„Auksiniai scenos kryžiai“ – tai prestižinis Lietuvos teatro apdovanojimas, skirtas nusipelniusiems dramos, operos bei šokio teatro kūrėjams ir aktoriams. „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimai pirmą kartą surengti 1992 m. ir nuo to laiko kasmet vyksta kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną.
Kas tapo 2022-ųjų laureatais skaitykite čia: „Auksiniai scenos kryžiai“: geriausia režisiere Lietuvoje paskelbta Eglė Švedkauskaitė!
– Komisijos ir scenos menų kritikų darbas dažnai būna nematomas. Visus 2022-uosius metus daugybę valandų praleidote spektakliuose. Kaip atrodė jūsų kasdienybė?
M.Alper: Anksčiau būdavo tokia tvarka, kad komisija vertindavo spektaklius po to, kai patys teatrai pateikdavo savo nominantus. Iki sausio 7 pateikia, o mes kovo 27 jau turėdavome turėti laimėtojus. Taigi intensyvus žiūrėjimas tęsdavosi tris mėnesius. Dabar žiūrime visus metus. Teatrai, žinodami, kad pas juos įvyks premjera, kviečia komisiją, mat ji yra viešai paskelbta. Galbūt būtų patogiau per metus išsidėlioti spektaklius ir žiūrėti juos nuosekliai, tačiau paskaičiavus, kiek metuose yra dienų ir pateiktų spektaklių, vis tiek išeina tikrai labai daug intensyvaus žiūrėjimo. Visgi tai nėra mums naujiena – žinome, kad turėsime pažiūrėti labai daug kūrinių. Bet vien žiūrėti tikrai neužtenka, privalai mąstyti ir apie kontekstą.
– Ar įmanoma apibūdinti, kiek valandų per savaitę trunka spektaklių žiūrėjimas ruošiantis „Auksiniams scenos kryžiams“.
S.Ivaškaitė: Net nežinau, ar žiūrėjimas užima daugiausia laiko. Sakyčiau, kad daugiau keliavimas. Būdama kritike, jau esu įpratusi dažnai eiti į teatrą, kiekvieną dieną. Tą gali padaryti bet koks aktyviai dirbantis specialistas. Ypač jeigu daug rašo. Taigi pagrindinis skirtumas yra tolimas išvažiavimas, tam reikalingas planavimas. Kartais dėl valandos spektaklio į priekį ir atgal važiuoji visą dieną. Be to, daugeliui kritikų darbas komisijoje nėra pagrindinė veikla. Tai yra pareiga, kurioje esama ir garbės, ir malonumo, bet šalia įprastinės veiklos.
M.Alper: Taip. Egzistuoja ir toks formalus dalykas – į spektaklius turime važiuoti su visa komisija ministerijos paskirtu transportu. Derinimo prasme tai yra sudėtingas darbas, juolab norėdama išvažiuoti į Klaipėdą, tą dieną turiu nedirbti savo darbo. Tai nėra kažkoks skundas, bet realybė atrodo taip.
Reikėtų atrasti kokia nors formulę, kad mažieji, o ypač nevalstybiniai, teatrai galėtų spektaklius parodyti Vilniuje.
Be abejo, viskas susiveda į pinigus, sales, bet anksčiau teatrai aktyviau keisdavosi scenomis. Pavyzdžiui, Kaunas atveždavo spektaklį į Vilnių, jis tą dieną atiduodavo sceną kauniečiams, o tuo metu Kaune vykdavo vilniečių spektaklis. Manau, kad ta sistema tikrai gera – juk ne visada gali nuvažiuoti į kitą miestą. Reikėtų atrasti kokią nors formulę, kad mažieji, o ypač nevalstybiniai, teatrai galėtų spektaklius parodyti Vilniuje.
S.Ivaškaitė: Pasikeitimas scenomis yra privalomas valstybiniams teatrams, bet pastaruoju metu nemažai scenų yra remontuojamos, kita vertus, ne visada jose yra galimybių parodyti didesnį spektaklį.
– Ar įmanoma per metus pamatyti visą perspektyvą? Ar daug praleidote?
M.Alper: Nepraleidome nieko, nes viską, ko nespėjome, įmanoma pamatyti videoįrašuose. Žinoma, tai neatstoja teatro. Nėra net kalbos. Dalis galbūt matė vienus spektaklius gyvai, o kitus įraše, kiti galbūt matė visus. Bet tikrai nėra taip, kad mes kurio nors nematėme. To tiesiog negali būti.
– Įdomus ir kategorijų pasirinkimas. Šiemet įtraukėte socialinio rezonanso kategoriją, ją laimėjo spektaklis „Nemiga“. Kodėl reikėjo šios kategorijos? Kodėl „Nemiga“ pelnė „Auksinį scenos kryžių“?
Šįmet žiūrėdami spektaklius tikrai pamatėme, kad metų kontekste akivaizdžiai ūgtelėjo projektų ir spektaklių skaičius, kalbančių socialiai aktyviomis temomis.
S.Ivaškaitė: Komisija turi teisę suformuoti kategorijas. Iš viso jų yra 15 bei dvi papildomos, kurios yra nejudinamos („Boriso Dauguviečio auskaras“ ir „Padėkos premija“). O štai likusios gali pajudėti atsižvelgiant į tai, koks teatras buvo anais metais. Šįmet žiūrėdami spektaklius tikrai pamatėme, kad metų kontekste akivaizdžiai ūgtelėjo projektų ir spektaklių skaičius, kurie kalba socialiai aktyviomis temomis. Čia kalbame apie grynąjį socialinį teatrą (dažnai kuriamas be jau parašytos pjesės arba ji rašoma vietoje, remiantis kitų žmonių pasakojimais, bei visa koncepcija dažniausiai yra apie idėją). Anksčiau mūsų teatrą mėgdavo vadinti poetišku, metaforišku, kupinu simbolių, bet 2022 metais dėl įvairiausių pasaulyje vykstančių dalykų atsirado didesnis skaičius spektaklių, kurie yra aktyvūs, aktualus ir automatiškai jų forma yra kitokia. Jų nelabai priskirsi prie, grubiai tariant, tradicinio teatro.
O „Nemiga“ man asmeniškai buvo vienas iš kelių atradimų, kurio nebūdama šioje komisijoje greičiausiai nebūčiau pamačiusi.
M.Alper: Norėčiau papildyti, kad nors patys teatrai teikia savo spektaklius, „Auksinių scenos kryžių“ komisija gali siūlyti ir savo variantus. Būtent taip šioje kategorijoje atsirado Senojo teatro Andriaus Darelos kūrinys „Spektaklis, kuris neįvyko“.
– Pakalbėkime apie režisūros kategoriją. Jau daugelį metų teatro ir kino industrijoje kalbama apie tai, kad spektaklis ar filmas yra komandos darbo vaisius. Visgi net pačioje ceremonijos salėje buvo jaučiama, kad režisūra tai – laukiamiausia kategorija. Ar komisijos diskusijose ši kategorija vis dar hierarchijos viršūnėje ar esate atsisakę tokio mąstymo?
M.Alper: Išgirdusi šį klausimą, galiu pasakyti, kad tikrai ne. Visos kategorijos yra vienodai svarbios ir visai nesvarbu, kaip mes ją pavadiname, nors ir diskutavome, ar įvardinsime kaip „spektaklis“ ar „režisūra“. Vis tiek atkreipėme dėmesį į režisieriaus profesiją. Galbūt situacija taip susiformavo, kad geriausias aktorius, aktorė, o tada režisierius yra tarsi vainikuojantys. Man pačiai visada žymiai įdomiau yra objektų ir lėlių spektakliai (juokiasi).
Taip, ceremonijoje gal ši kategorija ir yra skelbiama paskutinė, bet konstruojant pačias nominacijas tikrai nėra mąstoma hierarchiškai.
S.Ivaškaitė: Man atrodo, kad ši situacija yra susiklosčiusi istoriškai. Egzistuoja toks vadinamasis režisūrinis teatras ir tada automatiškai režisierius pozicionuojamas viršuje. O mums galvoje skamba, kad tai yra svarbiausia. Taip, ceremonijoje gal ši kategorija ir yra skelbiama paskutinė, bet konstruojant pačias nominacijas tikrai nėra mąstoma hierarchiškai. Sąrašai formuluojami atspindint kiekvienos profesijos, formos, turinio dalykus. Jeigu mūsų teatre vis dar yra ryški režisieriaus profesija kaip tokia, vadinasi, mes įtraukiame režisūrą. Jeigu mums vis dar svarbūs soliniai aktorius/ė, vadinasi, įtraukiame geriausios aktorės/iaus kategorijas. Visgi pastebime, kad teatras nueina nuo pagrindinio/nepagrindinio aktoriaus mąstymo, atsiranda aktorių ansambliai, kas rodo besikeičiantį teatrą.
Mano požiūriu, bėgant metams daugiau susidomėjimo sulauks ne režisūros, bet spektaklio kategorija, nes einame į tą pusę, kurioje režisierius kaip išskirtinė dalis spektaklyje nebėra vienas. Juk matome nemažai spektaklių, kurių aprašymuose profesijos nebėra išskiriamos, o trupė įvardijama kaip kūrybinė komanda.
M.Alper: Posėdžiuose daug apie tai diskutavome – spektaklis ar režisūra. Sutarėme, kad ir taip, ir taip galėtų būti, bet mums trūksta nominacijų. Man atrodo, kad galėtų būti ir spektaklio nominacija, ir režisieriaus. Šiuo klausimu esu griežtai už profesijas. Būtų keista, jei išnyktų režisierius: kad ir kokia būtų komandinė kūryba, tačiau režisieriaus profesija yra labai svarbi. Štai kodėl sutraukiame solistus: vyrus ir moteris ir tai, viena vertus, lemia pasiūla, bet kartu ir nominacijų trūkumas – kur visa tai sudėti.
Labai džiaugiuosi, kad šiemet režisūros nominacijos atsirado E.Kižaitės „Pirk dramblį“, nes anksčiau mes net nežinodavome, kaip elgtis su mono bei kameriniais spektakliais. Nes dažniausiai režisūros nominacijoje atsiranda didelių formų ir didžiųjų scenų kūriniai. Tačiau dabar čia atsiranda ir kameriniai spektakliai, nes svarbu yra režisūrinis sumanymas, režisieriaus darbas. Tad džiaugiuosi, kad šiemet radome, kur padėti mažesnės formos darbus.
– Jeigu jūsų visiškai neribotų nominacijų skaičius, kokių nominacijų šiemet trūko?
M.Alper: Tai, ką ir minėjau. Ir jei būtų viena laisva nominacija, tuomet būtų geriau. O daugiau, rodos, sutilpome.
S.Ivaškaitė: Dar buvo klausimas ir dėl videografijos. Man dar nebūnant komisijoje, šis klausimas visada buvo gan skaudus. O jei kalbame apie profesijas, tai turėtų būti atskirai šviesos ir videografijos kategorija. Mat videodarbas dabar jau yra neatsiejama nuo teatro meno formos.
Šiais metais išskyrėme du videodarbus, todėl nebuvo poreikio daryti atskiros nominacijos ir tai prilipo prie šviesų. Nors vidinį pasipriešinimą tam jutau. Bet kai neturi tokio didelio skaičiaus nominacijų, kiek nori padaryti, tuomet bandai į nominacijų sąrašą sudėti tai, kas yra verta dėmesio.
– Tas pats nutiko ir su scenografija bei kostiumais – rodos, tai yra dviejų skirtingų meno sričių darbai, bet jie sudėti į vieną kategoriją.
M.Alper: Tai jau ne pirmas kartas, bet tai dažnai problema. Gerai, kai tai yra bendras kūrybos darbas, kaip nutiko šių metų laimėtojo atveju. Bet jei būtume turėję dar vieną nominaciją, tai būtų kostiumai ir scenografija atskirai.
S.Ivaškaitė: Ir tai labai priklauso nuo metų, nuo pasiūlos. Kadangi aš atstovauju Šiuolaikinio šokio asociacijai, mano didelis noras buvo atskirti baleto šokėjus nuo šiuolaikinio šokio. Tačiau nėra tiek vietos, todėl mes net neatskyrėme šokėjų lytimis – o tai nėra blogai.
Tačiau net ir norėdami, šiemet nebūtume galėję to padaryti, nes visa pasiūla, tai, ką matėme, sutilpo į vieną modernaus-šiuolaikinio šokio kategoriją. O jei daryti dvi atskiras, tai jau būtų labai specifinis pritempimas – jūs baigėte baleto mokyklą, o jūs – ne, todėl būkite atskirai.
Tačiau būna metų, kai teatrai turi didelius klasikinio baleto pastatymus ir ten yra gerų darbų, tuomet juos vertinti kartu su šiuolaikinio šokio šokėjais tikrai gali būti pakankamai neadekvatu. Tačiau šiemet buvo dėkingi metai ir pavyko sutilpti, o visi darbai, kurie buvo atlikti baleto artistų, buvo šiuolaikinio baleto kūriniai, o tai yra arčiau šiuolaikinio šokio. Tuo tarpu šiuolaikinio šokio pastatymai savo išraiška buvo pakankamai plačiai interpretuojami, todėl viskas gražiai sulipo.
M.Alper: Padėjo ir tai, kad pernai praplėtėme nominacijų skaičių ir vietoj trejetukų atsirado penketukai. Dabar galime išskirti daugiau žmonių ir tai taip pat labai padeda. Mano įsitikinimu, labai svarbu yra patekti į nominaciją, ne tiek laimėjimas. Tokiu būdu mes galime į žymiai daugiau žmonių atkreipti dėmesį.
Tą šiemet pirmą kartą padarėme su Dauguviečio auskaru – paskelbėme ne tik laimėtoją, bet ir nominantus. Tokiu būdu norime parodyti, apie ką mes diskutuojame, ką mes pastebime ir apie ką galvojame tose nominacijose.
Tad nors ir trūksta pačių nominacijų, tačiau praplėtimas pačių nominantų truputėlį gelbsti.
– Kokias tendencijas pastebėjote 2022-ųjų metų teatre?
M.Alper: Pagrindinė yra ta, kurią galima matyti ir iš pačių nominacijų – keičiasi teatro karta ir dominuoja jauni kūrėjai. Anksčiau atotrūkis buvo didelis: čia yra „rimtieji“ kūrėjai, o į „jaunųjų“ nominaciją sukrenta visi talentingi jauni. Dabar jauni yra visose nominacijose.
– O pagrindinės temos teatre?
M.Alper: Apie socialinį rezonansą Sigita jau pakalbėjo, bet, sakyčiau, kad tai tikrai dominuojantis dalykas. Dauguma jaunų žmonių pradeda nuo gyvenimiškos pozicijos, rūpimo klausimo. Taip, spektakliai kuriami ir pagal klasikinių autorių pjeses, kaip antai Calderono, Williamo Shakespeare'o, tačiau nemažai esama ir šiuolaikinės prieigos. Labai justi režisieriaus arba komandos pozicija vienokiu ar kitokiu klausimu.
Labai matosi, kai žmonės nesislepia už jau pripažintos, klasikinės dramaturgijos ir nesako, kad joje pasakojama apie aktualius dalykus.
S.Ivaškaitė: Nėra lengva tai komentuoti, nes visas teatras yra apie tai, kas žmogui yra svarbu. Tiesiog skirtumas tame, kad labai matosi, kai žmonės nesislepia už jau pripažintos, klasikinės dramaturgijos ir nesako, kad joje pasakojama apie aktualius dalykus. Taip, tas yra tiesa, tačiau nauja kūrėjų karta, kad ir nekurdama savo dramaturgijos, klasiką perskaito išsamiai per šiandienos perspektyvą. Jie tą daro ne per simbolius, ženklus, jie fiziškai keičia situaciją, žaidžia tekstu ir dekonstruoja šiuolaikinio pasaulio realybę. Tai ypač galioja Nauberto Jasinsko „Pelikanui“ pagal Augusto Strindbergo pjesę, į kurią žiūrovas žiūri kaip į visiškai naują realybę.
M.Alper: Lygiai taip pat ir E.Švedkauskaitės „Jauno žmogaus memuruose“. Juk gali Ričardo Gavelio romanus skaityti kokiame nori amžiuje, tačiau per jo knygą režisierė gilinasi į laiką, kuriame pati negyveno. Ji priklauso kartai, turinčiai savitą požiūrį į netolimą praeitį. Jos interpretacijos būdas ganėtinai gajus ir kitų jaunųjų režisierių kūryboje.
S.Ivaškaitė: Galbūt tai yra ryšku todėl, kad karta visiškai pasikeitė. Lygiai tą patį mes kažkada kalbėjome apie Oskarą Koršunovą ir kitus. O šiandien akivaizdu, kad forma pradeda keistis. Atsiranda visiškai naujų klausimų. Pirmuosiuose O.Koršunovo darbuose, pavyzdžiui, oberiutuose, žaidžiama moters-vyro lytiškumu, o šiandien visa tai yra absoliučiai kitame aktualume. Tarkime, „Pelikane“ turime personažą, kurį nominuoti būtų ne taip lengva. Jeigu nebūtume išskyrę nominacijos „aktorius“ ir „aktorė“, o „moters vaidmuo“ ir „vyro vaidmuo“, tai jį reikėtų nominuoti „moters vaidmeniui“. Atsiranda struktūras keičiantys klausimai.
– Naujoji karta iš esmės meta iššūkį stereotipams ir kategorijoms, prie kurių esame įpratę.
S.Ivaškaitė: Taip, mano galva, ateityje problema nebebus kategorijų skaičiuje, bet tiesiog jas reikės performuluoti iš naujo.
Be to, grįžtant prie tendencijų, tai ypač keičiasi forma. Ir jų yra labai skirtingų. Išryškėjo žmonės, kurių mes anksčiau nepastebėdavome arba laikydavome ne visai kūrėjais, pavyzdžiui, prodiuseris (šįmet buvo apdovanota „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova – 15min), šiandien jis tapo šiandieninio teatro gyvenimo ir kūrybos dalimi.
M.Alper: Verta paminėti ir dramaturgijos kategoriją, kuri metai iš metų neturėjo nominacijų, nes neatsirasdavo pakankamai pjesių. Bet 2022-aisiais buvo akivaizdu, kad atsirado spektaklių su specialiai jiems parašytomis pjesėmis. Taip atsitiko su „Auksinį scenos kryžių“ pelniusiu Mindaugu Nastaravičiumi, parašiusiu tekstą „Jauno žmogaus memuarams“, „Miškeliui“ bei „Laukiui“ <...>. Man smagu, kad atsirado bendradarbiavimas teatre – dramaturgas tapo gyvas.
– Sugrįžkime prie E.Švedkauskaitės. Kodėl „Jauno žmogaus memuarai“ laimėjo „Auksinį scenos kryžių“? Ką jis parodo apie visuomenę? Kuo jis svarbus?
M.Alper: Laimėjo todėl, kad mes taip prabalsavome (juokiasi). Mes visi balsuojame slaptu balsavimu, tad bet kuris kitas spektaklis galėjo lygiai taip pat laimėti apdovanojimą. Jau anksčiau užsiminėme, kad skyrėme šį apdovanojimą ne už spektaklį, bet režisūrą – santykį su istorija, literatūriniu kūriniu. Lygiai taip pat aktorių ansamblis, kompozitorius, scenografija ir kostiumai yra išskirti ne be reikalo.
S.Ivaškaitė: Daugelyje nominuotų darbų buvo kolektyvinės kūrybos – galbūt tik skirtingai išreiškiamos. Sutinku, kad laimėjo, nes taip sukrito balsai, bet dar prieš balsavimą supratau – „Jauno žmogaus memuarai“ yra spektaklis, kuris patiks daug kam. Tai tikrai nėra kiekvieno darbo siekiamybė, tačiau spektaklio prieinamumas platesnei auditorijai taip pat yra dalis amato <...>.
– E.Švedkauskaitė tapo antrąja moterimi, kuri pelnė „Auksinį scenos kryžių“ režisūros kategorijoje. Ką tai reiškia?
M.Alper: Pati nesureikšminčiau lyčių klausimo. Atsimenu, kad laimėjus režisierei Yanai Ross tai, kad ji moteris, buvo pabrėžta. Tačiau niekada nemąsčiau ta linkme, bet gal gerai? Aišku, smagu, kad E.Švedkauskaitė prieš keletą metų buvo nominuota Jaunojo menininko kategorijoje. Analogiškai kompozitorius Arturas Bumšteinas buvo nominuotas „Boriso Dauguviečio auskarui“ ir vėliau laimėjo „Geriausio kompozitoriaus“ kategorijoje.
Visgi anksčiau buvo toks stereotipas, kad režisierius yra tarsi vyriška profesija, todėl moterų režisierių buvo nedaug. Bet šiandien situacija visai kitokia. Manau, kad natūralu, jog ateityje bus ir trečia, ir penkta moteris su „Auksiniu scenos kryžiumi“.
S.Ivaškaitė: Manau, kad galiausiai prieisime prie to, kad nustosime skaičiuoti. Visai neseniai diskutavau apie operos režisūrą, kurioje iki pat šiandien egzistuoja iš seniau besivelkantis vyriškas dominavimas. Iš to pokalbio išsinešiau mintį. Tada, kai mokyklos nustojo dėti tam tikrus štampus ir ėmė atviriau žiūrėti į profesiją ne per lytiškumo prizmę, iš jų pradėjo išeiti daug įvairesnių profesionalų.
Bet kita ko, labai gražu, kai visi akcentuoja, kad E.Švedkauskaitė – antroji moteris, pelniusį kryžių režisūroje. Bet reikėtų peržvelgti visas nominacijas, koks yra skaičius kuriančių moterų. Kartu su Egle šįmet septynios moterys pasiėmė apdovanojimą asmeniškai <...>. Iš labai seniai atsinešame įsivaizdavimą, kad moterys teatre yra išskirtinumas, bet realiai šiandien ant jų stovi labai daug teatro. Tarkime, scenografijoje buvo nominuotos vienos moterys, kas tikrai neatsitiko kažkaip sąmoningai skaičiuojant.
M.Alper: Kai moteris gaus apdovanojimą už šviesų dailę, tada bus įvykis.
– Visgi šiokio tokio pasiskirstymo yra. Pavyzdžiui, šviesų dailės srityje.
S.Ivaškaitė: Šviesų dailėje moterų nėra, bet čia yra dar kita problema, nes Lietuvoje neturime jokios šviesų dailės mokyklos. O į šią sritį dirbti ateinama, kaip pasakojo Eugenijus Sabaliauskas, „patampyt prožektorių“. Pas mus moterų to daryti niekas nekviečia, todėl vyrai „tampo prožektorius“, kažkam pasidaro įdomu, todėl jis ateina padirbėti prie pulto kaip operatorius ir ilgainiui tampa dailininku. Kol šis kelias yra toks, todėl natūralu, kad moterų šiose srityje daug nėra. Bet galbūt vyrai galėtų pakviesti moteris į pagalbą?
– Vis užsimename apie vaikams ir jaunimui skirtą teatrą, lėlių ir objektų teatrą. Kaip manote, kokia yra šių sričių teatro situacija Lietuvoje? Ar buvo iš ko rinktis?
M.Alper: Rinktis buvo iš ko, bet man atrodo, kad kasmet labai trūksta spektaklių 14–15 metų paaugliams. Patiems mažiausiems skirtų darbų yra daug ir gerų.
S.Ivaškaitė: Iš pardavimų pusės teatrams nelabai apsimoka kurti spektaklių paaugliams. Nekalbu apie valstybinius teatrus, bet apie tuos, kuriems reikia išgyventi iš bilietų. Ne tik teatro, bet apskritai kultūrinių renginių šiai kategorijai trūksta. O jeigu įvyksta, tai labai retai. Manau, kad tai yra dėl to, kad 14–15 metų žmogus priima savo sprendimus, bet neturi savo piniginės, todėl labai neaišku, kaip šitą dalyką reiktų parduoti. Juk spektaklius mažiems vaikams teatrai siūlo tėvams, jiems susako reikalingą informaciją. Net ir nepriklausomi teatrai, bandę kurti paaugliams, susidūrė su trukdžiu gauti finansavimą, nes investuotojai sako, kad ši terpė sunkiai atsiperka.
O kalbant apie 2022-uosius, tai spektaklių buvo daug ir įvairių. Bet supratau, kad šiame kontekste labai išsiskiria Kaunas. Jame ir Kauno dramos teatre yra padengtos beveik visos amžiaus grupės ir tikrai yra iš ko rinktis. Mano vaikams yra ketveri penkeri metai, tai pastebėjome, kad Vilniuje būna savaitgalių, per kuriuos nėra kur nueiti. Tuo tarpu Kaune pasirinkimo yra daugiau.
M.Alper: Kalbant apie objektų teatrą, pastebėjau, kad vis labiau atsiranda spektaklių, skirtų ne vaikams. Objektų teatras gali būti ir suaugusiems. Man patinka, kad ši raiška, rodos, skirta vaikams, bet puikiai tinka ir vaikams, ir gali būti tinkamas penkiolikmečiui žmogui <...>.
