Eksperimentuoti nebijoję jauni žmonės sugalvojo sujungti gatvės ir klasikinį šokį, ir šį jų eksperimentą įvertino tiek kritikai, tiek publika. Jie ėmė gastroliuoti po reikšmingus pasaulio festivalius. Vėliau gimė ir šokio mokykla, kurioje mokosi ateities scenos menų profesionalai.
Jau visą pusmetį „Low Air“ kviečia į festivalį, kuriame primena žiūrovams apie įdomiausius savo spektaklius bei pristatė premjerą „Me two/ Savoj krūvoj“. Renginys vyks iki 2022 metų sausio 12 d.
Išskirtiniame interviu 15min su menininkais bandėme į jų kūrybą pažvelgti retrospektyviai: kada visa tai prasidėjo, kuris kritikas padarė didžiausią įtaką. O svarbiausia – kodėl jiedu šitiek jėgų iš visų meno rūšių atidavė šokiui?
„Jetus, kaip mes čia atsidūrėme?“
– Airida, papasakokite apie pirmąjį spektaklį, kurį sukūrėte.
A.Gudaitė: Pirmasis mūsų spektaklis buvo šokio duetas „Feel-link“ – projektas, kurį per daug nesitikėję laimėjome „Menų spaustuvės“ programoje ,,Atvira erdvė”. Ten dirbantys žmonės buvo mūsų pirmieji prodiuseriai, padėję keliauti į teatro sceną.
Čia ne gatvės, o modernas, tuo metu stebėjosi jie.
Tiesa, su Laurynu buvome naujokai, kurie naiviai tikėjo, kad gali viską pasidaryti patys, todėl atsisakėme režisūrinių pasiūlymų ir pasilikome tik su šviesų dailininku Povilu Laurinaičiu bei scenografe Renata Valčik. Štai taip visi drauge ir ėmėmės darbo: nuavėme batus gatvės šokiui, nusirengėme patys iki triko ir kostiuminių kelnių, sulėtinome judesius bei pasirinkome mums aktualią muziką.
– Laurynai, panašu, kad atsiminimai kelia šypseną. Kokios buvo reakcijos tuo metu? Ko gero, dabar viską darytumėte kitaip.
L.Žakevičius: Ne, kitaip nekurtume.
Prisimenu, kaip viską pradėjome, jau buvo numatytos premjeros datos, o Airida buvo patyrusi traumą... Tikėjome tuo, ką darome, ir buvome žiaurūs maksimalistai. Galbūt todėl šiuolaikinio šokio bendruomenė tada laukė ir išreiškė palaikymą, ypač anuometinis Lietuvos šokio informacijos centro vadovas Audronis Imbrasas ir kritikė a.a. Vita Mozūraitė.
Be to, išgirsti pačius gatvės šokėjus, pamačiusius visai kitaip interpretuotą žanrą, buvo smalsu. Čia ne gatvės, o modernas, tuo metu stebėjosi jie. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje siekėme gatvės šokį pristatyti palaipsniui, elgėmės drąsiai, buvome kupini potencialo.
A.Gudaitė: Tau taip jautėsi?
L.Žakevičius: Nagi prisimink – juk vos su pirmuoju spektakliu 2011 metais buvome nominuoti Auksinių scenos kryžių jaunojo menininko kategorijoje. Vau, galvojau, jeigu taip, tai su kiekvienu spektakliu taip galėtume patekti į tokius konkursus!
A.Gudaitė: O man buvo kitaip! Klausiau savęs: jetus, kaip mes čia atsidūrėme? (juokiasi.)
– Stebint jus kurį laiką vis stipriau aiškėja, kad esate perfekcionistai. Tą minėjote ne viename interviu. Bet kodėl šokis jūsų gyvenimuose tapo tokia manija?
A.Gudaitė: Kartais ir pati savęs to klausiu. Taip, abejonių būna, kai nesusiplanuoji poilsio, tačiau atsitraukus norisi vėl sugrįžti. Prieš karantiną turėjome daug veiklos, o mėtymasis tarp gastrolių, kūrybos ir edukacijos, neplanuojant laiko poilsiui, ėmė varginti. Atsimenu, kad pirmąją karantino savaitę džiaugėmės, nes atsirado proga atsikvėpti. Jausmas tęsėsi tik savaitę. Pandemija – jau antruosius metus. Dabar esame išsiilgę kelionių, žiūrovų.
Taigi karantininiu laikotarpiu perkėlėme savo veiklą į virtualybę – ėmėme dokumentuoti šokį videofilmukuose, pristatėme šokio filmą, to paties spektaklio pavadinimu ,,Žaidimas baigtas”. Tačiau pagrindine veikla išliko edukacija, kurią vykdyti buvo didžiulis iššūkis. Visa mūsų bendruomenė – apie 70 procentų šokėjų (mokyklą per metus lanko apie 300 įvairaus amžiaus ir lygio šokėjų) – pasiryžo šiai avantiūrai ir šoko nuotoliu.
Būna visokių momentų, bet visas meilės ir atgalinio ryšio paketas užkrečia.
Visgi sugrįžusi supratau, kodėl mane taip veža gyvas šokis – dėl gyvo kontakto, ryšio su bendraminčiais, susitikimų, kalbų apie šokį po pamokų, tuomet jaučiuosi pilna jėgų. Dirbdama vien su edukacija atitrūksti nuo teatrinės veiklos, ir atvirkščiai. Dabar viskas taip nuostabiai susidėjo į šį 10 metų jubiliejaus minėjimą, naujas premjeras.
– O štai jūs, Laurynai, esate minėjęs, kad paauglystėje jums sunku buvo nustygti vietoje. Ko gero, neįsivaizduotum geresnės karjeros kinetinio mąstymo žmogui.
L.Žakevičius: Taip, viduje esu sukaupęs nemažai jausmų. Juos per judesį man pavyksta iššokti. Dar mokykloje visiškai atsitiktinai atradau breiką. Man labai patiko stebinti kitus, mat visada aktyviai sportavau ir buvau atletiškas.
Ir dabar jaunimui bandau papasakoti apie tai, ką dar turi gatvės šokis. Juk tai puiki galimybė išsireikšti, sportuoti bei sulaukti pripažinimo iš aplinkinių. Žinoma, būna visokių momentų, bet visas meilės ir atgalinio ryšio paketas užkrečia. O kur dar pažinimo džiaugsmas?.. Juk nuolatos keliaujame, išmokstame naujų technikų, mokomės, kaip save pristatyti kitiems.
Bene didžiausia Afrikos, iš kur ir atkeliavę šie šokiai, estetinė dovana – pagarba improvizacijai.
Galų gale po karantino mes įsitikinome, kad kultūra, kurią ir kūrėme visus 10 metų, yra ypač reikalinga ne tik mums. Atsiranda vis daugiau mokslinių tyrimų, atskleidžiančių teigiamą meno įtaką žmogaus psichologinei ir fizinei sveikatai.
A.Gudaitė: Mano šokio kelionė prasidėjo Rokiškio choreografijos mokykloje. Šokant įvairaus žanro šokius: lietuvių liaudies šokį, klasikinį, pramoginį, istorinį. Su gatvės šokiu susipažinau jau atvykusi studijuoti į Vilnių, vis labiau randantis neribotoms interneto galimybėms ir kelionėms svetur. Tuo metu, prieš gerus 18 metų, sunku buvo tiksliai ir įvardinti, kokius šokius mes šokam. Kopijavome afroamerikiečių judesius, kuriuos matėme videoklipuose, ir nuotoliu mokiausi terminų iš prancūzų nuotolinių pamokų, kurias man atsiųsdavo draugas ne pačiu legaliausiu keliu.
Gatvės šokis hiphopas, kaip ir visa hiphopo subkultūra, mane žavėjo savo laisve išraiškai, alternatyva nusistovėjusioms kultūros normoms, pavyzdžiui, kaip turi atrodyti mergina. Šiandien šį šokį matau kaip įrankį, padedantį spręsti socialines problemas, bendrauti su jaunimu, kultūrine prasme gatvės šokiai-socialiniai šokiai istoriškai susiformavę bendruomenėse. Socialinis šokis yra judėjimas, atviras modifikacijai. Improvizacinių naujovių skatinami galime šokį keisti iš pramoginio renginio į spektaklį ratu.
Bene didžiausia Afrikos, iš kur ir atkeliavę šie šokiai, estetinė dovana – pagarba improvizacijai. Tai palaiko socialinį šokį demokratišku, jis nėra susietas su viena institucija ir nėra kontroliuojamas mažos elito grupės, kuri nustato, kas atliks ir kas stebės. Improvizacija ir asmenys šokį laiko vaizduotės švente, o pats judėjimo lankstumas ir jėga yra tai, kas sieja praeitį su dabartimi, o bendruomenę – su žmogumi. Dėl šio lankstumo keičiasi originalios funkcijos ir formos, judesiai pertvarkomi, kad atitiktų naujas situacijas ir kontekstus. Kiekvienoje šalyje gatvės šokis turi savo „prieskonių“, rodos, technika ta pati, bet artikuliacija, vidinis balsas, temperamentas, sąlygos, galimybės jam augti ir skleistis skirtingos.
– Išugdžius vieną žmogų, tu jau sukuri pokytį visuomenėje. Jūs tą darote 10 metų. Ar prisimenate pirmąją savo grupę? Ar su šiais žmonėmis dar dirbate?
L.Žakevičius: Ilgą laiką užsiėmiau šokiu individualiai, kūriau su komanda. Tada glaudėmės Kirtimų kultūros centre, kurio direktorė Vilma Ramanauskienė turėjo mintį įsteigti kompleksą su daug meno studijų. Ji pasiūlė tapti vienu iš kuratorių. Yra tokia Airida, galbūt tu galėtum į ją kreiptis ir dirbti kartu, sakė direktorė. Mes taip ir susipažinome. Pirmojoje grupėje susirinkę žmonės buvo stipriai motyvuoti, kai kurie liko sporte, breike. Yra ir tokių, kurie po didelių pertraukų sugrįžta!
A.Gudaitė: Labai norėjau turėti merginų hiphopo šokio grupę ir pirmoji mano komanda buvo merginų grupė „Locked Signs“. Iki šiol ją atsimenu kaip daug mane išmokiusią veikti ir kurti bendruomenėje komandą. Mes visos tuo metu patyrėme didžiulę bendrystės jėgą, jautėme gatvės šokio bendruomenės Lietuvoje pagarbą, juk hiphopo merginų komandas ant vienos rankos pirštų galėjom suskaičiuoti, bet taip pat ir pirmuosius sureikšminimo ir susireikšminimo momentus, ego, kurie stabdė, o vėliau ir išskyrė mus kaip jauną, sakyčiau, brandos stokojusią komandą.
Pamenu, kaip „MTV Lietuva“ kalbino mus apie mūsų svajones, gatvės šokio kultūrą, perspektyvas, tuo metu mums tai daug reiškė, tačiau netrukus merginos, šokančios hiphopą, pasuko savais keliais. Aktyviai dalyvaudavome dideliuose gatvės šokio renginiuose, pavyzdžiui, „Urban Dance“ (tiesa, šio festivalio labai trūksta). Dalis šių merginų iki šiol užsiima pedagogine ir menine veikla – štai Brigida Penkevičienė tapo viena iš „Low Air“ mokytojų ir trupės narių. Visi drauge esame užauginę tiek šokėjų! Mes net juokiamės, kad Brigida – mūsų dukra, o jos mokiniai yra anūkai.
– Ar esate išgelbėję žmogaus likimą per šokį?
L.Žakevičius: Manau, kad tokie dalykai vyksta ne vien dėl mūsų, bet ir dėl terpės, kuri susikuria. Dirbame su socialiai pažeidžiamais žmonėmis, vaikais iš globos namų. Užsimezgusios pažintys, ryšys daro poveikį. Ir tai yra faktas. Pamenu dviejų brolių, kurie užsispyrę ieškojo galimybių, istoriją. Vienas jų buvo super talentas, galėjęs žibėti scenoje.
Bet į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes gyvenimai dar nesibaigė. Visgi džiaugiamės, kad jau virš 10-ies jaunuolių kelyje į profesionalųjį scenos menų pasaulį. O tai kelias link kažkokios išliekamosios vertės ir poveikio.
Gatvės šokis tada ir dabar
– Kaip pasikeitė gatvės šokio kultūra per šį laiką? Prisimenu tokius filmus kaip „Šokis hiphopo ritmu“ (2006). Ar jie padarė įtaką? Kiek iš tiesų chuliganizmo esama šioje meno srityje?
L.Žakevičius: Gatvės šokis susijęs ne su chuliganizmu, o vidiniu maištu. Taip, iš šių filmų mes mokėmės, susitikdavome vieni prieš kitus su tikslu įrodyti savo pranašumą. Jeigu nepavykdavo tą vakarą, grįždavome namo, repetuodavome, bet kitą vakarą bandydavome vėl. Tokios šokio kovos yra sveikas būdas konkuruoti.
A.Gudaitė: Ta karta dėl informacijos stygiaus buvo alkana, o Vakarų kultūra dar tik skynėsi kelią į Lietuvą. Kitaip negu klasikiniai, gatvės šokiai atrodė kupini laisvės, saviraiškos, o improvizacijos... kėlė nuostabą. Kaip taip jie sugeba, kas tai per konceptai, klausdavome savęs.
Pamenu, kad tekdavo skolintis CD įrašus iš draugų, nes neturėjau interneto, o tik buvau pradėjusi gilintis į hiphopo kultūrą. Ilgainiui vystantis technologijoms pavyko atsisiųsti festivalio Prancūzijoje pirmąjį „Just Debout” kovų renginį. Tai buvo pirmasis kartais, kai sužinojau, kas yra freestyle šokis. Atsisukusi įrašą kopijavau šokėjų judesius ir stilių.
L.Žakevičius: Taigi žmonės ėmė tai vertinti, industrija ėmė augti. Breiko ar hiphopo šokėjai perėjo į absoliučiai kitą atletiškumo lygį. Vis dėlto, vis dar mažai žmonių pasilieka gatvės šokyje kaip profesionalai.
– Galbūt žmonės nenori kartotis, nes jūs nišą jau užėmėte?
A.Gudaitė: Nemanau, mes nukeliavome į visai kitą teatrinę pusę. Manau, čia yra svarbios aplinkybės, kontekstas, ne tik asmeninės interpretacijos. Taip, 2000-ųjų pradžioje gatvės šokis buvo naujas, konstruojantis visai naujas judėjimo formas, požiūrį, šokių kovos buvo ypač populiarios. Mes savo šokių trupėmis bandėme keliauti ir į klubus, organizuoti vakarėlius, bet tai tiesiog neprilipo. Vis daugiau patirties turintys šokėjai norėjo naujų iššūkių, progų savirealizacijai, galų gale, užsitikrinti pragyvenimą, leisti sau plačiau plėtoti judesį už dažnai sportiniu azartu kaistančių kovų. Taigi gatvės šokis, atkeliavęs į teatrinę terpę, buvo puiki proga įgyvendinti savo svajones.
L.Žakevičius: Šiuo metu mes daug dirbame norėdami pritraukti, kuo daugiau žmonių, nesusijusių su gatvės šokiu. Tą sėkmingai daro kitos Europos valstybės.
Ilgą laiką ši meno rūšis buvo tarsi paauglių užsiėmimas, neformalaus ugdymo būrelis. Šią temą irgi pradėjome nuo minties tarsi tai būtų kažkoks vandalizmas ar chuliganizmas. Daugeliui taip atrodo iki šiol. Taip, gatvės šokis gimė smurtinėje aplinkoje, bet jis pozityviai gelbėjo žmonių likimus ir šiandien padeda formuoti karjeros galimybes.
A.Gudaitė: Labiausiai jaunajai kartai norėtųsi palinkėti pamatyti perspektyvas.
– Bet juk jūs irgi jaunoji karta, dar net 40-ies metų nesate sulaukę.
A.Gudaitė: Bet panašiai tiek metų gyvuoja ir gatvės šokis Lietuvoje, pasaulyje, tiesa, kad ir stipriai išpopuliarėjusi, taip pat labai jauna hiphopo subkultūra. Tiesa, pastarasis terminas man taip pat kvestionuotinas, ar šiandien hiphopas subkultūra, alternatyva, kiek jame pirmaprades vertybes deklaruojančių idėjinių lyderių ir kiek jis, konkrečiai apie šokį kalbu, tampa ar lieka tik mados, populiariosios kultūros dalykas, linksmintojas neįsigilinusiems į jo atsiradimo priežastis, kontekstus. Dabar ateinantys talentai turi daug galimybių, informacijos, tad jiems tereikia mentorystės.
Įdomiausios recenzijos – žiūrovų
– Per tokį ilgą laiko tarpą menuose mados nestovėjo vietoje. Įdomu, kaip per 10 metų pasikeitė jūsų estetika?
A.Gudaitė: Būtent aplinka, kontekstas mūsų darbų turinį ir estetiką labai paveikė. Manyčiau, kad taip iš esmės veikia šiuolaikinis šokis. Praeitimi jo kurti neįmanoma. Visgi pirmojo „Feel-link“ spektaklio pasaulėvaizdis mane žavi iki šiol – nesijaučiu kažkurio kūrinio atlikimu nepatenkinta, nes visada kreipi dėmesį į jo sukūrimo laikotarpį, aplinkybes, galimybes, savo kaip kūrėjo brandą.
L.Žakevičius: Be to, labai svarbu, kad idėjos estetika būtų išpildyta logiškai. Ne veltui antrojo mūsų spektaklio „Kelionė namo“ erdve tapo sovietinis butukas, kurį interpretavo mūsų kūrybinė komanda, su Vidu Bareikiu, L.Liepaite ir kt.
Nors meniniai sprendimai ir keitėsi, spektaklis gali atrodyti purvinas, nesutvarkytų laidų į viešumą nekišame. Precizika mums visada buvo vienas svarbiausių dalykų.
– O skaitote, ką kritikai rašo apie jūsų kūrybą?
A.Gudaite: Skaitome, įdomu!
– Ar yra labiausiai įsiminusi recenzija?
A.Gudaite: Konkretaus teksto išskirti negaliu. Bet mes visada paskaičiuojame, kiek vienas ar kitas spektaklis sukelia kritikų reakcijų. Tarkime, premjera „Savoj krūvoj“ sulaukė daugiausia įvertinimų. Kalbant plačiau, konstruktyvios recenzijos man turi edukacinį poveikį, tokia kritika man daro poveikį, sužinoti daugiau apie meno poveikį įdomu ne tik iš kritiko perspektyvos, bet ir jo kaip kritiko žinių, kuo remiantis daro tam tikrą prielaidą recenzijoje.
O didžiausią poveikį man padarė a.a.V.Mozūraitė, rašiusi apie mus nuo „Feel-link“ laikų. Galbūt, todėl, kad su jos recenzijomis ir buvo pirmoji pažintis, kalbant apie kritinius straipsnius. Anuomet dar visai kitaip reaguodavau į kritiko žodžius, bet jos išprusimas visada įkvėpdavo, jos recenzijas skaitydavau ir tam tikra prasme mokydavausi šokio istorijos ne tik apie Lietuvą kalbant. Verta paminėti, kad jos recenzijos ne visada būdavo vien pozityvios, bet pagarbiai išartikuliuotos, argumentuotos.
L.Žakevičius: Sutinku. Iš pradžių dar stengdavomės ieškoti ryšio tarp savo kūrybos ir kritikų komentarų, visada kažko išmokstame. Bet pamatę vis daugiau pasaulio, gerų ir blogų spektaklių, supranti – visur yra skonio ir subjektyvumo reikalas.
A.Gudaite: Bet įdomiausios recenzijos būna tiesiog žiūrovų! Kartais parašo asmeniškų žinučių, kuriomis taip norisi pasidalinti...
– O tai ką ateičiai planuojate?
A.Gudaitė: Nesinori prognozuoti tolimos ateities. Mes visada labai tikslingai žinome, ko norime, ir judame į priekį panašiu tempu, kuris nei lėtėja, nei greitėja. Kaip kūrėja jaučiu, kad ateina branda, mažėja išsiblaškymas. Nesinori įsirėminti, ypač kai ir kultūrinis, politinis, ir asmeninis kontekstas taip svyruoja. Juk kūryba yra judėjimas ir gera, kad mes jo norime!
L.Žakevičius: Aš negaliu sėdėti ir nieko neveikti. Todėl vis žvalgausi ieškodamas naujos vietos, kuri galėtų tapti naujais šokio edukacijos ir produkcijos namais. Bet kol kas mintyse naujausio spektaklio (ne)paaugliams „me two / SAVOJ KRŪVOJ“ sklaida ir būsimos premjeros „MĖLYNA MĖLYNA“ užbaigimas ir pristatymas žiūrovams šokio mini festivalyje „PŪGA“ gruodžio 28–30 dienomis, kurio metu ir uždarysime Low Air 10 Fest – kūrybinės veiklos 10-mečio minėjimo festivalį.
