Aš nediktuosiu šio teksto skaitymo kelio, tik paminėsiu, kad jo skaityti nebūtina nuo pradžios iki pabaigos. Tekstą sudaro dvi dalys – pirmoji parašyta sudalyvavus spektaklyje ir išgirdus penkias istorijas, antroji – peržiūrėjus visas 30 istorijų, kurių bendra trukmė siekia apie penkias valandas. Ir visiškai nesvarbu, kurią teksto dalį perskaitysite pirmą ar net jei vieną jų apskritai praleisite.
Pirma dalis – spektaklis?
Trisdešimt žmonių įleisti į ovalią konstrukciją susėda ratu priešais ekranus, nugaromis į centrą. Kėdės sužymėtos raidėmis, žmonės sėda kur nori arba kur randa laisvą vietą.
Visiems susėdus, tuo pačiu metu prieš kiekvieną įsijungia ekranas, kuriame matyti (lyg ir) natūralaus dydžio žmogaus figūra nuo galvos iki juosmens. Apie 10 minučių žiūrovai klauso žmogaus pasakojimo, kurio pabaigoje nurodoma išsitraukti voką su nuorodomis ekranų, kuriuos reikės rinktis renginio metu. Supranti, kad chaosas, kurio tikėjaisi visiems veržiantis prie to paties stalo (pavyzdžiui to, ant kurio padėtos septynių nykštukų figūrėlės, arba prie vaiko, kurį nuolat išgirstam šūkaujantį), visgi neįvyks. Drauge apsidžiaugi, kad jei jau istorijų seką sudėliojo kūrėjai, ji tikrai turi kažką reikšti.
O iš tiesų nereiškia nieko – kaip ir dauguma gyvenimo įvykių, kol pats sąmoningai nepradedi ieškoti sąsajų. „Gal visi drakonai...“ pavadinimas paremtas R. M. Rilke’s eilėraščio ištrauka, tačiau formos prasme labiau primena garsiąją frazę iš filmo „Forestas Gampas“: „Gyvenimas – kaip šokoladinių saldainių dėžutė. Niekada nežinai, ką gausi“. Negali žinoti, kokias istorijas teks išklausyti, nes tavo susitikimus režisuoja galingesni (likimas gyvenime ar kūrėjai „Drakonuose“).
Tačiau nežinodamas, ką prarandi, negali skųstis, juolab, kad „Drakonai“ tenkina vieną svarbiausių šiandieninių žmogaus poreikių – išgirsti istorijas.
Juo patogiau, kad istorijų pasakotojai nereikalauja jokios empatijos – tiek nuo gyvo ryšio atribojantis ekranas, tiek emociškai nuo savo istorijų atsiriboję pasakotojai (kitaip būti negali – juk pasakota daugybę kartų) kviečia žiūrovą ne emociškai patirti, bet pirmiausia mąstyti ir kvestionuoti savo santykį su tuo, apie ką kalbama.
Per dešimt minučių sužinai kalbančiojo ekrane profesiją, interesus ir kelią, kurį turėjo nueiti, sąmoningai pasirinkęs ar netikėtai susidūręs su iššūkiu. Jungiant tokias istorijas, kiekvienam žiūrovui sudėliojamas asmeninis reginys (išties ekonomiškas būdas pastatyti spektaklį vienam žmogui), suteikiantis galimybę pažinti daugybę kultūrų (mano kelyje visi penki žmonės kalbėjo skirtingomis kalbomis) ir tampantis patikima žurnalistika iš pirmų lūpų.
„Gal visi drakonai...“ yra žaidimas, paremtas „šešių atskirties laipsnių“ teorija, kuri, panašu, taip pat buvo atrasta žaidimo principu. Nepriklausomai nuo to, prie kurio stalo atsisėda klausytis ketvirtosios istorijos, visi susirinkę žiūrovai girdi tą patį pasakojimą. Žmogus nutaria išsiųsti laišką nepažįstamajam, žinodamas jo vardą, pavardę, miestą, kuriame gyvena, ir profesiją.
Tačiau nežino adreso, todėl siunčia laišką savo pažįstamam, kuris, labiausiai tikėtina, pažinos ieškomąjį. Jei visgi nepažįsta, gavėjas persiunčia laišką kitam pažįstamam (tokiam, kurio nepažįsta laišką jam atsiuntęs žmogus), vėlgi, tikėtina, galinčiam pažinoti ieškomąjį – ir taip tęsiasi, kol laiškas pasiekia adresatą.
Tai – realybėje vykdytas tyrimas, kurį atlikus kelis kartus, prieita išvados, kad visus Žemėje gyvenančius žmones skiria ne daugiau nei šeši žingsniai – kitaip sakant, jus ir, pavyzdžiui, Beyoncé ar Johną Oliverį skiria ne daugiau nei penki žmonės – pažįstate žmogų, kuris pažįsta žmogų, kuris pažįsta žmogų, kuris pažįsta žmogų, kuris pažįsta žmogų, kuris pažįsta Beyoncé.
Galbūt žymių žmonių atveju tai nestebina (prisiminiau, kad pati pažįstu žmogų, kurio pažįstamas pažįsta Johną Oliverį); įdomiau tai, kad šitaip greičiausiai esame susiję net su tolimuose kaimuose gyvenančiomis tautelėmis, kurių atstovų išlikę mažiau nei 1000. Pasaulis yra mažesnis nei galvojame, drugio efektas nėra mokslinė fantastika ir visi mes esame pažįstami, o, jei norite, net ir broliai bei seserys.
Įdomu analizuoti „Berlin“ sukurto žaidimo struktūrą. Visų pirma, pauzių, skirtų žiūrovams pereiti prie kitų ekranų, metu pastarieji neišjungiami – sudaromas įspūdis (o gal taip ir yra?), kad pasakotojai veikia net ir tomis akimirkomis, kai nepasakoja istorijų.
Antra – skirtinguose ekranuose esantys žmonės bendrauja ir tarpusavyje. Pavyzdžiui, kūno kalbos specialistas paragina savo klausytoją pasisukti į vieną iš kaimyninių ekranų ir pradeda analizuoti jame veikiančio žmogaus kūno kalbą. Arba du broliai, tarp kurių įsiterpęs vienas ekranas, pradeda kalbėtis tarpusavyje. Ir taip toliau.
Trečia – bandoma sukurti įspūdį, kad visi ekranuose esantys žmonės veikia čia ir dabar: vaikui pradėjus šaukti ar išvirtus kavos vežimėliui, pasakotojai, o paskui juos – ir žiūrovai (kurie priešingu atveju greičiausiai ignoruotų garsus, nes tai tiesiog ne jų istorija) atsisuka pažiūrėti, kas vyksta. O kai papasakoję paskutines istorijas kalbėtojai atsistoja, ekranuose atsiveria filmavimo aikštelės vaizdas ir susidaro įspūdis, kad istorijos buvo nufilmuotos visiems vienu metu susėdus ratu (ar į eilę) prie stalų ir su trumpomis pertraukomis penkis kartus vienu metu pasakojant savo istorijas.
Gali būti, kad „Gal visi drakonai...“ metu žiūrovai iš tiesų atsiduria filmuoto spektaklio viduje, kuriame ne veiksmas derinamas prie „klientų“, bet „klientai“ surežisuojami taip, kad nesugriautų iš anksto sukurto ritmo. Lyg pusiau virtuali realybė (ar, pavyzdžiui, VR žurnalistika), kai atsiduri dirbtinai sukonstruotame, pagal kažkieno logiką veikiančiame pasaulyje, tačiau pats negali daryti jokios įtakos jame vykstantiems procesams.
Pernai „Sirenos“ šūkiu „Išjunk nuostatas“ kvietė priimti kitokį žmogų (kitokio lytiškumo, kito socialinio statuso, etc.), tačiau nesuteikė akstino kvestionuoti paties teatro, spektaklio sąvokos, kam šįmet pakvietė „Gal visi drakonai...“. Ilgamečiams festivalio svečiams eksperimentai su medijomis nebėra jokia naujiena, tačiau Lietuvos kontekste (norisi tikėti, kad festivalis laukia ne vien „elito“, bet kiekvieno žmogaus) vis dar svarbu įvairias meno formas „pakišti” po teatro sąvoka.
Kalbėdama apie „Drakonus“ sąmoningai stengiausi nevartoti žodžio „spektaklis“, nes taip jo visgi nepavadinčiau – šis žodis nenurodo to, ko jis išties galėtų tikėtis reginyje. Tačiau festivalio organizatoriams nelieka kitos išeities, nes kol kas neturime kitokių sąvokų pristatyti tai, ką kuria Europa.
Antra dalis – realybė
„Berlin“ komanda surinko 30 istorijų, iš kurių 29 yra tikros. Peržiūrėjus visas pasidaro nebesvarbu, kuri jų netikra – greičiausiai ji taip pat kada nors įvyko, tik nebūtinai ją pasakojančiam žmogui. Be to, originalo ir klastotės tematika keletą kartų nuskamba ir „Drakonų“ istorijose, lydima idėjos, kad svarbiausia ne produkto kilmė, bet tai, kokias emocijas ir pasekmes jis sukelia.
Dvidešimt aštuonerių metų mergina prieš septyneris metus tapo hikikomori – dėl nesėkmingos prezentacijos universitete iš gėdos užsidarė savo kambaryje ir iki šiol jame tūno (su „Gal visi drakonai...“ kūrybine komanda susisiekė Skype programos pagalba).
Kartą iš socialinės darbuotojos, padedančios tokiems žmonėms grįžti į visuomenę, ji gavo laišką su R.M.Rilke’s eilėraščio ištrauka: „Gal visi mūsų gyvenimo drakonai tėra princesės, kurios tik to ir laukia, kad pamatytų mus nors kartą veikiant gražiai ir drąsiai“. Būtent taip skamba pilnas spektaklio pavadinimas ir būtent šis sakinys apibrėžia istorijas vienijančią temą.
Pasakojimuose atsispindi dviejų rūšių drąsa – ta, kuri atsiskleidžia vieną kartą gyvenime ypatingomis aplinkybėmis ar itin svarbiu (ne vien asmeniniame lygmenyje) momentu, ir ta, kurios reikia, kad visą gyvenimą kantriai vykdytum savo misiją.
Patys pasakotojai mini įvairiausias savybes, kurių reikalauja jų veikla ar vienkartiniai poelgiai, galima išgirsti kalbas apie baimę, sukausčiusią susidūrus su būtinybe priimti gyvybiškai svarbų sprendimą, apie pasąmonės padiktuotą atsakymą ar palankiai susiklosčiusias aplinkybes – tik ne apie drąsą, tik ne apie pasididžiavimą savimi. Pastarąjį galima būtų įžvelgti meno kūrinių kolekcionieriaus ir klastotojo olando Geerto Jano Janseno istorijoje.
Tačiau kalbėdamas apie meno kūrinių ekspertus, nesugebėjusius teisėsaugai įrodyti, jog jo paties piešti paveikslai nėra Picasso, Van Gogho ir kitų žymių dailininkų originalai, Jansenas ironizuoja hierarchinę sistemą, kurioje viskas priklauso tik nuo žmonių susitarimo. Ir, žinoma, nuo mistinių žinovų, kurių sprendimas neprivalo būti teisingas, bet kuriuo privaloma vadovautis.
Apie pastarąją istoriją ir jos pasakotoją informacijos galima rasti internete. Ir tai ne vienintelis pasakojimas apie pasaulyje nuskambėjusius įvykius. Kolegė pasakoja istoriją profesoriaus, sukeitusio vietom dviejų beždžionių galvas.
Į pensiją išėjęs rusų karininkas kalba apie situaciją, kai klaidingi radarų parodymai vos nesukėlė trečio pasaulinio karo. Du broliai pasakoja apie tai, kaip jų įmonė iškėlė į paviršių nuskendusį laivą Kursk. Amerikietis neurochirurgas prisimena, kaip iš komos pabudino bene žymiausią animacinių personažų balsų autorių Melą Blancą, ištaręs jam: „Sveikas, Kiški Kvanka“.
Neeiliniai poelgiai, už kurių slepiasi eiliniai žmonės, sulaukę visuomenės dėmesio, bet ilgainiui jos pamiršti. Jie patys, žinoma, nepamiršta savo susidūrimų su drakonais, lygiai kaip bet kurie, pavadinkim, mažiau reikšmingi žmonės nepamiršta savųjų.
Būtų tai girdėti leidžiančios operacijos atsisakiusi mergina, palestinietį berniuką išgelbėjęs, bet į palestiniečius bombas kreipiantis Izraelio pediatras ar išmokti gyventi be maisto pasiryžusi vienuolė. Pastarosios istorija yra viena tų, kurių klausant iškilo klausimas – ar žmogus išties gali apie tai kalbėti? Tokio pobūdžio istorijos leidžia abejoti keleto jų tikrumu.
Kaip atsiskyrusi vienuolė sutiko išeiti iš vienuolyno ir kalbėti prieš kamerą? Kaip meno kūrinių klastotojas viešai prisipažįsta atlikęs nusikaltimus, už kuriuos nebuvo nubaustas? Kaip snaiperė, negalinti rodyti savo veido, išdrįsta pasirodyti prieš kamerą viso labo pridengusi savo akis kepurės snapeliu ir net neprašydama pakeisti jos balsą? Arba ji perdeda būtinybę saugoti savo tapatybę, arba būtent atėjimas prieš kamerą yra jos gyvenimo drakonas – papasakoti apie savo darbą žudyti atskleidžiant save pačią tiek, kiek leidžia darbo susitarimas.
Snaiperės Sorinos istorija yra viena tų, kurios „Drakonuose“ laužo lyčių stereotipus. Kartais atrodo, jog „Berlin“ specialiai ieškojo istorijų, kurias pasakotų žmogus, turintis kitą lytį nei įprasta profesijai. Apie mokslininką, sukeitusį beždžionėms galvas, pasakoja jo kolegė. Apie kerštą baleto šokėjams už jų pasipūtimą išgirstame iš klakerio, teigiančio, jog dažniausiai jo „verslu“ užsiima vidutinio amžiaus moterys, nepaprastai mylinčios teatrą (klakeriai kartais turi iškęsti dvidešimt „Spragtukų“ per dešimt dienų). Apie lyčių stereotipus kalba ir vienas pasakotojų – bonsų prižiūrėtojas, negalintis savo profesijos perduoti ja susidomėjusiai dukrai, nes Japonijoje neįprasta bonsus prižiūrėti moterims.
Tikėtina, kad kūrėjai sąmoningai nesiekė kalbėti apie lyčių stereotipus. Surinkus trisdešimt žmonių iš septyniolikos valstybių neišvengiamai išryškėja pasaulyje vyraujančios tendencijos, o stereotipų laužymas šiandien jau yra tendencija. Todėl greta lyčių klausimo pasakojimuose kartojasi karo bei atminties temos.
Dalis pasaulio gyvena konflikto sąlygomis, dalis – pagal praeityje susikurtas pasaulio sampratas, ir atsisako suvokti, kad tai, kam tiek laiko aukojosi, yra beprasmiška. Ryšį tarp šių pasaulių padeda suvokti „Gal visi drakonai...“ metu išgirsta frazė, jog cikados nečirpia po vieną. Cikadų čirpimas – choras, kuriame nė viena nėra vedančioji ir visos dalinasi atsakomybe už tai, ką paleidžia į pasaulį.
R.M.Rilke’s eilėraštis pasibaigia žodžiais „Galbūt visi, kurių bijome, iš tiesų tėra bejėgiai, laukiantys mūsų pagalbos“ (Vielleich ist alles Schreckliche im Grunde das Hilflose, das von uns Hilfe will). Kažkodėl atrodo, kad ši eilutė kur kas tiksliau apibendrina „Drakonus“ ir žmoniją. Nes nors kiekvienas mūsų yra bijantis, drauge beveik kiekvienas mūsų kažkam yra drakonas.
