Artėjant Tarptautinei teatro dienai kalbiname žiūrovų mylimą aktorę, kuriančią ir režisūros srityje. Auksinio scenos kryžiaus laureatė kalba apie teatrą, analizuoja šio meno įtaką žmogui, jo teikiamas galimybes, žavesį ir atsakomybę. Pasak A.Preidytės, kiek atiduodi savęs scenoje, tiek į tave sugrįžta.
– Kaip manote, kam yra skirta teatro diena?
– Mes esame ta profesija, kuri turi Tarptautinę teatro dieną, tai yra išdidu. Teatro diena, yra visų diena ir man labai malonu, kuomet skirtingi žmonės, savo profesijų žinovai sako: kaip norisi nueiti į teatrą. Mano mokytojas Juozas Miltinis visada sakydavo, kad aktorius scenoje turi atsukti veidrodį žmogui sėdinčiame salėje, kad šis išvystų save. Šis menamas veidrodis kviestų žiūrovą į diskusiją, padėtų perprasti aktoriaus siunčiamus ženklus. Mes, aktoriai, visą gyvenimą mokomės ištarti frazę taip, kad ši pasiektų sėdinčio salėje širdį. Toks susikalbėjimas kartais būna nepaprastai tikras ir nei viena kita profesija tokio pokalbio sukurti negali.
– Kokią prasmę savo teatriniame darbe įžvelgiate šiandien? Ar teatras turi galios daryti pokytį?
– Manau, kad pirmiausia teatras turi sceną, nuo kurios gali kalbėti ir šaukti, ne tik savo mieste, bet ir platesniu mastu. Mes turime pjedestalą, kuriuo turime naudotis kaip galios įrankiu. Tai yra svarbus indėlis užpultai Ukrainos tautai. Visomis įmanomomis išgalėmis siekiame, kad Ukrainos žmonės ištvertų antpuolį. Tad taip, teatras turi galios daryti pokytį.
Mes, aktoriai, visą gyvenimą mokomės ištarti frazę taip, kad ši pasiektų sėdinčio salėje širdį.
– Kaip kito jūsų ir Juozo Miltinio dramos teatro santykis tik padėjus karjerą ir dabar?
– Atėjau į studiją, dar vadovaujamą Juozo Miltinio. Po Maestro išėjimo iš teatro keitėsi kartos ir režisieriai. Žmogus nuolat keičiasi, net kiekvieną rytą ne ta pačia koja stojasi, tad ir teatre vyko didžiulė kaita. Turi nuolat prisitaikyti prie laikmečio iššūkių ir žiūrovų. Po nepriklausomybės paskelbimo galimybės itin prasiplėtė, žmonės išlaisvėjo, jeigu anksčiau sakydavome, kad žiūrovas gali priimti bet kurią medžiagą, dabar jis reiklesnis, daugiau matęs ir lankęsis ne vien Lietuvos teatruose. Tad jeigu žmogus ateina į teatrą, jis ateina su tikslu ir iš mūsų lygiai taip pat reikalauja atsidavimo. Kiekviena mintis, transliuojama nuo scenos, turi būti žaibiška, kitaip būsime nereikalingi. Dabar svarbiausia greitis, informacija ir aktyvioji mintis. Šiaip paplepėti nebeįdomu.
– Artėjant teatro dienai ruošiatės kovo 31 d. monospektakliui „Kastingas. Kastingas. Kastingas“. Kaip į jūsų rankas pateko Luciano Baleanu pjesė, pagal kurią pastatytas spektaklis?
– 2019 metais gruodžio pradžioje, režisieriaus Andro Enukidze‘s buvau pakviesta į tarptautinį teatro festivalį Sakartvele, Batumyje. Šis režisierius Lietuvoje 2017 m. pastatė spektaklį „Chanuma“, kuriame vaidinau. Teatro festivalyje susipažinau su profesoriumi, filologu, dramaturgu Lucianu Baleanu. Šis įdomus žmogaus, man padovanojo naują, teatro scenos nemačiusią pjesę „Kastingas. Kastingas. Kastingas“. Ne tik Luciano kūryba, bet ir vidinė drąsa žavi, ypač šiandienos kontekste. 1989 m. kuomet Tbilisyje Rusija vykdė Gruzijos tautos antpuolį, Luciano tarnaudamas Rusijos kariuomenėje nesutiko su tanku važiuoti į minią žmonių. Dėl to jam teko bėgti iš gimtosios Moldavijos į Rumuniją.
– Kokią žinutę transliuoja spektaklis?
– Mes gyvename, prabėgame, įsisukame į buitį ir savus reikalus, vis kaupdami prisiminimus. Tačiau žmogus, net būdamas nepaprastai laimingas, atsisukęs atgal kažkodėl atsidūsta. Kaip aktorei, man tai yra labai įdomu. Daug gyvenimiškų situacijų atklysta į teatrą, tad kodėl neatgaivinus atminties ir šiek tiek nepasijuokus iš savęs, koks buvai, ar esi jaunas, nepatyręs.
Daug gyvenimiškų situacijų atklysta į teatrą, tad kodėl neatgaivinus atminties ir šiek tiek nepasijuokus iš savęs
– Koks yra režisieriaus ir aktoriaus santykis? Kodėl aktorius renkasi statyti monospektaklį?
– Režisieriaus darbas – matyti žmogų iš šalies, sustyguoti spektaklio modulį, matyti visumą, suvesti partnerius scenoje. Režisierius yra būtinas, tai yra mano, kaip aktorės, pozicija. Tuo labiau, kūrėjas negali virdamas savose sultyse būti įdomus. Šiuo konkrečiu „Kastingo. Kastingo. Kastingo“ atveju, aš pasitikėjau savo jėgomis, kad sugebėsiu pastatyti spektaklį viena. Kuriant darbą sau, padėti yra sunku, ypač atsijoti originalius ir įdomius sumanymus dėl tikslumo, koncentracijos. Jei spektakliu kūrėjas bando atskleisti visą savo teatrinę patirtį, tampa nebeįdomu, jei spektaklyje vyrauja keletas simbolių – puiku, jei dešimtys, pastarieji susiniveliuoja. Šio monospektaklio medžiaga leido žaisti ir eksperimentuoti. Žinoma, negaliu teigti, kad darbas, rodytas prieš mėnesį bus lygiai toks pats ir po mėnesio. Aš leidžiu sau improvizuoti, įsileisti naujas mintis.
