„Manau, kad kiekvieno žmogaus santykis su vėžiu yra skirtingas. Mano santykis su liga yra ypatingas, nes vėžiu sirgau du kartus – tai buvo skirtingi ligos tipai ir man pasisekė įveikti šią ligą abu kartus. Todėl turiu tam tikrą, galima sakyti, artimesnį santykį su šia patirtimi. Savo išgyvenimus interpretuoju per ryšį su gamta ir jos elementais“, – sako režisierius.
– Ar šio spektaklio kūrimo procesas pakeitė Jūsų požiūrį į asmeninę pasveikimo nuo vėžio istoriją?
– Teatras yra bendruomeninė meno forma ir šiame spektaklyje dalinuosi savo asmenine istorija, ją su žiūrovais tyrinėjame kolektyvinėje erdvėje. Tai atveria naujas perspektyvas ir leidžia pamatyti, kaip žmonės reaguoja į vėžio temą, nes beveik kiekvienas yra vienaip ar kitaip susidūręs su šia liga. Man tai yra tam tikras iššūkis – paversti tai, kas yra gana asmeniška, universalesne istorija, kuri žiūrovui būtų artima ir su kuria galėtų susitapatinti. Būtent tai mes ir bandome padaryti.
– Spektaklyje „Still life“ nagrinėjamos sudėtingos temos: gyvenimas, mirtis, išgyvenimas. Kaip šias sunkias temas suderinate su tragikomedijos elementais?
– Savo kūryboje dažnai naudoju tragikomedijos ir komedijos elementus. Neretai kurdamas nagrinėju nelengvas aplinkosaugos ar išnykimo temas. Komiški elementai padeda auditorijai lengviau priimti rimtas problemas. Tačiau šiuo atveju tragikomiški akcentai pabrėžia ligos absurdiškumą. Vėžio patirtis, kaip ir kitos sunkios situacijos, turi absurdiškų momentų.
– Kas paskatino kuriant spektaklį atsigręžti į natiurmorto tradiciją?
– Spektaklio pavadinimas „Still Life“ turi dvigubą prasmę: „vis dar gyvas“ ir užuominą į „still life“ – natiurmortą. Tai yra natūralių gamtos objektų, kurie nyksta ir ỹra, tačiau vis dar išlieka gyvi, reprezentacija.
Mes dažnai prisimename išradingus olandų „aukso amžiaus“ dailininkus, tačiau jau nuo Renesanso laikų dailininkai mėgo tapyti natiurmortus. Yra kažkas labai gražaus tokiame paprastame daiktų vaizdavime, kai jie tiesiog padedami ant stalo. Tokiuose paveiksluose galima atrasti ramybę, paprastumą ir meditaciją.
Dažnai šie kūriniai vaizduoja gamtos objektus, kurie ỹra, tačiau tuo pačiu kviečia apmąstyti gyvenimą, mirtį ir visatą. Tai, ką mes darome, galbūt yra bandymas ieškoti natiurmorto paveikslo kokybės teatro kūrinyje. Repeticijose mums buvo svarbu tyrinėti ramybės ir judesio būsenas. Teatras – tai meno forma, kurioje nuolat yra judesio, o paveiksluose niekas nejuda.
– Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie lietuvių ir anglų kūrėjų bendradarbiavimą? Ką šis tarptautinis aspektas suteikė spektakliui?
– Mes atstovaujame skirtingas teatro praktikas. Aš ir Ignė (Barkauskaitė – aut.past) esame iš pantomimos ir fizinio teatro tradicijos, o Gedimino (Rimeikos – aut.past) patirtis remiasi lietuviškąja tradicija ir darbo metodais. Mūsų komandoje taip pat yra garso menininkas Xavieras (Velastinas – aut.past).
Turime platų įgūdžių spektrą, todėl tarptautinio bendradarbiavimo ir tyrinėjimo malonumas yra būtent tas, kad galime sujungti šiuos įgūdžius ir skirtingą patirtį tam, kad jie darniai veiktų kartu. Kartais tai lengva, kartais sudėtinga – kaip ir bet kuriame procese. Labai įdomu stebėti mūsų teatro mokyklų panašumus ir skirtumus. Turime panašų skonį, nuotaiką, kūrybinę viziją. Tiesą sakant, mažai žinau apie Lietuvos teatro kultūrą, todėl nežinau, ar šis spektaklis labai skirsis nuo įprastų pastatymų, ar, priešingai, bus panašus į kitus. Manau, kad sukūrėme kažką įdomaus – labai angliško ir tuo pačiu labai lietuviško.
– Kokius jausmus šis spektaklis turėtų sukelti žiūrovams?
– Kai išgyveni sunkią ligą, kartais tiesiog svarbu pasakyti: „Aš išgyvenau ir aš vis dar gyvas.“ Tai turi tam tikrą paprastą išpažinties elementą. Nesiekiame per daug komplikuoti ar pabrėžti šios išpažinties kokybės. Tai tiesiog pasakymas: „Aš esu. Aš vis dar čia. Tai yra tai, kas man nutiko“.
Manau, kad mes kviečiame žiūrovus pasidalinti šia istorija kartu su mumis, liudyti ją tam tikru būdu. Tačiau taip pat siekiame perteikti ją spalvingai, įvairiapusiškai, nesistengdami iššaukti gailesčio. Mes, galima sakyti, kuriame kūrinį, kuris nesistengia moralizuoti ar pamokslauti. Norime dalintis istorijomis, nes kiekvienas vienaip ar kitaip yra susidūręs su vėžiu. Visi pažįsta draugą, giminaitį arba galbūt patys sirgo šia liga. Dalindamiesi istorijomis randame bendruomeniškumo ir užuojautos, padedančios susidoroti su liga. Geriausias būdas kalbėti tokia universalia tema – remtis asmenine patirtimi. Tai gal ir atrodo šiek tiek paradoksalu, tačiau būtent per asmeniškumą siekiame papasakoti universalią istoriją, su kuria žmonės galėtų susitapatinti.
Vėžys yra keista, baisi, gąsdinanti ir liūdna liga. Ji vis dar yra tam tikra prasme paslaptis – yra daugybė skirtingų vėžio tipų ir gydymo būdų, tačiau mes vis dar iki galo nesuprantame, kas tai per liga. Vėžio atvejų sparčiai daugėja visame pasaulyje ir jis tampa beveik pagrindine žmonių mirčių priežastimi, ypač išsivysčiusiose Vakarų visuomenėse. Mes ligą vadiname vėžiu, išleidžiame milijardus svarų medicininiams tyrimams ir vis dar neturime pakankamai atsakymų apie ją.
Šiame spektaklyje nesiekiame pateikti atsakymų ar teorijos apie vėžį. Greičiau bandome priimti absurdišką šios ligos paslaptį – ligos, kurioje vidiniai kūno procesai ima veikti nekontroliuojami. Ką reiškia tai patirti pasaulyje, kuris tampa nevaldomas dėl tokių dalykų kaip klimato kaita, politika, karai?
– Kaip šio spektaklio kūrimas paveikė Jūsų kaip režisieriaus požiūrį į istorijų pasakojimą teatre?
– Jungtinės Karalystės teatro scenoje sukurta daug darbų, paremtų asmenine patirtimi. Juose kalbama apie įvairius išgyvenimus, santykius, tapatybę, traumines patirtis ir gausu savirefleksijos. Iki šiol aš to vengiau – mano kūryba dažniausiai buvo orientuota į aplinkosaugines ir gamtos temas, o ne asmeninius išgyvenimus. Tačiau šis spektaklis man yra tarsi žingsnis link asmeniškesnio pasakojimo. Vis dėlto, norėjau susieti asmenines patirtis su universaliomis idėjomis apie aplinką ir žmogaus santykį su ja.
– Ar šios asmeninės patirties tyrinėjimas spektaklyje suteikė tam tikrą užbaigtumo jausmą, ar vis dėlto ketinate grįžti prie šios temos, patirties, išgyvenimų būsimuose projektuose?
– Nežinau. Kiekvienas, kuris sirgo vėžiu, o galbūt net ne juo – bet kuria lėtine liga, žino, kad tai gali bet kada sugrįžti į gyvenimą. Šios patirtys, kaip ir bet kuris kitas traumuojantis įvykis, tampa žmogaus gyvenimo dalimi. Žmogaus užduotis yra atrasti būdą, kaip su tuo susitvarkyti. Kūrybinis procesas man padėjo apdoroti šią patirtį, tačiau neturėjau tikslo pakviesti žiūrovų stebėti savo asmeninės terapijos – tai būtų buvę keista. Žinoma, kuriant spektaklį teko iš naujo interpretuoti savo gyvenimą – jį interpretavo ir kūrybinės komandos nariai. Galbūt tai yra tema, prie kurios dar sugrįšiu ateityje – kaip ir bet kuris kitas menininkas, kurio kūryboje pasikartoja tam tikros temos ir į jas žvelgiama iš laiko perspektyvos.
