Tačiau festivaliui „Tylos!“, kurio programoje – intriguojantys menininkai ir pasirodymai ne tik iš Lietuvos (dalis jų vyko naujai pristatytoje teatrinėje erdvėje „Kvartalas“), stigo didesnio žiūrovų susidomėjimo.
Nors mano tikslas yra koncentruotis į dramaturginę festivalio dalį, o ne populiarumo problematiką, žiūrovų aktyvumas ir apskritai festivalio gyvumas yra labai svarbi bet kokio kultūrinio renginio dalis, todėl atrodo svarbu kalbėti ir apie tai.
Festivalio tarptautinę programą sudarė spektakliai ir performansai iš Belgijos, Liuksemburgo ir Rusijos. Festivalį atidarė režisierės iš Liuksemburgo A.Simon spektaklis „Prometheus: We Are the Gods Now“, kurio dramaturginiu pagrindu tapo skirtingų literatūrinių tekstų ištraukos – nuo antikos iki mokslinės fantastikos. Spektakliu menininkė gilinasi į nemirtingumo idėją, mokslinio tobulėjimo sukeltas etikos problemas.
Drąsus, provokuojantis, patogaus teatro nemėgstantis D.Grunovičius ir jo pristatyti kūriniai tapo labai svarbia festivalio programos dalimi – gyvo, čia ir dabar vykstančio festivalio ženklu.
Buvusiame Mažojo teatro dekoracijų sandėlyje, virtusiame nauja, intriguojančia teatrine erdve buvo pristatyti neeiline Maskvos asmenybe tituluojamo menininko, partizaninio teatro kūrėjo Donato Grunovičiaus performansai: „Vienintelis pasaulyje elektro kabaretas mūsų rajone“, „Mistinis striptizas“ ir „Šnabždesių naktis“. Drąsus, provokuojantis, patogaus teatro nemėgstantis menininkas ir jo pristatyti kūriniai tapo labai svarbia festivalio programos dalimi – gyvo, čia ir dabar vykstančio festivalio ženklu. Festivalio, nebijančio kontroversiškų nuomonių ir atsiliepimų.
Tarptautinę „Tylos!“ programą užbaigė menininkės iš Belgijos Kirstien de Proost pasirodymas „On Track“. Viso monospektaklio metu pagrindinė aktorė (kuri taip pat yra teksto autorė ir režisierė) nesustodama bėga. Keista buvo matyti apytuštę Mažojo teatro salę būtent šio spektaklio metu. Įdomu, ar faktas, kad anglų kalba atliekamas monospektaklis buvo pristatomas be lietuviškų titrų galėjo būti viena to priežasčių?
Ne aktorės fizinis nuogumas spektaklio finale, o būtent tekstinis paprastumas – savęs pristatymas – šokiruoja ir šį kūrinį paverčia unikaliu bei svarbiu reiškiniu.
Suprantu, kad žiūrovus intriguoja skirtingi dalykai, bet spektaklis, kurio metu pagrindinis aktorius visą laiką bėga bėgimo takeliu tikrai nėra kasdieniškas reginys. Pati autorė šį kūrinį pristato kaip autoportretą ir viename interviu užsimena, jog idėja gimė supratus, kad iki tol nebuvo mačiusi šio žanro teatre. Kaip atspirties tašką Kirstien de Proost mini Luciano Freudo tapytus autoportretus bei XVII a. François de Larochefoucauldo tekstą, autoportretą. Monospektaklis „On Track“ tapo drąsiu ir svarbiu teatriniu įvykiu. Ne dėl to, kad aktorė ir režisierė pasirinko monologą sakyti ne patogiai įsitaisiusi kėdėje, o fiziškai apsunkinančiose aplinkybėse, o būtent dėl dramaturginės kūrinio dalies – autoportreto. Visas pasakojimas, monologo tekstas, yra išsamus pri(si)statymas – psichologinių savybių, fizinių detalių, atvirų asmeninių išpažinčių. Imkit mane ir klausykit.
Drąsus man atrodo ne pats faktas, kad autorė atvirauja, išsiduoda, atsiveria, o būtent tai, kad ji drįsta sau leisti žiūrovus kviesti klausyti ne dramaturgiškai stebinančios fiktyvios istorijos, o tiesiog pasakojimo apie ją pačią. Tam tikras nepatogumas ir nejaukumas kartais kylant tai erzinančiai minčiai – o ar kas nors daugiau čia įvyks? – priminė kaip atpratome (ar taip niekada ir neįpratome?) iš tiesų klausytis kito. Ne kelių sakinių apie kito žmogaus gyvenimą, o išgirsti apie jį iš esmės. Klausyti ir išgirsti? Ne aktorės fizinis nuogumas spektaklio finale, o būtent tekstinis paprastumas – savęs pristatymas – šokiruoja ir šį kūrinį paverčia unikaliu bei svarbiu reiškiniu.
Galima ginčytis sakant, kad kiekvienas režisierius imasi tokio kūrinio ar idėjos, kuri kažkuo jam yra artima, bet, manau, suprantame, kad jeigu taip iš tiesų būtų, susidurtume su daug daugiau gyvų, tikrų, pagavių teatrinių įvykių.
Visuose matytuose darbuose pastebėjau vieną bendrą vardiklį, atliepiantį tai, ko ieškau ne tik teatre, bet ir apskritai bet kokiame meno kūrinyje – kūrėjai kalba apie tai, kas jiems iš tikrųjų rūpi, tai, kas jiems vienaip ar kitaip yra tikrai artima ir svarbu. Galima ginčytis sakant, kad kiekvienas režisierius imasi tokio kūrinio ar idėjos, kuri kažkuo jam yra artima, bet, manau, suprantame, kad jeigu taip iš tiesų būtų, susidurtume su daug daugiau gyvų, tikrų, pagavių teatrinių įvykių.
A.Areima su VDU studentais pristatė spektaklį „Medėjos kambarys“, kurio atspirties taškas – klasikinė Medėjos istorija ir jos atspindžiai šiandienos realybėje. Spektaklis buvo kuriamas laboratorijos metu režisieriui dirbant ir kuriant kartu su studentais, kas yra labai svarbu ir sveikintina, taip pat parodo, kaip svarbu yra kurti čia ir dabar, ieškant to, kas visiems yra atpažįstama ir jautru.
Panevėžio J.Miltinio teatro režisierės Monikos Klimaitės spektaklis „Baseinas (be vandens)“, supažindino mus su dar viena Lietuvos publikai jau pažįstamo dramaturgo M.Ravenhillo pjese (ankstesnę autoriaus pjesę „Shopping and Fucking“ 1999 m. pastatė O.Koršunovas, ilgai rodytas spektaklis vadinamas dešimtmečio teatriniu įvykiu). Spektaklis, nagrinėjantis pavydo, konkurencijos, draugystės temas su dramaturgui būdingu teksto ritmiškumu, aštrumu ir jaunos režisierės gebėjimu teksto neperkrauti režisūriniais sprendimais pasirodė įdomus kūrinys, galintis pritraukti skirtingo amžiaus žiūrovus.
Didžiausia šio pasakojimo, teksto vertybė – autorius ne moralizuoja, o kviečia pamatyti atpažįstamą tiesą, kartu – pasijuokti. Iš savęs, mūsų visų, žmogiško silpnumo.
Kontroversiškas, tragikomiškas pasakojimas atskleidžia tamsiąsias žmogaus puses ir yra pagavus savo atpažįstamumu: tamsios mintys, gimstančios dėl konkurencingumo, lyginimosi su kitais, gali būti nukreiptos ir į šalia esantį žmogų; kūriniu nagrinėjama, kaip toli gali nuvesti svaiginantis noras būti tokiam sėkmingam, kaip kitas. Didžiausia šio pasakojimo, teksto vertybė – autorius ne moralizuoja, o kviečia pamatyti atpažįstamą tiesą, kartu – pasijuokti. Iš savęs, mūsų visų, žmogiško silpnumo.
Antrasis festivalyje pristatytas monospektaklis – lietuviškos programos dalis, Panevėžio J.Miltinio teatro pastatymas, aktoriaus ir režisieriaus M.Meilūno debiutinis spektaklis pagal A.Camus romaną „Krytis“. „Tylos!“ festivalyje spektaklis buvo rodomas „Kvartalo“ erdvėje. Nė akimirką nepasirodė, kad kūrėjas ėmėsi Camus tik dėl autoriaus vardo ar tik tam, kad galėtų už jo „slėptis“; atrodė, kad tekstas jam – savas, atpažįstamas, jaudinantis. O ir apskritai susidoroti su tokia užduotimi – sukurti dramaturgiją pagal tokį romaną, įpinant ir Baudelaire’o tekstų – yra didelis iššūkis su kuriuo M. Meilūnas sėkmingai susitvarkė.
Personažuose galima atpažinti bet kurį žmogų – lygiai taip pat dėl vienų ar kitų priežasčių slepiantį savo tikruosius jausmus, vengiantį atsakomybės ir darbo, besiskundžiantį, sunkiai atsiveriantį, atidėliojantį.
Nors šio spektaklio metu „Kvartalo“ erdvė išlaikė scenos bei žiūrovų atskirtį (istorija, vykstanti bare, nepavertė žiūrovų baro lankytojais, sėdinčiais už stalų ar už baro), ji nebuvo ryški. Scena virto baru, kur šalia aktoriaus viso spektaklio metu trijų muzikantų buvo atliekama gyva muzika, o kartu su čia pat lauke vykstančiais gyvais „Kvartale“ įsikūrusio baro lankytojų pokalbiais, nesurežisuotais garsais ir detalėmis, buvo kuriama tikra, natūrali atmosfera.
Kanadiečių autoriaus Davido Freemano pjesės „Luošiai“ premjerą „Tylos!“ festivalyje pristatė režisierius Alius Veverskis. Tai gera proga susipažinti su įdomiu tekstu bei svarbiu dramaturgu. Kanadietis autorius, pats sirgęs cerebriniu paralyžiumi, tapo išskirtiniu autoriumi, kuris savo tekstais ėmė kalbėti apie savo ir kitų negalias, apie tai, kas jam pažįstama ir svarbu. Be viso to, tą jis geba daryti su unikaliu humoru ir ironija, nepalikdamas vietos sentimentalumui.
Pirmą kartą dar 1971 metais Kanadoje pastatyta pjesė, apdovanota ne vienu prizu, pasirodė ne mažiau svarbi bei aktuali ir šiandieną. Unikaliausia šiame tekste ir pastatyme pasirodė ne pasirinkimas kalbėti apie žmones su negalia (nors tai taip pat yra labai svarbu, ypač lietuviškame kontekste), bet tai, kad autorių pagrindinis tikslas neapsiribojo parodymu kaip „žmonės su negalia gyvena“. Personažuose ir vaizduojamoje situacijoje galima atpažinti bet kurį žmogų – lygiai taip pat dėl vienų ar kitų priežasčių slepiantį savo tikruosius jausmus, vengiantį atsakomybės ir darbo, besiskundžiantį, sunkiai atsiveriantį, atidėliojantį. Labai įdomus ir taiklus pasirodė pasirinkimas vyrų personažus patikėti įgyvendinti jaunoms aktorėms (Godai Simonaitytei, Eglei Ancevičiūtei, Agnei Amalijai Sirgėdaitei), kurios labai gerai susitvarkė su tokia užduotimi, kiekviena sukurdama skirtingą ir ryškų personažą. Režisūriniai sprendimai pasirodė taip pat tikslūs, taikliai papildantys tekstą, o ne jį užgožiantys.
Kalbant apie lietuvišką festivalio programą sunku suprasti, kodėl ši dalis tapo tiesiog Panevėžio J.Miltinio teatro ar Anužių aktorių kurso darbų programa.
Kalbant apie lietuvišką festivalio programą sunku suprasti, kodėl ši dalis tapo tiesiog Panevėžio J.Miltinio teatro ar Anužių aktorių kurso darbų programa. Net jei darbai ir aktoriai – įdomūs ir verti dėmesio – festivalio lietuviška programa atrodo per mažai įvairi ir skirtinga. Svarbu būtų pamatyti skirtingų mokyklų, įtakų, patirčių jaunuosius kūrėjus.
Viename interviu festivalio vadovė G.Tuminaitė užsiminė, kad anksčiau artimiau bendradarbiaujant su Lietuvos teatro ir muzikos akademija (LMTA), festivalyje būdavo rodomi baigiamieji studentų darbai, tačiau tai pasikeitė dėl organizacinių niuansų. Tuo pat metu vykstantys LMTA baigiamųjų darbų egzaminai ir pristatymai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl festivalis sulaukia mažesnio žiūrovų dėmesio.
Tačiau tokio festivalio tikslas turėtų būti pritraukti ne tik akademijos studentus, bet ir bet kurį žmogų, kuriam svarbus menas, teatras ir jo ateitis – tai galėtų būti jaudinantis renginys, kurio metu susipažįstama su ateinančiais, pradėjusiais kurti ir kursiančiais režisieriais bei aktoriais. Galbūt spektaklių atrankos kriterijai ir pats festivalio principas galėtų būti tikslesni? Gal ir šiltasis metų laikas nėra tinkamiausias laikas tokiam renginiui, o eilinio žiūrovo tinkamai nepasiekia reklama?
Šiaip ar taip, norisi tikėti, kad festivalis įgaus dar grynesnę formą ir tikslesnį formatą. Ir gyvuos, nes yra labai reikalingas.
