizinis pratimas turi išsivystyti į meninę psichologinę raišką. Visada buvome santykyje su kitu: su daiktu, su faktūra, su muzika, su žmonių grupe. Kiekvienoje užduotyje, santikyje su objektu ar žmogumi siekiama maksimalaus artumo. Tu privedamas iki tokio atviro, net intymaus santykio, kada tarp dviejų individų nebelieka vietos žmogaus kvestionavimui, nebelieka vietos demonstravimuisi ar vaidybai prieš kitą, tu tampi viena mase. Tokia yra „First body“ pratimo esmė – tu imi veikti iš savo primityvių šaltinių, kada logika, analizė atsijungia, ir dominatyvu lieka pirminis jausmas, kuris yra teisingas, nes vadovaujantis juo pagauni save puikiai sąveikaujant su kitais, tau visiškai nepažįstamais žmonėmis. Mes nesame pratę liesti, liestis, bučiuoti kitą žmogų, nesvarbu, tai vyras ar moteris, nepratę užtikrintai kalbėti savo kalba ir būti įsitikinus, kad tave supranta. O brazilų tikėjimas labai natūralus. Gal tai naivumas? Jie prie tavęs prieina, liečia, nebijo pabučiuoti, nebijo kalbėti savo kalba tol, kol tu pradedi ją suprasti. Jie nebijo apsiverkti, apsikabinti. Tu klausi: „Kiek laiko, chebra, jūs dirbat kartu?“ Jie atsako: „Pirmą dieną.“
Lietuvoje, kultūros bendruomenėje, tarsi remiamas, skatinamas, vertinamas tik intelektinis teatras. Ar tas „braziliškas metodas“ aktoriuje apjungia intelektualinę ir dvasinę energiją“. Ar čia nesama prieštarų?
Eglė: Vienintelis dalykas, kuris prieštarauja tam, ką mes turime Lietuvoje, tai yra ne intelektinis teatras, o konkurencinis teatras. Neretai aktoriai nuolat yra kovinėj parengty. Netgi tokio pobūdžio veiklose, kur niekas nerenka geriausio aktoriaus. Vyrauja nuostata, kad reikia pasirodyti, būti geru, geriausiu, stipriausiu, pajėgiausiu, intelektualiausiu, emocionaliausiu. Iš savęs daug reikalaujame, bet nėra nieko tikro.
– Vis dėlto pakalbėkime apie kuriamo vaidmens specifiką. Pagal „brazilišką metodą“ įvyksta susitaptinimas su vaidmeniu, ar visgi šioks toks atsumas išlaikomas?
Greta: Braziliškas metodas sako: stebėk savo kūną, leisk jam daryti tai, ką jis tau diktuoja, pagauk veiksmo metu tave apimantį jausmą ir subrandinus išleisk tą jausmą iš savo kūno. Tai bus teisinga.
Eglė: Kalbama ne apie susitapatinimą. Vienas iš šio metodo tikslų – visą laiką palikti maksimaliai įjungtą sąmonę, kad galėtum, stebėti, kas su tavimi vyksta. Tu visada turi būti budrus. Iš esmės tai yra savęs valdymo mechanizmas.
– Ką reiškia naujos patirtys scenos žmogui? Ar galėtumėte jas apibendrinti?
Greta: Visi gyvena konkurencinėje erdvėje ir daug kas jaučiasi neįvertintas, nesuprastas, vienas mūšio lauke... Tiesą pasakius, tik su išvykomis pradėjau suprasti, kad anksčiau daug ką priimdavau labai asmeniškai, tai labai veikė mano asmenybės nepilnavertiškumo, mano skausmo kūno bujojimą. „Droždavau“ save, kad esu neverta, vidutinybė, kad negaliu sukuti to, ko noriu. O kai mes pradėjom važinėti, labai daug kas nusiasmenino, tarsi ištirpo kitokio mąsto apimtyse. Pradėjau priimti gyvenimo įspūdžius kaip dėlionę, savotišką medaus kopimą – viena kita bitė įgelia, bet tai yra neatsiejama dalis. Anksčiau mes vis dairėmės, kur ta kolonėlė, kurioje galėtume užsipilti kažkokio entuziazmo, egzistencinio kuro. Ir ilgai neradome tos formos. Panašu, kad dabar tokias kolonėles mes atrandame mainuose.
Eglė: Kolonėlę mes atradome, bet problema yra ta, kad dažnai tie degalai, kurių užsipilame „ten“, iš tikrųjų čia ne visada tinka mūsų transporto priemonėms. Grįžti pasikrovęs, bet vos grįžęs tu tarsi pradedi ieškoti sienų, į kurias dar nesi atsimušęs.
– Kaipgi tuomet „įsižeminti“?
Greta: Manau, kad intelektuali kultūros politikos strategija čia neveikia. Nebent vienokiu ar kitokiu būdu aplink tave susikuria už produktyvumą atsakinga teatro infrastruktūra (vadybininkai, prodiuseriai, finansavimas, tam tikras valdžios palaikymas), kuri sukurs iliuziją, kad tu „įsižeminai“. Tik iliuziją. Dingtų šitie posieniai, kurie sudaro tą realybės iliuziją – kūryba, jos vertinamumas išnyktų kaip rūkas. Įsižeminti Lietuvoje, kur bendra šalies politika nėra kultūrai palanki, yra blefas ir melas sau. Atimkite iš žinomų teatrų minėtus posienius, kas liks? Kūryba savo esme, turiniu, kokybe pati viena niekaip negali įsižeminti, norėdama tai padaryti ji visada tam tikra prasme turi parsiduoti. Visokios premijos, scenos kryžiai ir panašiai – klausimas, kiek tai yra įvertinimas ir kiek nuomonės formavimo mechanizmas. Teatrui skiriami finansai irgi nėra įvertinimas, tai tik leidimas, pravažiuoti pro griežtai prižiūrimą užkardą. Nes įvertinimas yra tada, kai tu rūpi, jautiesi reikalingas ir saugus. Klausimas, kiek rastume kūrėjų, net tarp iškiliausių, kurie jaučiasi įsižeminę, t.y reikalingi ir saugūs dėl savo rytojaus.
