– Trečią kartą grįžti prie F.Schillerio: 2010-aisiais – įvyko spektaklio „Laimingi“ (pagal „Klasta ir meilė“) premjera bei 2012-aisiais – „Plėšikai“. Kuo tau ypatingas šis dramaturgas?
– Jis kaip ir aš ieško žmogaus idealo – absoliuto. Kartais pasijuntu kvailai, kad tai darau. O gal gali būti tas tikrasis žmogus – švarus, tvarkingas, tikras? Nors pats suprantu, kad aš toks nesu ir aplink tokių nėra. Bet norisi pamąstyti, apie tokį žmogų, o po to vėl žaisti teatru. Man patinka nonkonformizmas. Bet jeigu kurčiau vien taip, būtų kaip su alkoholiu. Prasigerčiau. Reikia sustot, išsiblaivyt, reikia švaros.
– Kuo tave sudomino istorinė drama „Marija Stiuart“?
– Man svarbiausia teatre – tema. Pjesės tema gyvena ir yra aktuali visada – kova tarp žmogiškojo orumo ir politinių ambicijų. Karas taip pat vyksta nuolatos. Juk taika tėra iliuzija arba ruošimasis kitam karui. Man visada įdomu, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje. Artėjant rinkimams, sąmoningai norisi kalbėti politinėmis temomis. Aš manau, kad menininko misija yra padėti žmogui susigaudyti, padėti atsirinkti, išsiraizgyti iš aplinkos pinklių, užterštų minčių, skatinti sąmoningumą.
– O ar tu manai, kad teatras iš tiesų gali keisti žiūrovą?
– Aš to naiviai tikiuosi. Žinoma, lengviau pataikauti žiūrovui, neskaudinti jo ir neįžeidinėti, nekalbėti jam nesuprantamomis temomis. Bet teatre, kalbant apie tai, ką jau žino žiūrovas, žmogus netobulėja. Noriu ir siekiu, kad žiūrovas plėstų savo vidines suvokimo ribas. Mano užduotis – kelti klausimus, tokia mano asmeninė teatro misija, uždavinys ir užtaisas. Aš noriu auginti savo žiūrovą. Paskutinis AAT|Artūro Areimos teatro spektaklis „Nevykėlis“ – vyksta ne teatre. Tuomet žiūrovas nebeprisiskiria pastatui, tada jis toks, kokį atsivedi. Norisi pasiekti visai teatre nesilankančių žmonių auditoriją. Man tai labai įdomu. Dažnai girdžiu frazę: „Aš nemėgstu teatro, bet man tavo spektakliai patinka“. Ir aš vis klausiu: „Kodėl?“. Nors turbūt ir žinau – pats nemėgau teatro ir čia atsidūriau visai netikėtai. Aš nesuprantu to melo. O žmonės, kurie teatre lankosi retai, spektaklį žiūri kitom akim ir kitaip vertina. „Nevykėlis“ – ne spektaklis, o aktas, žaidimas. Žiūrovas turi būti sąmoningas, pats pasirinkti, kiek laiko žiūrėti, ką nori daryti to spektaklio metu, o tai yra sunku.
– Ar žiūrovai supranta, kas vyksta?
– Nėra ko nesuprasti. Manau, kad supratimas yra labai keistas, bet toks apriorinis ir jutiminis dalykas. Gal kartais tas „nesuprantu“ reiškia – „nenoriu suprasti“? Ar nesuprantu visiškai? Juk visai nesuprasti tiesiog neįmanoma, nes kalbame ta pačia ženkliška, signifikuota kalba. Jei kitoje vietoje padėtas loginis kirtis, žmogui atrodo, kad jau nebesupranta. O man priversti žiūrovą mąstyti yra pats įdomiausias dalykas.
– „Marija Stiuart“ kalbama ir apie politines ir religines kovas, kartų konfliktą. Kas tau šiame kūrinyje svarbiausia?
– Karas visą laiką buvo susijęs su religija, su kartų požiūriu, su atsinaujinimu, atsišviežinimu.
Politika visą laiką yra karas. Vienokia ar kitokia forma. Man įdomiausia, kas vyksta, kai pamirštame žmogiškumą, orumą ir pasiduodame ambicijoms. Liūdna, kad vardan svetimų tikslų ir užgaidų sunaikiname žmogų. Ypač ši tema ryški pjesėje. Juk abi karalienės ne savo noru gavo šį statusą. Ambicijos, nenorint prarasti to, ką paveldėjai, ir kursto kruvinas kovas.
– Kokia yra Karalienė Marija, kokia – Elžbieta?
– Jos konfliktuoja tarpusavyje kaip asmenybės, kaip moterys. Marija stovi už žmogų, už žmogiškumą. Ji jau suprato žmogiškumo esmę ir prasmę, jai teko gyventi ir suprasti gyvenimą, o Elžbietai – ne. Ji yra gyvenimo kalinė, nepilnavertiškumo kompleksų supančiotas žmogus, kuriam prieš valią uždedama karūna. Man jos – ne karalienės, o žmonės. Įdomiau ieškoti, kokie žmonės, kokios moterys gali taip elgtis. Elžbieta yra aktorė. Stefanas Zweigas istoriniame romane „Marija Stiuart“ rašo, kad Elžbieta tiek vaidindavo, jog pamiršdavo, ką vaidindavo ir dėl ko tai darė. Ji niekad nenorėjo prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ar jaustis kalta. Jai patiko galvoti, kad viskas gerai, viskas teisinga ir viskas švaru. Elžbieta pavydėjo Marijai grožio, laisvės, gyvenimo ir dėmesio. Bet pjesė juk apie Mariją, kuri yra labai paprasta, nieko specialaus nedaro, bet yra visų dėmesio centre.
– Jūsų kurso vadovas – Rimas Tuminas. Vilniaus mažajame teatre prieš aštuonerius metus įvyko Jūsų režisūrinis debiutas, paskui spektaklius statėte Nacionaliniame Kauno dramos, OKT/Vilniaus miesto teatruose, neseniai įkūrėte ir savo teatrą. Kodėl „Marijos Stiuart“ premjerai pasirinkote Vilniaus mažąjį teatrą?
– Mano Kaune sukurtas AAT|Artūro Areimos teatras ir Vilniaus mažasis teatras yra labai skirtingi. Bet aš suprantu, kodėl čia grįžau ir ką darau. Vilniaus mažojo teatro veido keisti nenoriu ir tai ne mano misija. Norisi į šį teatrą atnešti kažką gražaus ir prasmingo. Aš į šį teatrą grįžau ir dėl kursiokų. Žinoma yra nostalgija, yra kažkas, ko žodžiais neįvardysi.
– Spektaklio projekto nefinansavo Kultūros Taryba, bet Vilniaus mažasis teatras vis tiek nusprendė savo lėšomis pristatyti premjerą. Ką tai reiškia Jums?
– Svarbu, kad teatras nori. Man tai yra daug asmeniškiau ir labiau įpareigoja.
– Kas laukia Vilniaus mažojo teatro žiūrovo?
– Šokiruoti tikrai nesiruošiu. Spektaklį kuriu intelektualiems teatro žiūrovams. Siužetas yra pakankamai painus, istorinis detektyvas. Svarbus ne tik istorinis kontekstas, bet pjesėje vykstanti religinė, politinė, žmonių kova. Svarbu, kad žiūrovas sektų žmogaus kitimą ir matytų, kaip jis savo ambicijom sugriauna, sunaikina save ir lieka vienas.
Parengė Kamilė Žičkytė
