Specialiai šiam teatro projektui į lietuvių kalbą išverstas Thomaso Bernhardo „Kalkverkas” (Das Kalkwerk, iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė) – vienas ankstyvųjų rašytojo kūrinių, pasirodęs 1970 metais. Jame pasakojama apie savamokslio garsų tyrinėtojo Konrado pastangas parašyti „Studiją apie klausą“ kaip viso savo gyvenimo darbą. Siekdamas jį įgyendinti, Konradas vykdo radikalius eksperimentus su savo neįgalia žmona. Prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio, ji kasdien turi atlikti vyro sugalvotus klausos pratimus. Tai tęsiasi dvidešimt metų, kol galiausiai maniakiškos Konrado pastangos žlunga ir eksperimentas baigiasi tragiška atomazga, – žmonos nužudymu.
Bernhardas aprašo įvykusio nužudymo tyrimą kaip jo priežasčių apmąstymą, nepateikiantį aiškių atsakymų, bet reflektuojantį absoliuto siekiančios kuriančios sąmonės kraštutines būsenas. Bernhardo „Kalkvekas“ ne kartą buvo statomas teatre. Žymiausia teatrinė inscenizacija – režisieriaus Krystiano Lupos pastatymas Krokuvos Senajame teatre (Stary Teatr).
A. Bumšteinas savo darbą pavadino pagal Konrado klausos eksperimentuose taikomą metodą, kurį XIX a. pabaigoje išrado ir taikė austrų otologas Viktoras Urbančičius, vadinamas vienu iš šiuolaikinės otologijos pradininkų. Jis sutelkė dėmesį į ausies fiziologiją ir psichofiziologiją bei tyrė galvos judesių įtaką garso suvokimui. Gydytojas pabrėžė liekamosios klausos svarbą ir sukūrė įvairius diagnostinius bei reabilitacinius metodus kurčiųjų klausos reanimacijai.
Savo projekte A. Bumšteinas nesinaudoja tradicinėmis teatro kalbos priemonėmis, todėl neverta tikėtis teatrinės „Kalkverko“ inerpretacijos. Pasitelkęs „Urbančiaus metodą“, projekto autorius siekia į jį įtraukti ir žiūrovą: „Mane labiausiai domina tokie eksperimentiniai metodai. Ir būsimas spektaklis bus ne apie tai, ką parašė Bernhardas, bet apie patį metodą.“ Vyksmo metu po truputį temstančios šviesos kvies žiūrovą į jį pasinerti...
„Man asmeniškai svarbiau, kaip parašytas šis tekstas, negu kas konkrečiai parašyta. Tekstas tampa priemone pratimams, todėl „klauseklį“ galėčiau kurti ir pagal kokią nors kitą knygą. Jau daug metų tyrinėju garsą ir šio spektaklio statymas man suteikia galimybę prie to rimtai padirbėti“, – sako A. Bumšteinas.
„Urbančiaus metodas“ yra Jaunimo teatro jaunųjų menininkų platformos Black Box projektas. Iš pradžių jį buvo numatyta pristatyti mažojoje teatro scenoje. Dėl pandemijos jis, kaip ir visi teatro spektakliai, buvo perkeltas į didžiąją sceną. Tai leido projekto kūrėjams įvairiapusiškiau plėtoti jo garsinę dramaturgiją, susitelkiant į balsus ir ieškant skirtingų girdėjimo būdų.
A. Bumšteinas tikisi, kad „Urbančiaus metode“ plėtojamos jo idėjos „pasirodys įdomios teatro kontekste, nors tai ir nėra teatras. Labai sunku pasakyti, kas dabar yra teatras. Ir aš kuriu meną, netelpantį į kokią nors vieną terpę. Tikiuosi, man pavyks pasakyti ką nors įdomaus, tačiau labai nepergyvenu, jei ir nepavyks. Man svarbiausias pats kūrybinis procesas...“
Arturas Bumšteinas yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažinimą pelnęs garso menininkas. Jis domisi klausymosi/girdėjimo problemomis bei savadarbiais kūrybos metodais. Bumšteinas dirba muzikos, parodinio meno, performanso meno, teatro bei radijo meno disciplinų sankryžose. Jo darbus pristatė Holland Festival, Unsound, Ultraschall, Cricoteka, Operomanija, Deutschlandfunk Kultur, Šiuolaikinio meno centras, galerija Vartai, Berghain Kantine. 2014 m. Bumšteinas buvo apdovanotas Palma Ars Acustica prizu, 2017 m. buvo Berlyno menininkų programos DAAD rezidentas, o 2019 m. už garso eksperimentų integraciją į Lietuviško teatro kontekstus pelnė Boriso Dauguviečio auskarą. Jis taip pat yra šiuolaikinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ meno vadovas.
„Urbančičiaus metodo“ premjera – spalio 18 dieną Jaunimo teatre.
