Kovo 31 d. 17.30 val. visi norintys kviečiami į susitikimą su profesore Raminta Gamziukaite-Mažiuliene ir Vilniaus mažojo teatro aktoriais. Renginys vyks Vilniaus A.Mickevičiaus bibliotekoje.
– Lietuvos teatras nuolat grįžta prie klasikos. Balandžio viduryje Vilniaus mažajame teatre vyks premjera pagal garsų F.Schillerio kūrinį „Marija Stiuart“. Kaip manote, ar garsaus vokiečių klasiko kūriniai, juose išsakomos mintys šiandien tebėra aktualios?
– Nelengva šiais pragmatiškais laikais, kai materialiniai interesai vis labiau užgožia dvasines vertybes, svarstyti apie kūrėjo idealisto aktualumą. Idealizmas turėtų būti visais laikais aktualus, bet, jei tikėsime F.Schilleriu, idealizmui žemėje neatsiranda vietos, idealisto likimas tragiškas. Kita vertus, tragiškai baigiasi ir jų oponentų – F.Schilleris juos vadina realistais – gyvenimo keliai, o tai rodo, kad kalbame apie tragiškos pasaulėjautos poetą. F.Schilleris buvo idealistinės filosofijos pasekėjas, originaliai plėtojęs I.Kanto filosofines bei estetines idėjas. Idealizmas – esminė vokiečių klasiko pasaulėžvalgos nuostata. Tai nereiškia, kad savo „idėjų dramose“ F.Schilleris vaizduoja idealius veikėjus ar idealias situacijas. Nors autorius dažnai idealizuoja savo herojus, net nepaisydamas istorinės tiesos, idealas vis vien lieka daugiau siekiamybė, negu tikrovė. Teatro pasirinkimas statyti didelį idealizmo krūvį turintį vokiečių klasiko draminį veikalą – drąsus ir prasmingas žingsnis. Belieka palinkėti imlių žiūrovų.
– Kokios temos „Marijoje Stiuart“ yra svarbiausios?
– „Marija Stiuart“ yra istorinė tragedija, pasižyminti giliu filosofiniu lygmeniu. Vertinant vien tik istoriniu požiūriu, svarbiausia dramos tema yra dviejų karalienių konfliktas, jų permainingas, politinių peripetijų lemiamas likimas. Dviejų valdovių priešprieša tampa dar dramatiškesnė dėl to, kad herojės antagonistės – moterys. Marijos „kaltė“ yra ir jos grožis, kuriuo neapdovanota varžovė. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tragiška herojė yra tik Marija, tačiau galimas ir kitas žiūros taškas. Autorius, be abejo, Marijos pusėje, bet dramą išgyvena ir jos konkurentė, nelaisva savo poelgiuose, apsupta veidmainiškai pataikaujančių lordų ir kankinama moteriško pavydo. Elžbietos pusėje galia, ji pasiunčia Mariją ant ešafoto, bet ne jai atitenka moralinė pergalė.
– Kaip apibūdintumėte pagrindinę veikalo idėją?
– Kritikoje „Marija Stiuart“ vieningai apibūdinama kaip moralinio tobulėjimo drama. Herojės moralinis tobulėjimas F.Schilleriui svarbesnis už jos istorinį likimą. Elžbietos įkalinta už tariamai rengtą sąmokslą, Marija dar neatitrūkusi nuo pasaulietiško gyvenimo bei karalienės šlovės. Ji labai trokšta gyventi, o tai reiškia, kad viliasi bet kokia kaina ištrūkti iš kalėjimo. Kita vertus, dienos kalėjime verčia Mariją gilintis į save, apmąstyti praeitį, pajusti atgailą už padarytas nuodėmes. Moralinio tobulėjimo kelias prasideda. Nepavyksta mėginimai ją išvaduoti, Mariją išduoda prie Elžbietos prisišliejęs savanaudis grafas Lesteris. Lūžis įvyksta autoriaus išgalvotoje karalienių susitikimo scenoje, kuri nulemia ir Marijos mirtį, ir moralinį Elžbietos pralaimėjimą. Nuo šiol jau svarbų vaidmenį vaidina Marijos katalikybė, suponuojanti atgailos ir kaltės išpirkimo idėjas. Mirtį Marija pasitinka oriai, suvokusi, kad jai skirta nepelnyta bausmė, jog galėtų išpirkti praeities nusižengimus. Su pasauliu į idealizmo sferą pakilusios herojės jau niekas nebesieja.
– „Marija Stiuart“ tai istorinė-filosofinė tragedija. Gal galėtumėte paaiškinti šios tragedijos filosofinius aspektus?
– Ką tik minėta moralinio tobulėjimo idėja – vienas jų. Bet esama ir kitų, išplaukiančių iš F.Schillerio filosofinių pažiūrų sistemos. Kūrybinio kelio pradžioje vaizdavęs maištaujančius herojus, brandos laikotarpiu kūrėjas nebeieško sąsajų su dabartimi, nes jo akiratyje bendražmogiški klausimai. F.Schillerio devizas – tik visi žmonės drauge sudaro žmoniją, ir jam rūpi sukurti personažus, galinčius tapti visos žmonijos atstovais. Tam tikslui pasiekti geriausiai tinka istorinės asmenybės, nes jos jau savaime reikšmingos. Autoriui belieka suteikti jiems tą semantiką, kuri artintų herojus prie simbolių. Bet ne vieno, o tik visų herojų drauge simboliški likimai pajėgūs išreikšti amžinuosius prieštaravimus, tokius kaip kaltė ir nekaltumas, nuodėmė ir atgaila, laisvė ir būtinybė, atsitiktinumas ir likimas, idealas ir tikrovė. . .
– Ko palinkėtumėte režisieriui A.Areimai, kuris ėmėsi statyti dramą „Marija Stiuart“?
– Žinau, kad gerbiamas režisierius jau ne pirmą kartą prisiliečia prie F.Schillerio dramų, tik šį kartą renkasi ne audringąjį, o klasikinį jo kūrybos periodą. Bet kuriuo atveju, scenoje įsigalėjus postdraminiam teatrui, atsigręžimas į klasiką – sveikintinas reiškinys. Be abejo, režisierius jau turi savo koncepciją, ir belieka palinkėti, kad ją sėkmingai realizuotų. Būtų nuostabu, jei p. Artūras Areima nepaklustų madai sušiuolaikinti klasiką, nes šiame pavojingame kelyje tyko pavojus atskirti veiksmą nuo scenoje sakomo teksto. Kad ir kaip būtų, tikiuosi, kad veikalas liks šileriškas, kitaip nei naujoji operos premjera „Don Carlos“, kurią Verdi sukūrė Schillerio dramos pagrindu, o kviestinis vokiečių režisierius Schillerį „pataisė“ ir „patikslino“ savo nuožiūra. Atrodytų, kad klasikinių veikalų pastatymai – unikali galimybė supažindinti žiūrovą, ypač jaunąjį, su skirtingų epochų koloritu, bet šiuolaikinis teatras, deja, šia galimybe retai naudojasi.
– Dėkojame Jums už pokalbį.
Kovo 31 d. 17.30 val. Vilniaus A.Mickevičiaus bibliotekoje visi norintys kviečiami į susitikimą su profesore Raminta Gamziukaite-Mažiuliene ir Vilniaus mažojo teatro aktoriais, kurie skaitys ištraukas iš F.Schillerio pjesės „Marija Stiuart“, pasidalins naujienomis apie artėjančią premjerą.
Spektaklio premjera – 2016 m. balandžio 15 ir 16 d. ir gegužės 3d. Vilniaus mažajame teatre.
