Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Artūras Bardzilauskas: ir nematant yra daug gyvenimo, galima kurti, svajoti ir mylėti

Kalbėti apie žmogaus negalią niekada nebus per daug ar per dažnai, nes iki to laiko, kol ji nepaliečia ir netampa kasdienybe, ji yra nematoma, negirdima ir nepažinta. Neįgaliųjų „Naujasis teatras“, kuriantis ir statantis spektaklius jau virš 10 metų, yra subūręs įvairių negalių turinčių, kūrybiškų ir įdomių žmonių trupę.
Artūras Bardzilauskas
Artūras Bardzilauskas / Inga Dinga

Vienas populiariausių pasirodymų – pojūčių spektaklis „Kodėl aš čia?“, kurį režisavo teatro vadovė Svetlana Šulc, tik kelioms valandoms priverčia žiūrovą išjausti spektaklį klausa, uosle, skoniu, lytėjimu ir vidiniu širdies jautrumu. Vis dėlto, kokie žmonės slypi už tos nematomos širmos, kokia jų istorija ir ką jie gali papasakoti?

Šiuo „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ projektu pristatoma, kad fizinis ribotumas nėra stabdis ar kliūtis tokioje neribotoje meno formoje kaip teatras.

Susipažinkime su Artūru Bardzilausku

Papasakokite, ką veikėte iki atrandant „Naująjį teatrą“?

– Po vidurinės mokyklos aš dirbau darbininku aklųjų įmonėje Skroblų gatvėje, bet buvo ten nelengvas darbas ir visada norėjau turėti specialybę. Deja, kad ir ta pačia masažavimo specialybe negalėjau užsiimti dėl sunkaus fizinio darbo, ypač pasilenkus, nes sergu glaukoma. Sergant glaukoma negalima daryti sunkių sportinių ar kitų spaudimo pratimų.

Aklųjų ugdymo centre atsirado galimybė mokytis profesinėje mokykloje kompiuterinio teksto rinkėjo specialybę. Pasimokiau pusantrų metų ir gavau diplomą. Per darbo biržą pusmetį dirbau aklųjų kultūros namuose, 1999 metais įstojau į aukštesniąją pedagogikos mokyklą, socialinio pedagogo specialybę. Po 3 metų baigiau mokslus ir tęsiau išlyginamąsias studijas Vilniaus pedagoginiame universitete ir per 5 metus įgijau bakalaurą.

Įsidarbinti socialiniu padagogu man nepavyko, kadangi yra labai mažai vietų, o norinčių tuo metu buvo daug, tai bandžiau įsidarbinti Nemenčinėje. Tai lyg jau direktorius ir norėjo mane priimti, bet jis žmogus nebuvo savo gyvenime matęs nei vieno neregio ir jam buvo labai sunku apsispręsti. Galiausiai nusprendė manęs nepriimti. Tai ta mano negalia ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl negalėjau būti priimtas dirbti pagal savo specialybę.

Nepaisant to, lankydavausi neįgaliųjų informacijos centre Žemaitės gatvėje ir ten kartais ateidavo ir dabartinė mūsų teatro vadovė Svetlana. Aš pasiūliau kurti įstaigą, kadangi abu mes buvome bedarbiai. 2008 metų kovo 1 dieną prasidėjo parengiamieji darbai, o balandžio 22 dieną įkūrėme viešąją įstaigą, socioedukacijos ir kultūros centrą „Ateik“. Ši įstaiga, vėliau iš dalies parėmus Vilniaus miesto savivaldybei, įkūrė neįgaliųjų teatrą „Naujasis teatras“.

Su kokiomis kliūtimis teko dažniausiai susidurti dėl savo negalios ir ar jų sumažėjo į kasdienybę įtraukus teatrą?

– Net nežinau, turint artimuosius, galima visada paprašyti pagalbos. Kadangi aš niekur toli nekeliaudavau, tai pagalbos ir neprireikdavo, o dabar jei ir keliauju, tai keliauju ne vienas.

Kai atsirado teatras, prasiplėtė suvokimas apie meną, atsirado naujų pažinčių, draugų, išsipildė svajonė organizuoti renginius, geriau susipažinau su miestu, nes reikėjo išplatinti plakatus ir skrajutes.

Ką tiksliai veikiate šiame teatre?

– Iš pradžių prisidėjau prie šio teatro įkūrimo, prie įstatų rašymo, važinėjimo pas notarę. 2008 metų lapkričio 13 dieną oficialiai įkūrėme šį teatrą. Tai esu šio teatro vienas iš steigėjų. Pradėjau ieškoti naujų darbuotojų, kurti duomenų bazes, užsiimti spektaklių viešinimu, atlikti socialinio darbuotojo pareigas – padėjau aktoriams su judėjimo negalia.

Inga Dinga/Artūras Bardzilauskas
Inga Dinga/Artūras Bardzilauskas

Kas yra sunkiausia dirbant šį darbą?

– Labai plati veikla, tai yra sekretoriavimas, administravimas, socialinis darbas, pagalbinis darbas su spektaklių rekvizitais. Kartais epizodiškai vaidinu spektakliuose, o susipažinti su aktoriniu meistiškumu labai padeda dėstytojos Rita Juodelienė, Jūratė Vilūnaitė ar mūsų direktorė. Jų patarimų dėka supratau, koks yra tikslas ir prasmė būti scenoje, kad tai yra ne vien žodžių pasakymas, reikia perduoti ir tam tikrą energiją, būti vaidmenyje.

Teatras bėgant mėnesiams ir metams apsigyveno manyje.

O ką pats teatras veikia jumyse?

– Teatras bėgant mėnesiams ir metams apsigyveno manyje. Menas man nebuvo svetimas nuo pat vaikystės, septynerius metus lankiau muzikos mokyklą, grojau akordeonu ir pianinu, dainavau chore. Šiaip mėgstu skaityti knygas, teatruose nepatikdavo man lankytis, nes gal nelabai matydavau, kas toje scenoje vykdavo ir gal nebuvau tam subrendęs, dabar situacija stipriai pasikeitusi.

Jei vis dėlto jūs nebūtumėte šiame teatre, kaip manote, ką dabar veiktumėte?

– Sunku pasakyti... Bebaigiant studijas Vilniaus padagoginiame universitete, socialinės komunikacijos skyriaus direktorė pasiūlė pasilikti universitete ir dirbti su neįgaliaisiais, rašyti projektus. Kadangi mūsų grupėje buvo likę keletas žmonių, kurie dar neturėjo darbo. Paskui iš vieno giminaičio buvo pasiūlymas masažo centre dirbti vadybininku, bet to antro darbo aš nesulaukiau ir taip praradau pirmąjį. Kartais taip gyvenime nutinka.

Gyvenime yra daug įdomių dalykų. Net ir nedirbdamas teatre turėčiau ką veikti. Aš turiu studijų paskaitų garso įrašus, kuriuos reikia skaitmenizuoti, kad jų nesugadintų bėgantis laikas ir jų neprarasčiau. Daug skaityčiau, gal įsigilinčiau į kokią naują sritį, gal įstočiau į kokią politinę partiją ir kažkuo ten galėčiau būti naudingas, galėčiau prisidėti prie sekmadieninės krikščioniškos mokyklos pedagogų darbo, galėčiau daugiau laiko skirti savišvietai, sportuoti (žaisti šimtalangėmis šaškėmis), dainuoti kažkokiame estradiniame kolektyve.

Jūsų teatro spektakliuose, tokiuose kaip „Stiklinis žvėrynas“ arba „Alter ego“, yra stipriai išreiškiamas tikėjimas ir viltis. Koks, Artūrai, yra jūsų santykis su tikėjimu, o gal netikėjimu?

– Su tikėjimu santykis yra geras. Esu dvasiškai atgimęs, skaitau Šventąjį Raštą, klausau gerus pamokslus, žiūriu įvairių bažnyčių pamaldas per „Youtube“. Tai įvyko dar mokantis vidurinėje mokykloje 1990 metų lapkričio mėnesį. Tuo metu Lietuvoje vyko dideli dalykai, kai Lietuva išsilaisvino iš sovietinės vergovės, tas visas pakilimas tiek politiškai, tiek dvasiškai mane palietė tiesiogiai. Jau tuo metu buvo galima sakyti viską, ką manai, nebebuvo jokių draudimų ir mano širdis troško kažkokių aukštesnių patirčių.

Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte, kad žmonės geriau suprastų apie galios ir negalios formas?

– Manau, kad mūsų pojūčių spektaklis „Kodėl aš čia?“ stipriai prisideda prie to. Jame tikrai daug žiūrovų apsilankė, tikriausiai virš 1 proc. visų Vilniaus gyventojų buvo apsilankę, nes jis vyksta kiekvieną savaitę jau trečius metus.

Žiūrovai nematydami turi atlikti įvairias užduotis, kurios yra kasdieniškos kiekvienam nematančiajam. Tai gali būti tokios užduotys kaip įsipilti arbatos, nematant ragauti maistą, kažką sukurti ar net sugroti instrumentu. Žiūrovai paskui supranta, kad ir nematant yra daug gyvenimo, yra veiklos, kurią galima daryti, kurti, svajoti ir mylėti.

Kai pabaigoje mes ateiname nusilenkti ir žiūrovai jau yra be akinių, tada supranta, kokie čia žmonės vedė tą renginį, jiems papasakojama, kad šitame spektaklyje daugelis vaidinančiųjų turi regėjimo negalią.

Apie ką dabar svajojate?

– Svajoju dar ne kartą suvaidinti spektaklyje „#Vaižgantas“ patį Vaižgantą, nes man labiausiai patinka vaidinti šiame spektaklyje. Nors jis yra sunkiausias, nes jame daug teksto, bet mano požiūriu tai yra tikras menas, tikras spektaklis, kurių norėtųsi dar daugiau. Šis spektaklis yra tikras iššūkis ir jį įveikti man yra didelė laimė.


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ 3700 eurų paramą.

Portalas 15min.lt informaciją skelbia neatlygintinai.

Kostiumo aksesuarai – Jurgita Jankutė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?