Nuo kontroversiškų atsiliepimų iki kritikų liaupsių – taip prieš dvejus metus šis spektaklis sutiktas kaimyninėje šalyje. Atsiliepimai spaudoje kvestionavo atvykėlio režisieriaus teisę imtis lenkų tautai svarbaus literatūros kūrinio. Tačiau, kaip rašo žymus lenkų teatro kritikas Łukaszas Drewniakas, „Eimuntas Nekrošius nestato Mickevičiaus dramos tam, kad iš lietuviškos perspektyvos pasakytų mums, apie ką ji yra ir kodėl blogai iki šiol ją supratome. Lietuvis nepolemizuoja su tuo, kas lenkų teatre dominuoja ir aktualu, neatsižvelgia į ankstesnes kūrinio inscenizacijas. Tiesiog ne. Nekrošius nė su kuo nesiginčija ir nerungtyniauja.“
Mėnesinis lenkų žurnalas „Teatr“ pripažino „Vėlines“ geriausiu 2015–2016 metų Lenkijos teatro sezono spektakliu. Lietuvių režisieriaus sukurtam spektakliui skirtas Konrado Swinarskio apdovanojimas. E. Nekrošius yra vienas iš nedaugelio, gavusių šį apdovanojimą daugiau nei vieną kartą. 1997 metais geriausiu sezono spektakliu buvo išrinktas jo „Hamletas“, kuris buvo pristatytas tų metų Torūnės festivalyje „Kontakt“. Be to, E. Nekrošius yra vienintelis užsienietis, kuriam skirtas Konrado Swinarskio apdovanojimas. Lenkijos teatro kritikai liko sužavėti lietuvių teatro legendos genijumi ir jo gebėjimu pateikti unikalią, plačią bei netikėtą interpretacijų gausą chrestomatiniam dviejų tautų kūriniui.
E. Nekrošiaus „Vėlinės“ – karčiai ironiškas reginys, išlaikantis stiprų ryšį tarp to, kas visuotina, ir to, kas lokalu. Spektaklis vyksta Zbigniewo Pronaszkos sukurto paminklo Adomui Mickevičiui, stovėjusio Vilniuje, šešėlyje, ir nors statytas lenkiškajai publikai, „Vėlinės“ – ypatingai lietuviškas ir vilnietiškas darbas.
Dėl šios priežasties spektaklio rodymas festivalio „Sirenos“ metu Vilniuje tampa dar simboliškesnis ir reikšmingesnis. Duobėmis paženklintoje scenoje, tarsi nebyliai sufleruojančioje bet kurią akimirką nutiksiantį įpuolimą į kitą pasaulį, meistriškai skleidžiasi pagrindis spektaklio motyvas – gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas, jų pasaulių susijungimas kiekvienoje akimirkoje, netgi tada, kai tai tampa grotesku ir pažeidžia tvarką, kai to mažiausiai tikimės.
Renginys, skirtas pažymėti Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, organizuojamas kartu su partneriais Lietuvoje ir kaimyninėje šalyje. A. Mickevičiaus poemos tekstą scenai adaptavo poetas, eseistas Rolandas Rastauskas, scenografiją ir kostiumus kūrė nuolatiniai režisieriaus bendražygiai Marius Nekrošius ir Nadežda Gultiajeva, kompozitorius – Pawełas Szymańskis, šviesos dailininkas – Audrius Jankauskas. Du vakarus į didžiulę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro salę kviesiantis spektaklis bus rodomas su vertimu į lietuvių ir anglų kalbas, jiems parengti naudoti Justino Marcinkevičiaus ir Charles S. Kraszewskio poemos vertimai.
