Baltarusijos žurnalistė ir rašytoja, disidentė S.Aleksijevič, kurios knygos išverstos į 19 kalbų, dokumentuoja žmonių jausmų istorijas politinių-istorinių krizių akivaizdoje. Balandžio 30 d. S.Aleksijevič lankysis Panevėžyje ir susitiks su visuomene.
S.Aleksijevič (g. 1948) – keturiolikta moteris Nobelio literatūros premijos istorijoje ir pirmoji moteris rašanti rusų kalba. Kitaip nei daugelis šio prestižinio apdovanojimo laureatų, gavusių Nobelio premiją už grožinę literatūrą, S.Aleksijevič rašo dokumentinę prozą. Šiuo atžvilgiu ji prisijungia prie Theodoro Mommseno, Winstono Churchillio, Bertrand’o Russello, Jeano Paulio Sartre’o, apdovanotų už istorinius ir filosofinius veikalus. Pagrindinė S.Aleksijevič technika – koliažas. Ji jungia paprastų žmonių balsus, siekdama pateikti naują istorinių įvykių perspektyvą.
Kaip teigia monospektaklio „Černobylio malda“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks Eglė Špokaitė, režisierius Linas Marijus Zaikauskas, jį sužavėjo SAleksijevič gebėjimas priartėti prie žmogaus, kasdienybės patirtį versti universalia, o žurnalistinį reportažą – liudijimu apie žmogiškąją būtį. Todėl ir spektaklyje bus pasitelkiama minimalistė dokumentinio teatro forma, kur svarbiausi elementai – tai dokumentinis vaizdas ir nesuvaidintas aktorės išgyvenimas.
S.Aleksijevič, nuolat kalbanti apie istoriją ir žmogaus santykį su ja, atmintį supranta kaip profilaktinę mediciną: svarbu atsiminti praeities žiaurumus, siekiant išvengti jų pasikartojimo. Pasak autorės, žmogus be atminties gali daryti tik blogį ir nieko daugiau. Žurnalistė ir rašytoja teigia anksti supratusi, kad geriausias būdas pažinti gyvenimą – per žmogaus balso garsą. Knygoje „Nemoteriškas karo veidas“ S.Aleksijevič rašo: „Butuose ir vasarnamiuose, gatvėje ir traukinyje... Aš klausausi... Vis daugiau ir daugiau, aš tapau viena didele ausimi, visada atsigręžusi į kitą žmogų.“
Nors S.Aleksijevič darbai atspindi išsamų (post)sovietinės tikrovės peizažą, jos interesai peržengia istorinį, nacionalinį kontekstą. Kaip teigė nuolatinė Švedijos akademijos sekretorė Sara Danius:
„Aleksijevič studijavo katastrofą po katastrofos. <...> [Ji] pasakoja kažką apie mus ir apie žmones, kuriais mes galime ar galėjome būti, apie žmones ant istorijos krašto. Ji pasakoja emocijų istoriją, kurią slegia viena nelaimė po kitos, apie kenčiančių žmonių jausmų plotį, o ypač apie meilę, desperatišką meilę tiems, su kuriais kadaise mes buvome artimi, vaikams, kuriuos praradome, vyrui ar žmonai, giminaičiams, žaizdotą meilę visiems žmonėms, kurių nebėra su mumis.“
S.Aleksijevič užrašo nežinomas istorijas, žmonių patirtis ir gyvenimus, kurie kitu atveju liktų nutylėti. Tokiu būdu ji ardo oficialiuosius pasakojimus ir mitus, išskleidžia paprasto žmogaus ir galios struktūrų santykį, individualios patirties įvairialypiškumą. Tikriausiai, svarbiausia S.Aleksijevič darbų ypatybė – tai triumfuojantis humanizmas ir užuojauta.
Spektaklio premjera įvyks balandžio 30 d., po jos – S.Aleksijevič susitikimas su žiūrovais, vakarą moderuos Ginas Dabašinskas. Tą pačią dieną 11 val. Juozo Masiulio knygyne vyks susitikimas su S.Aleksijevič ir Europos parlamento žaliųjų frakcijos pirmininke Rebecca Harms.
